respublika.lt

Skaudžią Tautos praeitį žurnalistė įamžino dabartyje

(0)
Publikuota: 2017 sausio 23 08:07:02, Sidas AKSOMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 2 nuotr.
Živilė Kavaliauskaitė. Giedriaus Baranausko nuotr.

„Respublikos“ leidinių“ grupės dienraščio „Šiaulių kraštas“ redaktorė Živilė Kavaliauskaitė, prieš pusketvirtų metų su grupe bendražygių beveik 2 savaites tvarkiusi tremtinių kapus Sibire, bendravusi su ten likusiais lietuviais, skaudžios praeities sąlytį su dabartimi sudėjo ne tik į dienraščio puslapius, bet ir į knygą, kurioje yra visko: skaidraus graudulio, švelnaus humoro ir begalinės vilties.

 

Ž.Kavaliauskaitės knyga „Trispalvė Irkutsko karštyje“ Sausio 13-osios išvakarėse pristatyta sausakimšoje Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos salėje. Vasario 16-ąją planuojamas knygos pristatymas Irkutske. Skaudžios lietuvių istorijos puslapiai išlieka aktualūs ir šiandien, kai Lietuva ne išvežama, o išsivažinėja pati.


- Kas paskatino leistis tremties keliais?
- pasiteiravo „Respublika“ Živilės KAVALIAUSKAITĖS.


- 2013-aisiais iš kelionės organizatoriaus Virginijaus Steponavičiaus, buvusio Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado, dabar dirbančio valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“, sulaukiau netikėto pasiūlymo skristi į Irkutsko sritį. Kelionės komanda jau buvo susiformavusi, maršrutas sudėliotas. Keliaujančiųjų tikslas buvo susitikti su lietuvių bendruomene, tvarkyti lietuvių kapines. Man tai atrodė prasminga. Nuo mažens domiuosi istorija, prasidėjus Sąjūdžiui skaičiau visas knygas, susijusias su tremtimi. Dirbdama žurnaliste kalbinau ne vieną tremtinį. Ši tema visuomet buvo šalia. Be to, su netektimis susijusi ir šeimos istorija: senelis buvo politinis kalinys, močiutė žuvo Lietuvoje.

- Kaip Sibire jus pasitiko vietos lietuviai?

- Kelionė prasidėjo nuotykiu: dėl oro sąlygų lėktuvas negalėjo leistis Irkutsko oro uoste, skridome į Ulan Udę, tad kelionė pailgėjo 400 kilometrų ir beveik šešiomis valandomis. Visą tą laiką Irkutsko oro uoste mūsų kantriai laukė vietos lietuvių bendruomenės „Švyturys“ pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova su Lietuvos vėliavėle rankose. Jaudinosi taip, kad šalia sėdėjusi moteris siūlė išgerti valerijonų. Knygos pavadinimu „Trispalvė Irkutsko karštyje“ ir užkoduotas pirmasis įspūdis.

- Kodėl dalis ištremtų mūsų tautiečių liko Sibire net ir tada, kai jau buvo galimybė grįžti į Lietuvą?

- Kiekvieno žmogaus sprendimas - atskira, dažnai skaudi istorija. Pernai Šiaulių universitete baigiau istorijos magistro studijas. Rašydama magistro darbą „Trėmimų refleksija atminties tyrimuose. Saviidentifikacijos problema“ ieškojau ir atsakymų, kodėl ne visi tremtiniai grįžo. Irkutsko srityje, 2010 m. surašymo duomenimis, gyveno 1046 lietuviai. Liko dėl įvairių priežasčių: vieni nebeturėjo kur sugrįžti, nebematė prasmės, jautėsi dar kartą atstumti, kiti baigė mokslus, gavo darbus, įsitvirtino, sukūrė šeimas. Kelionėje sutikta Genovaitė Trumpaitė-Novickaja iš Balšaja Rėčkos sakė tebelaukianti buto Lietuvoje. Prieš septynerius metus eilėje buvo 288-oji, o 2013 metais eilė nebuvo pajudėjusi. Ne visiems, grįžusiems į Tėvynę, pavyko čia įsitvirtinti. Daliai jų teko priimti sprendimą grįžti į buvusią tremties vietą.

- Ar gyva dar tarp šių dienų Sibiro lietuvių gimtoji kalba, mūsų tautinis tapatumas?

- 38,5 tūkst. tremtinių, 5,9 tūkst. kalėjusių lageriuose - tokia statistika iškalta lietuvių bendrijos „Švyturys“ rūpesčiu pastatytame paminkle Lietuvos tremtinių vargams ir netektims Irkutsko krašte atminti. Paminklas stovi Irkutsko katalikų bažnyčios šventoriuje. Bendrija tarp pagrindinių veiklos tikslų nurodo išsaugoti lietuvių kultūrą, tradicijas ir papročius, mokytis lietuvių kalbos, stiprinti ir plėtoti kultūrinius ryšius su „istorine Tėvyne - Lietuvos Respublika“. Bendrijos patalpose veikia lietuvių kalbos mokykla. Mokytojas Rimantas Makaveckas sakė, kad norinčių išmokti lietuvių kalbą dar atsiranda. Jo teigimu, antra karta tremtinių lietuvių kalbos nebemoka. Pats R.Makaveckas, kurio kalboje tebesigirdi, kad yra „iš pa Untenas“, Lietuvoje lankosi kasmet. Buvo netikėta, kai rusakalbis bendruomenės narys Aleksandras Petrovičius Stravinskis, turintis lietuviškas šaknis, netikėtai lietuviškai padeklamavo eilėraštį: „Irkutske gyvenu, aš krikštytas Irkutske, o mirsiu Vilniuje.“ Centralno Chazane aplankyta savamokslė dailininkė Vanda Valiūtė kalbėdama žemaičiavo, nors pati nejusdavo, kaip staiga pereidavo į rusų kalbą. Susitikimas su V.Valiūte buvo išskirtinis įvykis: paaiškėjo, kad jos tėviškė ten pat, kur ir vieno iš bendrakeleivių tėvų. „Saviškį radau!“ - negalėjo atsistebėti.

- Kelionės metu su bendražygiais tvarkėte tremtinių kapus, padėjote stiprinti trapų gyvų likusių tremtinių ir jų palikuonių ryšį su Lietuva. O ką ši išvyka davė jums pačiai?

- Tai, kas iki tol buvo skaityta knygose, įgavo realų pavidalą. Sibiro miestuose tebėra mediniai, sulūžę šaligatviai, kuriais vaikščiojo tremtiniai, tebestovi barakai, kuriuose gyvena vietiniai, taigoje nesupuvo lietuvių kirstų medžių kelmai. Kapinėse ant kai kurių kryžių yra trys datos: gimimo, mirties ir parvežimo į Lietuvą. Visiems įstrigo ant kryžiaus tarsi paskubomis išraižytas užrašas „Randasi namie“, reiškiantis, kad tremtinio palaikai pargabenti į Tėvynę. Šis užrašas panaudotas ir kuriant knygos viršelį. Tikrąją kelionės prasmę pajutau grįžusi: Lietuvoje tebegyvena žmonės, kurie nebesitikėjo, kad dar pamatys, kaip atrodo Sibiro platybėse likę jų artimųjų kapai, jų vaikystės ir jaunystės vietos.

- Kokie didžiausi iššūkiai jūsų laukė Sibire?

- Kelionė klojosi sėkmingai: daugybė klausimų išsispręsdavo tarsi savaime. Net ieškodami lietuvių kapų pasijusdavome globojami iš aukščiau: didžiulėse Zimos kapinėse vien nuojautos vedami suradome lietuviškąjį kvartalą, o Gryševo kapinėse netikėtai sutikome moterį, kuri sakė prižiūrinti lietuvės kapą. Nerimo kėlė erkės, uodai, „maškara“, bet savo kūnais jų atakų nepajutome. Vykdami į Kordoną, lietuvių tremtinių gyvenvietę taigoje, mus vežusio Olego Gedos buvome įspėti, kad 16 kilometrų įveikti prireiks maždaug trijų valandų. Atvykome per 1 valandą 20 minučių. Olegas sakė tokio gero kelio dar nematęs, nors priekaboje kratėmės kaip obuoliai krituoliai. Ko gero, rimčiausias stresas buvo pirmąją dieną, kai dėl vėlavusio lėktuvo manėme pavėluosiantys ir į traukinį. Galiausiai paaiškėjo, kad Irkutsko traukiniai važiuoja ne pagal vietos, o pagal Maskvos laiką - plius penkios valandos!

- Kada supratote, kad kelionės metu patirti įspūdžiai virs straipsniais, o straipsniai - knyga?


- Prieš skrisdama neturėjau didelių planų rašyti, diktofoną ir bloknotą su rašikliu įsidėjau iš įpročio. Bet būnant ten istorijos tarsi pačios ėmė dėliotis. Įspūdžių susikaupė tiek, kad negalėjau nerašyti. Laikraštyje „Šiaulių kraštas“ buvo spausdintas trylikos dalių ciklas „Sibiro reportažai“. Vėliau tęsinys - „Sibiro atgarsiai“. Gausiai fotografijomis iliustruota knyga gimė vėliau - kai bendrakeleiviai pasirūpino jos finansavimu. Tuomet darbas tęsėsi su dizainere Lina Kaselyte-Ivanoviene, maketo techniniu redaktoriumi Artūru Jaugėla.

- Kokių netikėčiausių atsiliepimų sulaukėte iš skaitytojų?

- Skambučiai pasipylė po antrojo teksto „Šiaulių krašte“ apie Zimą. Skaitytojai sakė neberadę laikraščio parduotuvėje, ėję skolintis iš kaimynų. Žmonės atpažino praeitį dabartyje. Sibiro istorijos susijungė su buvusių tremtinių, gyvenančių Lietuvoje, likimais. Skaitytojai skambino net iš užsienio. Viskas tebėra gyva, tebėra šiame laike. Šiaulietis Petras Balčiūnas atsinešė laidotuvių nuotraukų bei 1989 m. fotografiją, kurioje įsiamžinęs prie tėvo kapo Zimoje. Aš jam padovanojau dabartinę kapo fotografiją. Iš Kuršėnų paskambino Olchono saloje mirusio klieriko Lietuvos kankinio Valerijaus Vaitkevičiaus brolio žmona. Istoriją, kaip kuršėniškis buvo atvykęs parsigabenti brolio palaikų, išgirdome Chužyre, kur muziejaus vadovė Kapitolina Litvinova yra įrengusi lietuvišką kampelį. Kelmės rajono gyventoja Stefa Gumuliauskienė apsiverkė, kai ją pasiekė linkėjimai nuo pusseserės V.Valiūtės. Prisimenu komišką situaciją, kai paskambinusi moteris paklausė: „Jūs turbūt irgi buvusi tremtinė?“ Po pauzės pati pradėjo juoktis: „Oi, kokią nesąmonę pasakiau, juk jūs jaunas žmogus! Bet rašote taip, lyg pati būtumėte tai išgyvenusi.“ Knygos pristatyme dovanų gavau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos trispalvį šaliką - taigi buvau įvardyta sava ir „priimta į tremtinius“.

- Kodėl apie gyvulinius vagonus su žmonėmis, daugiau nei prieš 70 metų dardėjusius į Sibirą, svarbu žinoti ir šių dienų jaunimui?

- Buvę tremtiniai dažnai apgailestauja, kad mokyklose per mažai dėmesio skiriama šiai temai. Tremties liudininkai yra garbaus amžiaus, todėl būtina užrašyti jų pasakojimus jau šiandien. Svarbu, kad tremties tema išliktų aktuali Lietuvos istorijos dalis, nes penkis dešimtmečius ji neegzistavo. „Nepasakyta: ne nutylėta, o ištylėta. Kas metų metais, kas dešimtmečiais - visaip.“ Tai - Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Ramutės Skučaitės, Zimos tremtinės, žodžiai. Knygoje ji vėl greta savo barako kaimynų - Urbonavičių šeimos.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s