respublika.lt

Sugriautas, nuskandintas, bet dar gyvas

(0)
Publikuota: 2017 balandžio 10 08:07:05, Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Gema Skystimienė. Juozo Lukoševičiaus nuotr.

Anot Vilkaviškio savivaldybės Klausučių seniūne nuo pirmos nepriklausomos Lietuvos dienos dirbančios Gemos Skystimienės, seniūnas neturi vaikščioti iškėlęs galvą. Jis vienodai turi matyti ir tuos, kurie gali sau leisti daugiau, ir tuos, kurie nustumti į užribį. Seniūnė apgailestauja, kad kaimo žmonėms reformos smogia labiausiai ir kad tų išbandymų kaimui nemažėja.

 


- Kas įstūmė kaimą į neviltį, privertė gyventojus bėgti iš gimtinės? Kodėl kaime tiek daug nusivylimo, liūdesio, už rankų vedžiojamų jaunų žmonių, kurie gimė jau laisvoje Lietuvoje, bet kurti savo ateities nemoka ir nenori? - klausėme Klausučių seniūnės Gemos SKYSTIMIENĖS.

- Ne viena ta priežastis. Labai žmonės pasikeitė po euro įvedimo, kai viskas išbrango. Manau, kad socialdemokratų vyriausybės autoritetui euras sudavė labai didelį smūgį. Nereikėjo pulti kaip plikiems į dilgėles, žmonių reikėjo atsiklausti. Valdžia nėjo ir nesitarė su gyventojais, tik visiems žadėjo, kad niekas nepasikeis. Dar ir kaip pasikeitė. Paprasti žmonės euro naudos nepajuto. Jie nėra jokie verslininkai. Į Lenkiją kaip anksčiau važinėjo su litu, taip dabar važiuoja su euru. Dauguma sumokėję eurais perskaičiuoja į litus ir už galvos griebiasi. Dar ilgai griebsis. Ir dar kas labai nepatinka. Žmonėms nepatinka, kad valstybinės institucijos tolsta nuo žmogaus. Imkime ESO (energijos skirstymo operatorius - red.). Seniūnija turi 60 socialinių butų, mums privaloma žinoti, ar gyventojai neskolingi. Anksčiau ESO padalinys buvo Marijampolėje, nebuvo didelės problemos pasiskambinti, išsiaiškinti, o nuo kovo 1 d. visa informacija persikėlė į didžiuosius miestus. Neseniai atėjo vyras į seniūniją, rankas nuleidęs, nežino, kur ieškoti tos įstaigos, nežino, kaip ir kur jam naują elektros tiekimo sutartį sudaryti. Kompiuterio jis neturi, naudotis juo nemoka. Sukūrėme jam elektroninį paštą. Adresą, kurio jam daugiau niekada nebereikės. Užpildėme sutartį, gavome atsakymą, pasikvietėme tą žmogų, išaiškinome. Sutartis ne seniūnijos, o žmogaus. Kaip jaustis žmogeliui, kuris turi mokėti, bet negali savo sąskaitų valdyti? Nebetvarkytų seniūnija, ir ką jis darytų? Sutinku, kad seniūnija tam ir yra, kad padėtų, bet iš paprasto žmogaus juoktis, prispendus jam žabangų, taip pat negalima. Skambini telefonu į ESO pasiklausti, perspėja, kad pokalbiai įrašomi, kad minutė kainuoja devynis centus. Centus ir taip visi skaičiuoja. Absurdas, daugiau nieko. Anksčiau, būdavo, gyvena žmogus socialiniame būste, turi skolą. Pasiskambindavome, išsiaiškindavome. Dabar klausimas, ar ta įstaiga norės mums pasakyti ir kas mokės už tas mokamas paslaugas. Seniūnas? Kas atsitiko su kaimo paštais? Mūsų paštą taip pat uždaro. Guodžia, paštininkai važinės į namus, niekas nenukentės. Ar tikrai? Seniūnija nuo krašto iki krašto - 30 kilometrų. Jeigu per visą seniūniją vieną paštininkę paliks, spauda žmones pasieks pavakary. Nori gauti registrų centro pažymą - mokėk. Mes, seniūnai, jau seniai sakome, kad tai didžiausia nesąmonė. Žmogaus turtas apskaičiuotas, bet norėdamas išsiimti pažymą privalai susimokėti. Seniūnija taip pat valstybinė įmonė, kas būtų, jei ir mes pradėtume imti mokesčius už pažymas? ESO, paštas, registrų centras - valstybinės įmonės, atlyginimus joms moka valstybė, bet jie vis tiek rado landų pasipinigauti. Žiūrėkite, kaip elgiasi privačios komunikacijos įmonės. Jos žmogų vilioja vos ne ant kiekvieno kampo, iš po žemių iškasa, o valstybinės įstaigos - tolsta.

- Turime naują valdžią? Gal ji žmones labiau vertins ir mylės?


- Žinot, ko aš labiausiai tikiuosi iš naujos valdžios? Tikiuosi, kad ji alkoholio upes suvaldys. Per mūsų seniūniją yra penkios parduotuvės, kur alkoholio gali nusipirkti sočiai ir laisvai. Dabar vyrai geria alų vidury dienos. Mūsų išpuoselėtoje poilsio zonoje. Kuprines su buteliais numeta po krūmais, kad į akis nekristų. Pati nesukontroliuočiau, vaikai padeda. Atbėga ir pasako: seniūne, parke dėdės geria. Jei labai nesu užsiėmusi, einu, išbaru. Nesigėdina, tik ant vaikų pyksta, kad pasakė. Ar esmė, kas pasakė? Gerai, kad pasakė. Nebūtų kur nusipirkti ir nepirktų. Koks čia verslas, jei jis ant moterų ir vaikų ašarų pastatytas. Visi žiaurumai gimsta dėl alkoholio.

- Kokia ateitis laukia „bambalininkų“?

- Kartą įbridusiam į tą liūną, reikia didelės tvirtybės pakilti. Liūdna, bet daug kas neranda išėjimo iš užburto rato ir jų gyvenimas baigiasi tragiškai. Jauni vyrai klumpa. Šeimoms girtuokliavimas tiesiog pragaištingas. Mes labai džiaugiamės, jei pavyksta užkoduoti šeimas. Ne visoms tai padeda, bet yra kam padėjo. Iš visų 26 rizikos šeimų pati apsisprendė tik viena šeima. Lūžis buvo vaikų atėmimas. Aš vienai moteriai padėjau užsikoduoti, radau rėmėjus, pati rėmiau. Ačiū Dievui, jau du mėnesius ji negeria.

- Seniūnijos gyvenvietės po truputį gražėja, tvarkosi. Bet juk taip nebuvo visus 27-erius mūsų laisvės metus. Ir dabar dar važiuojant per kaimus pilna apleistų namų, nei sodų, nei darželių.


- Žmonės taip greitai nepersiorientavo gerąja linkme. Labai gūdu buvo kaime po nepriklausomybės paskelbimo, kai jie visiškai neturėjo darbo. Jau tada kaimas kaip griuvo... Išsisluoksniavo į turtingesnius ir vargšus. Apsukresni prisipirko žemės, nuomojosi, jų ūkiai pradėjo stiprėti. Atsirado ūkininkai ir bedarbiai. Metai, kiti ir darbą bei viltį praradę žmonės su tuo susitaikė ir vargti nebenori. Vienai jaunai mamai su dviem vaikučiais buvo pasiūlytas darbas Vilkaviškyje. Tris kilometrus reikia nueiti iki autobuso, tris - pareiti. Darbdavys pritaikė grafiką, bet moteris atsisakė: kas vaikus išleisiąs į mokyklą, pačiai būsią sunku. Kas mūsų vaikus išleisdavo? Per galvą versdavomės. Nesakau, atokesniuose kaimuose važinėti į darbą mieste yra sunku, bet norint arčiau, darbo galima susirasti pas ūkininkus. Ūkininkai ieško, tik tvarkingų, dirbti norinčių žmonių. Tų, kurie sėdi parke „bambalį“ apsikabinę, tikrai niekas nekvies.

- Kaip prie emigracijos prisidėjo kaimų griūtis?


- Tiesiogiai. Jeigu jaunos merginos baigia mokslus ir negali įsidarbinti, kaip joms gyventi? Mobilumą lėmė ir dabar lemia nevienodas darbo užmokestis. Per praeitus metus iš mūsų seniūnijos išsiregistravo 25 žmonės. Išvažiavo šeimos, kai kurios su vaikais. Ar jie grįš? Grįžo keletas, kurie buvo palikę čia šeimas, grįžo moteris ir vyrą užsienietį parsivežė. Girdėjau, kurs verslą. Tik ar neišvažiuos po pirmosios nesėkmės? Viena su kažkokiu užsieniečiu susidėjo. Neveda jos tas vyras. Vaikų vardai nelietuviški. Atvažiavo, vaikus registruoja ir varo ant Lietuvos, kaip čia blogai gyventi. Jeigu taip blogai, kodėl tu lietuviškos vaikų gimimo pašalpos pasiimti atvažiavai, neištvėriau.

- Ką gali patys žmonės padaryti?


- Nieko nepadarys jokia bendruomenė, jeigu žmogus pats nenorės. Ir valstybė nieko nepadarys. Darbo vietų taip pat neprigamins, nebent vieną kitą. Bet už tai aš žmonių nesmerkiu. Jie renkasi išgyvenimą. Labiausiai išvažiavimas prasidėjo, kai sienos atsivėrė, kai įstojome į Europos Sąjungą. Nė vieno nepririši, jei jis nenorės. Ačiū Dievui, yra tokių, kurie lieka, ne už didelius turtus, atlyginimus, o todėl, kad jų širdyse yra daugiau Lietuvos. Labiausiai gaila, kad išvažiuoja geriausi, o lieka tie, kuriais reikia rūpintis. Lieka daug tokių, kurie gyvena iš pašalpų. Jie neturi iniciatyvos. Iš esmės jie nėra blogi žmonės. Pastumi, paragini, pagiri, pabari, ir jie dirba. Jie nudirba visus darbus seniūnijoje. Niekas kitas nenudirba. Aš juos labai vertinu. Ne prie visų reikia stovėti su rimbu. Man liūdniausia dėl tų žmonių požiūrio, kad mes juos privalome išlaikyti. Kai kurios jaunos mamos gauna 600-700 pašalpų už vaikučius, gyvena socialiniame būste už vieno euro mokestį, bet vis tiek rodo pirštu, ką seniūnija privalanti sutvarkyti. Kita vertus, pašalpos ne mūsų laikų išgalvojimas. Ir prezidento Antano Smetonos laikais taip pat būdavo pašalpos. Globos ir šalpos organizacijai vadovavusi Sofija Smetonienė ir yra pastebėjusi, kad pašalpos neskatina žmogaus stengtis, o stumia į tinginystę. Ir mūsų laikais kai kurios daugiavaikės mamos, gaunančios pašalpas už gausų savo vaikučių pulkelį, nesistengia net jų drabužėlių sulopyti.

- Tenka girdėti, kad daug jaunų šeimų, gaunančių pašalpas, nesistengia užsiauginti vištos, pasisėti net paprasčiausių daržovių...

- Vienai jaunai šeimai padarė kaimynas darželį. Pasisodino ji iš pavasario daržovių, bet viskas piktžolėse nuskendo. Klausiu, kodėl nenusiravi, o ji ramiausiai: girdėjau, kad tarp žolių pomidorai geriau auga. Kiti teisinasi, kad neapsimoka, net bulvių neaugina. Turime socialines darbuotojas su rizikos šeimomis, ir aš pati pamokau. Ką tu išmokysi, jei žmogus nenori. Mane stebina ir tų moterų išradingumas. Neturėdamos vandentiekio, jos turi automatines skalbimo mašinas, bet neturi supratimo, kaip padžiauti skalbinius. Kloja vieną ant kito, ir teisinasi, kad tik viena virvė nutiesta. Yra šeimų, kurios nesugeba apsipirkti, socialinės darbuotojos lydi į parduotuvę. Nuvažiavusios vienos, iš parduotuvės išeitų nešinos pustuščiu krepšiu, prisipirkusios brangiausių produktų, o su socialine darbuotoja išsineša pilnus krepšius. Socialinių darbuotojų darbas juodas, jų niekas nevertina, atlyginimai skurdūs. Su žmogumi bendrauti ir į jo dvasią kartais lįsti yra be galo sunku.

- Kam sunkiausia kaime išgyventi?

- Sunkiausia išgyventi tiems, kurie darbo neturi, bet nori dirbti. Labiausiai - jauniems žmonėms. Jie ir liūdni, jaučiasi niekam nereikalingi. Šitų man labiausiai gaila. Kitiems iš tikrųjų sunku darbo susirasti. Neturi išsilavinimo, jei kur pasiūlo, toli važinėti, neturi kuo. Yra ir gerų pavyzdžių. Viename labiausiai nutolusiame kaime gyvena 70 gyventojų, bet iš jo apie 20 važiuoja į miestą dirbti. Vienas kavinėje, kitas padangas restauruoja. Kiekvieną rytą į darbą išvažiuoja automobiliai su darbininkais. Tas kaimas tikrai nemirs. Gerbiu pensininkus. Nepažįstu tokių, kurie dar pajėgia ir tik iš pensijos vargsta. Jie turi šiltnamiuką, pasisodina bulvių, augina bent kelias vištas. Mūsų seniūnijoje yra 26 kaimai. Iš jų gyventojų nėra tik dviejuose. Buvo 2-3 šeimos, nuseno, išmirė. Vardų tų kaimų neliktų, jei nebūtų registruotų sklypų. Tikiu, kad atsiras daugiau kaimuose norinčių dirbti, ne tik prie žemės. Šiais laikais jau nėra joks stebuklas važinėti į darbą 20-30 kilometrų. Yra nedidelių kaimų, bet kokie jie jaukūs... Gyventojai tvarkosi, yra stiprios ir draugiškos bendruomenės. Tik tokia Lietuva išliks.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s