respublika.lt

2017 spalio 19, ketvirtadienis

Specialiųjų tarnybų daug, tik nuveiktų darbų mažokanuotraukos (81)

2017 rugsėjo mėn. 25 d. 08:07:11
Respublika.lt

Kodėl? Smetonos laikais užteko valsčiuje vieno policininko. Dabar turime atkurtą valstybę ir tiek daug specialiųjų tarnybų. Ar nesidubliuoja jų darbas, ar mums, kaip valstybei, jų tiek reikia? Ar Lietuva tokia turtinga valstybė, kad gali sau leisti turėti tiek tarnybų?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Vitalijus GAILIUS ir Arvydas ANUŠAUSKAS, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS ir premjero patarėjas kovai su korupcija Skirmantas MALINAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Vienu metu buvo nuskambėjęs siūlymas sujungti Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Buvo svarstyta, išsakyti argumentai „už“ ir „prieš“, paskui šios minties atsisakyta.

V.GAILIUS: Diskusija apie ketinimus sujungti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą su Specialiųjų tyrimų tarnyba vyko, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba neteikdavo tam tikrų duomenų Specialiųjų tyrimų tarnybai. Asmeniškai šitą teisinę spragą sprendžiau būdamas tarnybos vadovu.

Šiuo metu buvo diskusija dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, šios Vyriausybės programoje ir planuose numatytos teisėkūros procedūros. Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos sujungimo su Muitinės kriminaline tarnyba ir šitos vienos institucijos inkorporavimo į finansų sistemą. Tai yra Finansų ministerijos pavaldumo srities biudžetinė įstaiga, statutinė įstaiga. Šis projektas, netgi tokios tarnybos statutas jau buvo parengtas Finansų ministerijoje, jis buvo svarstomas, paskui pasitraukta ir pasilikta prie esamos padėties.

Laikausi ir laikiausi pozicijos, kad Lietuvai už viešąjį saugumą atsakingų institucijų yra per daug. Šiandien už viešąjį saugumą yra atsakinga ir policija, ir Viešojo saugumo tarnyba, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagal kompetenciją. Estai yra seniai pažengę į priekį - jie pasirinko kelią, kad už viešąjį saugumą yra atsakinga viena policija. Manau, Lietuvoje turėtų būti taip pat: už viešąjį saugumą turėtų būti atsakinga viena institucija - policija kartu vykdytų ir viešojo saugumo funkcijas, ir valstybės sienos apsaugos funkcijas.

Europos Komisija 2014 metų ataskaitoje mūsų Specialiųjų tyrimų tarnybą išskyrė kaip instituciją, kuri turi įrankius ir nepriklausomumą. Manau, kad dėl šios institucijos, kurios uždaviniai yra politinė, stambioji korupcija, jos prevencija, užkardymas ir visos represinės priemonės, nereikėtų diskutuoti ir leisti šitai institucijai dirbti.

Dėl viešojo saugumo laikausi ir laikysiuosi pozicijos, kad už viešąjį saugumą atsakingų subjektų yra per daug. Kriminalinės žvalgybos subjektų skaičius vidaus reikalų sistemoje - septyni - yra per didelis. Tai pastebime tada, kai tarp tų subjektų nesuvaldome konkurencijos. Teisės aktai ir prokurorų priežiūra rodo, kad tos konkurencijos iš tikrųjų nesuvaldome. Todėl manau, kad vidaus reikalų sistemoje tiek kriminalinės žvalgybos subjektų, tiek viešojo saugumo subjektų skaičių būtina mažinti. Ir tai būtų racionalu, optimalu, tai būtų mūsų valstybei naudingi sprendimai.

A.ANUŠAUSKAS: Ne su viskuo galiu sutikti, kas pasakyta. Pirmiausia sunkiai palyginamos dabartinė ir tarpukario Lietuva. Vien visuomenės sandara, visuomenės požiūris į teisėsaugą labai sunkiai palyginamas, sakyčiau, labai stiprų antspaudą uždėjo sovietmetis. Dalis visuomenės nepasitiki teisėsauga, nors pasitikėjimo kreivė kyla ir atskiros institucijos yra iškovojusios gana aukštą pasitikėjimą, pavyzdžiui, policija.

Kitas dalykas dėl specializuotų teisėsaugos institucijų. Čia nekalbu apie saugumą, žvalgybą, tai tarsi nėra teisėsauga, visai kiti dalykai. Specializuotos teisėsaugos institucijos egzistuoja daugelyje pasaulio valstybių. Kai kurios, kaip Estija, sugeba viską sujungti po Vidaus reikalų ministerijos sparnu. Bet mes šiek tiek didesnė valstybė, gal galime sau leisti ir šiek tiek didesnį policininkų skaičių tam pačiam gyventojų skaičiui.

Bet, pabrėšiu, specializacija neišnyks, net jeigu sujungsime institucijas, net jeigu prijungsime prie policijos, vis tiek bus padaliniai, kurie specializuosis savo srityje. Ne kiekvienas gali būti kriminalinės policijos darbuotoju, nes tam paprasčiausiai neturės įgūdžių, bet jis gali būti puikus patrulinės tarnybos darbuotojas, ne kiekvienas gali būti „Aro“ pareigūnu, nes tam reikalingi specialūs įgūdžiai, nuolatiniai mokymai, bet kuo puikiausiai gali būti eiliniu policininku.

Prieš kurį laiką buvo tokių bandymų: pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija ima po savo stogu visų institucijų biudžetus ir juos tvarko. Paskui buvo to atsisakyta, kiekviena institucija pati tvarko savo biudžetą. Dabar einama dar kitu keliu, kai pačiose specializuotose institucijose jungiami padaliniai, kurie turėjo vos ne atskirą juridinį statusą. Pasienio apsaugos tarnybos rinktinės ir panašiai. Vyksta jungimas, centralizavimas.

Policininkai dažnai kelia klausimą dėl algų didinimo, galiausiai gauna kontrargumentą - o gal jūsų per daug? Optimizuosime funkcijas, sumažinsime, kažką sujungsime, daugiau paleisime automobilių ir policininkų į gatves ir išaugs jūsų atlyginimai. Taip, galima pasirinkti ir tokį būdą, bet nemanau, kad jis pats racionaliausias, viešojo saugumo sąskaita nelabai pritaupysi. Juolab prisimenant kokių dviejų dešimtmečių įvykius, kai policijos aprūpinimas buvo kitoks, specializuotų institucijų nebuvo, o organizuotas nusikalstamumas buvo sunkiai suvaldomas. Manau, dabartinėje situacijoje kažką keisti galima, bet nenorėčiau, kad tai atrodytų kaip reformos dėl reformų.

A.PAULAUSKAS: Pavadinimas „spec. tarnyba“ ne visai juridinis. Bet mes turbūt suprantame, kad kalbame apie kriminalinės žvalgybos subjektus, kurie atlieka tam tikrus tyrimus. Kriminalinę žvalgybą vykdo 8 institucijos, tai yra nepigus darbas, kuris reikalauja visų pirma finansų, parengtų žmonių ir, be abejo, tam tikros infrastruktūros. Kad visos tarnybos turėtų visą infrastruktūrą, mes turbūt negalime kalbėti.

Galima užduoti klausimą, kiek jie tos informacijos surenka, kiek jos panaudoja arba kiek dalinasi. Manau, čia turbūt yra visų mūsų kriminalinės žvalgybos institucijų silpnoji vieta, kad nėra tokios institucijos, - tą turėtų daryti prokuratūra, bet ji neturi tiek įgaliojimų ir nėra tiek pajėgi, - kuri vertintų finansus, kompetenciją, rezultatus, galimybę bendradarbiauti, dalintis informacija, pasitikėti. Iš visų mano paminėtų požymių būtų galima spręsti, ar tarnybai tikrai reikia kriminalinės žvalgybos funkcijų ar nereikia.

Labai ilgai Kalėjimų departamentas įrodinėjo, kad jiems reikia kriminalinės žvalgybos funkcijų. Nežinau, kaip dabar, bijau suklysti, bet dar prieš metus nieko nebuvo padaryta. Jie neturi resursų šitai tarnybai išvystyti. Bet tokią funkciją turi. Gal atlieka fragmentinius veiksmus, bet sisteminės kriminalinės žvalgybos, aišku, nevykdo.

Esu stažavęsis Amerikoje kovos su organizuotu nusikalstamumu srityje. Ten praktika yra tokia, kad visos tarnybos yra suvienijamos į vieną kumštį. Visų tarnybų atstovai yra deleguojami į vieną padalinį ir jie vykdo ir kriminalinę žvalgybą, ir viešą žvalgybą, ir tyrimus, tokiu būdu gali tam tikras gaujas stebėti ir demaskuoti per tam tikrą laiką. Toks bendradarbiavimas, mano nuomone, yra prasmingas, ir pas mus būtų prasmingas.

Pasisakiau už STT ir FNTT sujungimą. Čia buvo gerai pasakyta - specializacija ar atskiroje, ar bendroje institucijoje visada bus. Bet dabar tyrimai dažnai susipina. Tiriant korupciją negalima netirti ir finansinio ryšio, finansinių operacijų, todėl matome, kad kai kur tie tyrimai ir šlubuoja.

Manau, kardinalios reformos tikrai nereikia. Institucijos jau turi ir praktiką, ir patirtį, bet jeigu pasižiūrėtume į muitinę, ekonominę policiją, jų veikla tikrai labai panaši. Arba vadovybės apsauga. Todėl nereikėtų išskaidyti tų funkcijų, o atvirkščiai - bandyti centralizuoti ir, kai reikia, nukreipti į didžiausių ir pavojingiausių reiškinių, tokių kaip organizuotas nusikalstamumas, korupcija, atskleidimą. Tokiu atveju sutaupytume resursus ir rezultatai būtų daug geresni.

Aišku, visada yra pavojus monopolizuoti informaciją. Jeigu viena institucija turi labai daug informacijos ir ja nesidalina arba nesugeba jos apdoroti ir įvertinti, vadinasi, yra didelė spraga šitoje veikloje. Labai svarbu pasitikėjimas, kiek galima keistis informacija. Mūsų informacijos apsikeitimą vertinčiau vidutiniškai. Informacija nuteka ir nusikalstamoms struktūroms. Taigi galinčių veikti ir veikiančių sąrašas turėtų būti labai labai ribotas.

S.MALINAUSKAS: Čia turbūt atskiri dalykai, galima kalbėti apie funkcijas, galima kalbėti apie institucijų skaičių, galima pradėti gal nuo konkretesnių dalykų. Buvo mintis jungti FNTT prie Valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat pavaldumas būtų Finansų ministerijai, vėliau atsirado mintis ir apie Muitinės kriminalinę tarnybą. Bet kiekvieną kartą jungiant reikia suprasti vieną dalyką: žymiai lengviau kalbėti apie biurokratinio aparato mažinimą kitose sferose, bet kai kalbame apie teisėsaugos institucijas, pirmiausia susiduriame su labai specifinėmis kompetencijomis, ir jeigu jos išnyksta, išeina žmonės, keičiasi pavaldumas, keičiasi atlyginimai, keičiasi struktūros, susiduriame su rimtomis rizikomis.

Premjeras ne kartą yra išsakęs savo poziciją, kad šiuo atveju esminis momentas yra ne institucijų skaičius, bet rezultatai, kiek atskleista bylų, nusikalstamų veikų ir panašiai. Galime pamatyti kitą ginčą - dabar Generalinei prokuratūrai vėl siūlomas Prokuratūros įstatymas ir ten yra numatytas specialiojo prokuroro institutas. Ten ginčas kyla į kitą pusę: o kaip dabar bus specialusis prokuroras be savo komandos, ne kaip atskira institucija, o Generalinės prokuratūros sudėtyje? Visą laiką susidursime su argumentais, kad galima net ir didinti tam, kad būtų užtikrintas didesnis nepriklausomumas, decentralizacija, kad tiriant, pavyzdžiui, politinės korupcijos bylas nebūtų galima daryti politinio spaudimo ir panašiai. Ir atvirkščiai - galime susidurti su argumentais, ar reikia daug institucijų, nes jos kainuoja, jų turi būti tiek, kiek reikia ir ne daugiau, jeigu tai yra formaliai kuriamas biurokratinis aparatas, tai yra problema.

Vyriausybės pasitarime su institucijų vadovais buvo kalbama, kad vienas iš lengviausių būdų - bandyti dar labiau plėsti prevencines funkcijas, galbūt būtų galima netgi plačiau taikyti kai kuriuos naujus metodus, kad būtų galima susirinkti informaciją apie galimas nusikalstamas veikas. Tada atsiranda kiti klausimai. Kiek toli galime eiti, kiek tai susiję su privatumo apsauga, kiek tai yra viešasis interesas. Tai nėra mechaninis klausimas, kad mes sujungiame vieną instituciją su kita ir bus šiek tiek paprasčiau.

Pavyzdžiui, telefoninio sukčiavimo atvejai. Čia nėra institucijos ar net ir finansavimo klausimas. Man pačiam tenka dirbti Kalėjimų departamento tema, tenka važinėti po kalėjimus. Iš principo jau dabar galime skambučių slopinimo įrangą turėti daugumoje pataisos namų. Kas atsitinka, kaip realiai veikia sistema? Yra krūva priežasčių, kodėl jinai neveikia: dėl to, kad galbūt aplinkiniams gyventojams trukdys, galbūt yra kažkokios kitokios techninės problemos, nors tai diegiantys operatoriai sako: mes tas technines problemas išspręstume. Realiai nėra noro. Jeigu tavo pataisos namuose telefonas kainuoja 300 eurų ir jeigu tavo prižiūrėtojas gauna 400 eurų už tai, kad dirba 24 valandas per parą ir prižiūri bendrabučio tipo kameroje sėdinčius keliolika žmonių, ir kai ten kyla koks nors ginčas, jis ten turi įeiti ir nežino, ar išeis sveikas...

Pavyzdžiui, kodėl iki šiol Alytaus pataisos namuose medicinos dalyje, kurioje susitinka kaliniai iš įvairių izoliuotų sektorių, nėra vaizdo kameros. Jos įrengtos kiekvieno budėtojo bokštelyje, kad pažiūrėtų, ar jis nemiega, bet kameros nėra tenai, kur gali būti apsikeičiama draudžiamomis medžiagomis. Kodėl tokie klausimai nesprendžiami?

G.JAKAVONIS: Ar eilinis pilietis gali jaustis saugesnis žinodamas, kad štai dirba tiek institucijų, tiek žmonių?

V.GAILIUS: Jaučiuosi saugiai ir man sunku vertinti kitaip, nes daugiau kaip 20 metų išdirbau viešojo saugumo srityje, sąžiningai ir atsakingai dirbau su kriminalinės žvalgybos informacija. Be jokios abejonės, problemų daug ir Valstybės saugumo departamente tų problemų apstu. Šiandien matome iškeltus į viešumą galimus pareigūnų korupcinius ryšius, pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba Valstybės saugumo departamente faktus ir tai rodo, kad ir šioje institucijoje yra problemų, kaip ir visose kitose.

Didelis proveržis, kai policija, turbūt daugiausia skaidrumo srityje pažengusi institucija, savo sistemoje pradėjo taikyti reikalavimą pranešti apie bandymą korumpuoti pareigūnus. Šiandien bijoma net pagalvoti, kad kelių policininkui galima pasiūlyti kyšį. Esame teikę korupcijos prevencijos projektą, kur būtų įpareigojimas visiems pareigūnams pranešti apie bandymą juos papirkti. Visos kitos institucijos labai smarkiai vėluoja ir viduje neįsiveda tokių taisyklių. Vėluoja muitinė, vėluoja valstybės sienos apsauga, o kalbant apie visą kitą viešąjį sektorių, tai, deja, jie net nesiruošia to daryti. Po pateikimo projektui yra pritarta ir, tikiuosi, turėsime imperatyvą, įpareigojantį pranešti apie bandymą papirkti pareigūnus ar valstybės tarnautojus.

O viešasis saugumas turbūt nukenčia ne nuo subjektų skaičiaus, o nuo tų subjektų veikimo kokybės. Tarpinstitucinė konkurencija yra ydingas požymis. Vadovybės apsaugos departamentas ir mano įvardytos viešojo saugumo tarnybos yra subjektai, skirti užtikrinti viešąjį saugumą, bet kai susiduriame su kritine situacija, kas tą viešąjį saugumą užtikrina? Policija, pasitelkusi jų galimybes.

Turėtume labai atsakingai ir remdamiesi geriausia pasaulio praktika įgyvendinti tuos pokyčius. O nežinia, kuri jau turbūt 10 metų vyksta su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, yra pati didžiausia yda ir pati didžiausia mūsų valdžios problema. Buvo minima, kad jungsime su Valstybine mokesčių inspekcija, su Muitinės kriminaline tarnyba, su Specialiųjų tyrimų tarnyba, prie policijos jungsime, tai tokius veiksmus reikia daryti greitai, atsakingai, bet ne 10 metų.

Kriminalinės žvalgybos pareigūnai be rizikos nėra kriminalinės žvalgybos pareigūnai. Kiekvienas kriminalinės žvalgybos metodas yra savotiška rizika ir kai pareigūnai dirba nežinioje, kas bus su jais ateityje, tai jie, be jokios abejonės, neprisiima profesinės rizikos, ir ta institucija balansuoja, žmonės ateina į darbą savų reikalų susitvarkyti. Turi būti vieną kartą pasakyta: bus taip, ir taip padaryti. Bet kai per metus vidaus reikalų ministro pozicija pasikeičia penkis kartus, tai tas pats vidaus reikalų ministras atrodo nekaip.

A.PAULAUSKAS:
Bet iki 2016 metų FNTT netgi lėšų neturėjo kriminalinei žvalgybai.

V.GAILIUS: Turėjo tų lėšų, tiktai turbūt nenaudojo. Premjero patarėjas labai teisingai atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamentą. Kalėjimų departamentas perka įrangą, kad nuslopintų pusę Marijampolės arba pusę Alytaus, bet kažkodėl neperka įrangos, kad pareigūnai galėtų nueiti ir paimti du telefonus iš konkrečios kameros.

A.ANUŠAUSKAS: Iš tikrųjų yra ir tokia įranga.

V.GAILIUS:
Paprasčiau nueiti ir paimti tuos telefonus iš kišenės, iš po pagalvės. Bet ne, reikia pirkti įrangą, kad nuslopintų pusę Alytaus.

G.JAKAVONIS: Geopolitinė padėtis diktuoja, kad didiname išlaidas gynybai. Didiname apmokėjimą policijai. Prokuratūrai siūloma steigti specializuotą padalinį su geromis algomis ir pan. Galvoju, jeigu čia būtų Šiaurės Korėja, man viskas būtų aišku. Ar ne policinėje valstybėje gyvename?

V.GAILIUS:
Dėl prokuratūros tai savo nuomonę galiu pasakyti. Nereikėjo suvienodinti pagal darbo užmokestį Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorų su apylinkės prokurorais. Turėjome stiprų specializuotą padalinį, bet turėjome labai nekvalifikuotą, labai nekompetentingą Generalinės prokuratūros vadovybę, tai dabar turime kažkaip kompensuoti tuos praradimus. Turime atgaivinti Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentą, kurio dėka mes esame kaip valstybė. Jis įsteigtas 1993 metais, dirbo kryptingai, laužė nusikalstamų susivienijimų stuburus, sodino korumpuotus asmenis, bet buvo laikotarpis, kai vadovybė šitą padalinį sunaikino. Iš jo išėjo šiandien stipriausi advokatai.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad Lietuvoje būtų geriau?

A.ANUŠAUSKAS:
Pirmiausia nelyginti su Šiaurės Korėja. Nelyginkime savęs su totalitarine valstybe. Pas mus 1 proc. suaugusių gyventojų užimti šiuo svarbiu darbu, t.y. viešąja tvarka ir gynyba. Tai labai nedidelis procentas, totalitarinėse valstybėse skaičiai dešimteriopi ir dar didesni. Jie tam išleidžia 60 proc. biudžeto ir 80 proc., kaip sugebėdavo Sovietų Sąjunga. Šiaurės Korėja, manau, dar daugiau išleidžia. Šiuo atveju tikrai nėra ką ir lyginti.

Ką daryti, kad gyventume geriau, tai čia labai bendras klausimas. Ką daryti, kad ir pareigūnai jaustųsi geriau? Manau, visuomenės požiūris yra gana palankus, keičiasi palankia linkme. Tačiau mes ir save, ir visuomenę turime įtikinti, kad pačiose tarnybose viskas yra gerai. Vis dėlto pasitikiu pareigūnais ir manau, kad daugumoje atvejų tikrai viskas yra gerai.

A.PAULAUSKAS: Mano požiūriu, viešoji tvarka, tiksliau, reagavimas į viešosios tvarkos pažeidimus yra daug geresnis. Atsirado daugiau žmonių, dirbančių gatvėse: budinčių ekipažų, kurie gali labai greitai sureaguoti į įvykį. Aišku, įvykiai yra pirmos, antros, trečios kategorijos, žmonės kitą kartą ilgiau laukia, jeigu jų, sakysime, tik mašiną apvogė, nei kokiu nužudymo atveju, į kurį reaguojama staigiai. Apskritai viešoji tvarka yra pagerėjusi.

Ši reforma apnuogino trūkumus, nes dabar išeitų, kad ekipažas, kuris reaguoja į įvykius, taip pat yra ir tyrėjai. Jie turi apžiūrėti įvykio vietą, paimti įrodymus, apklausti žmones.

G.JAKAVONIS: Bet ar tai blogai?

A.PAULAUSKAS: Jie tiesiog nėra pajėgūs. Įsivaizduokite: atvažiuoji į įvykį, tarkim, vagystę, turi apklausti žmones, sužiūrėti pėdsakus, visa kita, bet tau reikia į kitą įvykį lėkti. Tu gali neužbaigti, tu leki į kitą įvykį. Negana to, tie žmonės, kurie šiandien tuose ekipažuose dirba, ne visi buvo tyrėjai. Ne visi turi tinkamas kompetencijas. Ir šičia, manau, yra silpnoji vieta, kurią ta reforma turi stiprinti. Nes ir prokurorai tyrėjų darbu yra labai nepatenkinti.

Dabar matau, kad gaujos vėl organizuojasi iš atvykusiųjų į Lietuvą. Emigrantai lietuviai sugrįžta, bet sugrįžta ne visi sąžiningi, darbštūs ir garbingi žmonės. Kartojasi įžūlūs užpuolimai, turto prievartavimai, kokie buvo 1990-1995 metais. Grįžta praktika, kuri buvo anksčiau. Ir prieš ją turi būti sutelktos policijos jėgos. Ir čia būtų tinkama konsoliduoti visas pajėgas. Manau, kad kovos su gaujomis flagmanas visų pirma turėtų būti prokuratūra. O po to visos kitos tarnybos.

S.MALINAUSKAS:
Yra krūva įstatymų projektų. Ir prezidentės iniciatyva, kuri susijusi su STT. Iniciatyvų atsiranda, jos garsiai iškomunikuojamos, bet taip ir nepriimamos. Kodėl įvyko tas pasitarimas su institucijų vadovais? Kad būtų sužinota, kokių realiai instrumentų trūksta žinyboms, kas buvo su tais įstatymais, kurie buvo teikti ir galbūt nepelnytai sudėti į stalčių. Mano galva, tai yra milžiniška problema. Šiuo atveju tikrai reikia padaryti viską, kad jie praeitų. Aš dabar turiu labai aiškią viltį, kad iš tikrųjų taip bus.

Čia buvo kalbėta apie atlyginimus. Kas buvo daryta su policija? Buvo pasiimtas modelis, pasakyta: mes turime ribotą kiekį pinigų. Bet mes galime padaryti struktūrinę reformą, sumažinti vadovaujančio personalo ir pan., kad galėtume visiems likusiems pakelti atlyginimus. Tai buvo padaryta, buvo pakelta. Dabar jau Vyriausybė gali pasakyti: šita sistema veikia gana efektyviai, galime pakelti dar. Dabar tą patį sakome Generalinei prokuratūrai. Jūsų atlyginimai kils, bet mes nė vieno papildomo euro asignavimais atlyginimų kėlimui neduosime. Yra papildomų dalykų, kuriems galima duoti.

A.PAULAUSKAS: Jeigu norime, kad institucijos dirbtų gerai ir žmonės jomis pasitikėtų, turime pagalvoti apie tų tarnybų vadovų tolesnį darbą. Galiu išvardinti visą plejadą vadovų, kurie pabaigę savo kadenciją vaikšto gatvėse ir jokio darbo jiems niekas nesiūlo. Turėdami tokią patirtį, tokią informaciją, tokias galimybes, šie žmonės yra palikti už borto. Turime apie tai mąstyti, kad tie žmonės rastų vietą valstybės sistemoje.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (81)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ĮTARTINA: parlamentaras Antanas Matulas kreipėsi į STT dėl sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos komandos galbūt darytos įtakos renkant Valstybinės ligonių kasos direktorių, jis sako turįs duomenų, kad komisijos pirmininkė galbūt buvo verčiama konkurso nugalėtoju išrinkti Igorį Baikovskį.
  • MENAS: „Arkos“ galerijoje Vilniuje veikia vieno garsiausių Lietuvos menininkų Sigito Staniūno tapybos paroda; jo darbų yra įsigiję pasaulyje žinomi asmenys, tarp jų ir atlikėjai Stingas, Borisas Grebenščikovas, politikė Hilari Klinton ir kiti.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Kaip manote, ar lietuviai yra pilietiški?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +1   +8 C

   +3  +5 C

 

   +4 +8 C

   +10  +12 C

  +10 +12 C

 

   +7 +11 C

    1-4 m/s

     1-3 m/s

 

      1-4 m/s

 

USD - 1.1749 PLN - 4.2277
RUB - 67.4559 CHF - 1.1551
GBP - 0.8928 NOK - 9.3575
reklama
Velyke2017