Čia pat lapkričio vidurys, mes susipainiojome skaičiuodami laiką ir svarstome - kaip čia yra: šis mėnuo turėtų būti lapų skainiotojas, o jis staiga nubalino visą žemę, sukūrė į žiemos pradžią panašią nuotaiką. Jei iš po sniegelio nekyšotų žali žolynai ir daržely nelinktų vėlyvi gėlių žiedai, nežinotume, ką galvoti.
Ar gamta nesušals pati sau sukūrusi štai tokį išbandymą? Juk sniegas šaltas, gėlus... O kur jūs čia matote išbandymą? Taigi pati gamta viską ir sukūrė, pasiruošė, nes taip yra taupiau žemei siųsti vandenį. Lietaus vanduo nutekėtų žemės nepamaitinęs, nepalaistęs, o sniegelis tirpsta iš lėto, jo tirpsmo vanduo geriasi dirvon. Vadinasi, gamta ir vėl viską padarė geriausiai...
Jūs galite su tuo nesutikti: ne taip paprasta didžiuotis gamtos išmintimi, kai rytais nuo automobilių stiklų grandome ledokšnius... Tačiau ką reiškia toks mažas nepatogumas, jei jį lyginame su gruzdančiu po kojomis sniegeliu, baltu sniego švytėjimu ir žinome, kad visa tai laikina. Jūs manote, kad gamtoje jo kas nors išsigando? Kuršių nerijoje lapkričio pradžioje stebėjau ne vieną pilkąją pečialindą - labai jau vasarišką paukščiuką. Pečialindos purpsėjo sniego apkreiktuose klevuose, nardė po dar žalius avietojus. Lesalo rado daug, bet skrido vis labiau į pietus, į pietvakarius. Kur jos turi nuskristi? Šiaip bent iki Pietų Europos. Bet geriau - Šiaurės Afrikon, kur šilta, kur galima gyventi iki kovo. Paradoksas: mūsų supratimu, tokie lepūs paukščiukai negalėtų čia gyventi regėdami žiemos ženklus. Panašiai neturėtų skraidyti raudonuodegės (taip pat vabzdžialesės). Gal tik kikiliams paprasčiau, varnėnams. Nes jie, ką nori, tą lesa - ne perėjimo metu iš vabzdžialesių tampa visalesiai.
Kaip pirmą rudens pasnaigenimą sutiko žvėrys? Jiems dar paprasčiau - saugiuose guoliuose po eglių šakomis gulinčios stirnos, prie lauko akmens po žolių kuokštu prigludęs kiškis nesistebi niekuo. Visų jų kailiai labai šilti, be to, jie nepermirksta. Beje, yra toks pasakymas: iškritus pirmam sniegui žvėrys vaikšto labai mažai, stengiasi nepalikti savo pėdsakų... Na, kad ir kaip jie stengtųsi, tokios siekiamybės jų gyvenimuose nėra. Gamtoje - laisvė, niekas nuo nieko nesislapsto. Nemanykite, kad stirna, gulinti guolyje ir niekur neinanti (taigi, nepaliekanti pėdsakų), vilkui yra sunkiau pasiekiama nei laisvai žoliaujanti želmenų lauko vidury. Čia pėdsakai beveik nieko nereiškia, nes gyvūnai į juos nežiūri, jie juos „skaito“ savo nosimis, uosle, bet ne akimis. Kad jauniems žvėrims baltas sniego švytėjimas kelia nuostabą, taip yra iš tikro - juk jie to dar nematę. Tačiau diena kita, ir viskas tampa įprasta, sava.
Sniegeliu ropoja vorai, o vakare į namų langų šviesą skrenda žiemsprindžiai. Tai, ką mes vadiname „bjauriu oru“, jiems yra gyvenimo norma. Ko gero, taip galėtų pasakyti bet kuris gamtos vaikas, jei tik mokėtų kalbėti. Arba jei mes suprastume jų kalbą...
Ar tai, ką regėjome, jau yra žiemos pradžia? Kur ten... Tikrosios žiemos, net tikrosios jos pradžios teks laukti ilgai. Kas žino - kiek? Gali būti, kad tęsdama daugiametę tradiciją žiema ir vėl savo tiltus sustatys tik po Kalėdų. Iki to bus visko.
O dabar dar ruduo. Ir šviesos dar daug, nes iki gruodžio vidurio diena trumpės pusantros valandos. Patikėkite, tai tikrai labai daug laiko...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“