Skauda dėl skleidžiamo melonuotraukos (25)

2018 rugsėjo mėn. 08 d. 11:10:04 Perskaitė 2805

Tebesitęsia puolimas prieš anapilin jau išėjusias iškilias Lietuvos asmenybes Donatą Banionį, Vincentą Sladkevičių, Saulių Sondeckį, kuriuos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra įvardinęs kaip buvusius KGB agentus ir iki šiol neišbraukęs jų iš atitinkamo sąrašo. Su purvais maišomas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, net Justinas Marcinkevičius. Žinomas Lietuvos disidentas Stasys Stungurys asmeniškai pažinojo ne vieną iš šių Lietuvos pasididžiavimų ir užtikrina, kad tai, kas apie juos kalbama, yra bjaurus melas.

 

„Garbė“ - pasiūlė į komjaunuolius

S.Stungurys į „Vakaro žinias“ kreipėsi nebegalėdamas pakęsti melo apie iškilias Lietuvos asmenybes, skleidžiamo politikų lūpomis, per valstybines institucijas ir kai kurias žiniasklaidos priemones, todėl nusprendė atskleisti tiesą. S.Stungurys liudijimą pateikė per savo gyvenimo istoriją.

S.Stungurys gimė 1929 m. Skaudvilėje (dabartinis Tauragės r.), kur 1943 m. baigė 6 vietinės mokyklos skyrius, o 1948 m. baigė Skaudvilės gimnaziją, buvo jos pirmūnas. Po to priimtas į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (VVPI), logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos specialybę, kur ir vėl buvo pirmūnas. Studijuodamas trečiame kurse tapo fakultetų menų saviveiklos konkurso nugalėtoju, todėl pakviestas būti VVPI choro solistu. Po to sekė koncertinės kelionės, bet pasiūlyta stoti į komjaunimą.

„Suteikiame garbę stoti į komjaunimą pirmam, nes grupėje nėra nė vieno komjaunuolio“. Taip man pasakė instituto valdžia. Bet aš juk bendravęs su Žemaičių apygardos štabo partizanais, rašiau jiems dainų tekstus, o ir brolis - antitarybinių pažiūrų. Pažadu pagalvoti ir išeinu. Tačiau, aišku, nestoju ir lieku vienintelis nekomjaunuolis. Viena veikėja įspėjo, kad mane ruošiasi pašalinti, todėl pataria iš instituto pasitraukti pačiam, kad dokumentai liktų „švarūs“ ir nebūčiau apkaltintas antitarybinėmis pažiūromis. Rektorius Marcelinas Ročka, padorus žmogus, pažadėjo mane apginti. Tačiau ką čia apginsi, kai areštavo net mūsų dekanus. Kadrų skyrius apkaltino mane antitarybinėmis pažiūromis ir 1952 m. buvau pašalintas“, - prisiminė S.Stungurys.

Antisovietinės pažiūros

Dar studijuodamas VVPI S.Stungurys, jausdamas, kad iš VVPI gali būti išmestas, nuo 1951 m. mokėsi ir J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, tačiau ir ten susidūrė su tomis pačiomis problemomis.

„Čia direktoriumi buvo Antanas Karosas, dėstytojavo Saulius Sondeckis. Iš VVPI buvo daromas spaudimas, kad ir iš čia mane išmestų. A.Karosas pasikvietė ir klausia, ką ten prisidariau. Atsakiau, kad nenoriu į komjaunimą. Direktorius ir sako: o tu pasisiūlyk stoti pats, nes vis tiek tavęs nepriims. Mokyklos komjaunimo organizatoriumi buvo moksleivis Virgilijus Noreika, vėliau tapęs garsiu operos solistu. A.Karosas paklausė, ar jis pažįsta mane. Virgilijus atsakė: žinau, tai - geras vyras. Tada direktorius pasiuntė mus į Lenino rajono komjaunimo komitetą, kad V.Noreika mane pasiūlytų į komjaunimą. Sakė, vis tiek nepriims, bet bus lengviau mane ginti. Virgilijus visaip mane gynė, kad turiu labai gerą balsą, gerai elgiuosi. Tačiau rytojaus dieną Virgilijus pasakė, kad manęs nepriėmė ir kad mane liepė sekti“, - dėstė S.Stungurys.

S.Sondeckis - ne išdavikas

Tuo metu Stasys buvo įstojęs į Filharmonijos chorą, į kurį priėmė kompozitorius Konradas Kaveckas.

„Išvakarėse kaip tik miršta Stalinas. Aš apgyvendinamas pačioje muzikos mokykloje, kartu viename kambarėlyje apgyvendinamas toks Viktoras Gulmanas, buvęs savisaugos daliniuose, mokėsi karo mokykloje, iš kurios buvo pašalintas. O A.Karosas globojo tokius kaip jis, kaip aš. Kaip ir S.Sondeckis. S.Sondeckio tėvas buvo Šiaulių miesto burmistras, po to emigravo. Niekas nebūtų leidęs S.Sondeckiui dėstyti, o A.Karosas leido. Ir jis, ir S.Sondeckis žinojo mano pažiūras, aš irgi žinojau jų pažiūras, kurios buvo tokios pačios, o dabar S.Sondeckį drįstama taip juodinti. Su pastaruoju bendravome iki pat jo mirties, jis savo pažiūrų nepakeitė“, - užtikrino S.Stungurys.

Laikinai išgelbėjo Stalino mirtis

1953 m. kovo mėn. į J.Tallat-Kelpšos mokyklos bendrabutį atvyko NKVD pareigūnai, norėdami suimti S.Stungurį. Laimingų aplinkybių dėka Stasiui pavyko išsisukti. Turėdamas ryšius su Žemaičių apygardos partizanų štabu, reikšdamasis jų spaudoje, Stasys ketino pereiti į partizanus. Tačiau mirus Stalinui situacija pasikeitė, NKVD jo nebeieškojo. Su Žemaičių apygardos štabu S.Stungurys bendradarbiavo iki štabo veiklos pabaigos - kol nebeliko nė vieno gyvo ar laisvo kovotojo. 1953 m. rugpjūčio 23 d. po Stalino mirties į valdžią atėjus Lavrentijui Berijai, pasak S.Stungurio, „tokios nereikšmingos bylos“ sustabdytos, todėl jis priimamas tęsti mokslus VVPI, kur po metų gavo logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos mokytojo diplomą. 1955 m. jis baigė ir J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą.

Tardė, kur ir partizanų vadą

1956 m. S.Stungurys pradėjo dirbti redaktoriumi Lietuvos radijo muzikos redakcijoje, čia rūpinosi užsienio šalių ir šiuolaikine pasaulio muzika, rengė pageidavimų koncertus, rašė apybraižas, tačiau po 2 metų atleistas už antitarybines pažiūras. Ponas Stasys įsitikinęs, kad jį išdavė bendradarbiai, su kuriais pasidalindavo gulage kalėjusių poetų eilėraščiais, o labiausiai įtaria „Vytauto Landsbergio draugę Ireną Mikšytę“. 1957-ųjų pabaigoje S.Stungurys komandiruojamas į Rygą, kur buvo suimtas saugumiečių ir grąžintas į tardymą Vilniuje, į KGB rūmus. Tardytojai, norėdami įbauginti, akcentavo, kad jis tardomas toje pačioje patalpoje, kur, pasak jų, „tardytas šlykštus niekšas“ A.Ramanauskas-Vanagas.

„Kaip po tokių kagėbistų pareiškimų galima tikėti šmeižtu, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo parsidavėlis?“ - piktinosi S.Stungurys, kuris, nors daugiausiai bendradarbiavo su Žemaičių apygardos partizanais, ne kartą yra bendravęs ir su juo, net įsiamžinęs nuotraukose su partizanų vadu.

„KGB rūmuose mane nuvedė pas Leonardą Martavičių. Tai buvo labai žiaurus pulkininkas, KGB pirmininko Lietuvoje pavaduotojas. Šalia sėdėjo du kapitonai. O L.Martavičius kad suriks: „Tu čia nestovėk, čia neseniai stovėjo Ramanauskas-Vanagas. Gali nesijaudinti, mes jį jau sušaudėme. NKVD jį iš po žemių iškasė, ir tu dar pas mus pakauksi“, - prisiminė S.Stungurys.

S.Stungurys buvo nuteistas ir ištremtas į Vorkutą (Rusijos Komijos sritis). 1964 m. grįžo į Lietuvą ir tęsė antisovietinę veiklą.

Apmaudu dėl dabarties

„Dabar labiausiai apmaudu, kad taip juodinamas S.Sondeckis, kuris tikrai buvo padorus žmogus ir tikrai ne kagėbistas. Ne veltui jį globojo A.Karosas, kurio pažiūros buvo aiškios visiems ir dėl kurių jis buvo atleistas iš darbo. Sunku suvokti, kas suinteresuotas dergti S.Sondeckį. Gal V.Landsbergis?“ - retoriškai klausė disidentas, anot kurio, šis politikas buvo užverbuotas Nachmano Dušanskio, kuris ir jį patį bandė verbuoti.

S.Stunguriui apmaudu ir dėl to, kad trypiamas Tautos dainiaus J.Marcinkevičiaus atminimas. Su pastaruoju jau Nepriklausomybės laikais ponui Stasiui teko dirbti Lietuvai pagražinti draugijoje ir kuris buvo sąžiningumo įsikūnijimas.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net