1 nuotr.Švietimo ir mokslo ministerija praregėjo - net ketvirtadalis moksleivių nepasiekia bazinio lygmens matematinio, gamtamokslio ugdymo, skaitymo srityse. Ką daryti? Ogi grąžinti internatus, šiuolaikiškai vadinant juos dienos mokyklomis. Ministerijos atstovų teigimu, kuo daugiau laiko vaikai praleis mokyklose, tuo saugesni ir protingesni užaugs.
Mokykloje iki vakaro
Švietimo ir mokslo ministerija nustatė, kad žinių trūkumą lemia toli gražu ne viena priežastis. Tarp priežasčių minima ir socialinė atskirtis.
Pasak švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės, mokykla turi rūpintis ir padėti įveikti atskirtį vaikams, kurie auga nepalankiomis socialinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Lietuvoje kas ketvirtas vaikas iki 15 metų gyvena skurdo rizikos sąlygomis. Prastesnė padėtis yra kaimo vietovėse - čia 40 proc. mokinių gauna socialinę paramą, kai tuo tarpu mieste - dvigubai mažiau (20 proc.).
Nuo rugsėjo 40-yje šalies mokyklų numatoma išbandyti visos dienos mokyklos koncepciją, pagal kurią mokiniai būtų užimami ne tik pamokų metu, bet ir didžiąją likusios dienos dalį, ne trumpiau nei iki 16-17 val. Tai reiškia, kad vaikai galėtų po pamokų likti mokykloje, lankyti būrelius, paruošti namų darbus, pavalgyti.
Kaip „Vakaro žinias“ informavo švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius, visos dienos mokykla - tai galimybė mokyklai sudaryti sąlygas kokybiškai pasirūpinti vaikų užimtumu ir ugdymu. Mokyklos ribos išplečiamos - užsiėmimai, veiklos organizuojamos ne tik mokyklos patalpose, jos teritorijoje, bet ir kitose edukacijai, poilsiui, pramogoms, kultūros reikmėms pritaikytose erdvėse: parkuose, muziejuose, bibliotekose, dienos centruose ir kt. Visos dienos mokykloje vaikai užtrunka ilgiau nei įprasta, ten dera formalus ugdymas ir neformalus švietimas, teikiama individuali mokymosi, švietimo pagalba ir socialinės paslaugos vaikui ir jo tėvams, taip siekiant mažinti socialinę atskirtį. Į veiklas aktyviai įsitraukia socialiniai partneriai - verslo įmonės, nevyriausybinės organizacijos ir kt., vaikams užtikrinama saugi aplinka, organizuojamas maitinimas.
„Esminė visos dienos mokyklos kūrimo nuostata - mokykla yra visos bendruomenės rūpestis, taip pat ir įsipareigojimas tenkinti individualius kiekvieno vaiko ir jo šeimos poreikius, laiku teikti tikslingą pagalbą“, - teigia G.Kazakevičius.
Jo teigimu, šalyje jau yra kelios tokios mokyklos, kurios vykdo savitus visos dienos mokyklos modelius. Viena iš jų yra Kauno Simono Daukanto progimnazija. Visos dienos mokykla ji tapo prieš ketverius metus. Mokiniai, kurie to nori, mokykloje gali būti nuo 7 ryto iki 18 val. vakaro. Jie čia gali paruošti namų darbus, rinktis kelias neformalaus ugdymo programas. Per trejus pastaruosius metus mokinių čia padaugėjo vos ne dvigubai, ėmė gerėti jų pasiekimai.
„Vieno visos dienos mokyklos modelio nėra ir gal net negali būti - juk mokyklų, savivaldybių kontekstas kitoks, bendruomenių poreikiai skiriasi, - sako G.Kazakevičius. - Nuo rugsėjo 1 d. 40 savivaldybių planuojame išbandyti bandomuosius visos dienos mokyklos modelius. Po to, atsižvelgiant į savivaldybių praktikas, juos tobulinti ir plėsti visos dienos mokyklų tinklą“.
Lankyti neprivaloma, susimokėti teks
Tiesa, švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė teigia, kad kai kurios mokyklos jau ir dabar sėkmingai siūlo vaikų užimtumą ir po pamokų, tačiau atkreipė dėmesį, kad ne kiekviena šeima gali už tai susimokėti. O mokėti tėvams tenka tiek už vaikų buvimą prailgintoje grupėje, tiek už būrelius.
Pasak G.Kazakevičiaus, visos dienos mokyklos veikla bus finansuojama iš sutelktų lėšų, skirtų švietimo, socialinėms, sveikatos priežiūros ir kultūros paslaugoms, taip pat iš savivaldybių biudžetų lėšų, tėvų įmokų. Taip pat svarbu pabrėžti, kad visos dienos mokyklos lankymas nebus privalomas, nebent tam pritars dauguma mokinių tėvų.
Situaciją komentuoja Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė:
- Gelbėjomės nuo sovietmečio internatų, sakėme, kad auginame mankurtus, dabar vėl tą patį kuriame, tik kitu pavadinimu. Iš tiesų vaikai, kuriems reikia socialinės pagalbos, ir dabar galimybę ją gauti turi - yra apstu dienos centrų visoje Lietuvoje, finansavimas dabar yra gausus.
Mes turime sistemą, kuria puikiausiai galime naudotis. Turime startavusį neformalaus ugdymo krepšelį, kuris sudaro puikiausias priemones finansuoti pačią įvairiausią popamokinę veiklą, leidžiant tėvams laisvai pasirinkti, arba jeigu jie nesugeba - socialinių darbuotojų pagalba parinkti vaikui tinkamiausią popamokinę veiklą ir finansuoti ją per neformalaus ugdymo krepšelį. Turime puikiausią schemą, kuri veikia, kuri tikrai yra labai išplėsta, aiškiai nutaikyta į tą tikslinę grupę - rizikos šeimų vaikų grupę, tik ji yra nepakankamai finansuojama. Jeigu ją sutvarkytų taip, kaip ji turėtų veikti, ji, manau, puikiausiai atliktų tas funkcijas.
Bet koks naujas kūrinys reikalauja naujų, papildomų tiek žmogiškųjų, tiek finansinių šaltinių. Bet koks naujadaras yra nežinomas visuomenei ir kelia daug klausimų, kaip jis bus įgyvendintas, kas bus konkrečiai atsakingas už tą įgyvendinimą - ar tai bus mokyklos atsakomybė, ar savivaldybės vėl kurs kažkokį naują aparatą, o tai reiškia, kad vėl bus naujos administravimo išlaidos.
