Skaitanti visuomenė kuriama ne kalbomisnuotraukos (1)

2017 liepos mėn. 17 d. 08:15:09 Perskaitė 763

Kažkada mes didžiavomės, kad pas mus daugiausia raštingų žmonių. Kadaise gyrėmės, kad daugiausia lankančių mokyklą. Džiūgavome, kad daugiausia turime išėjusių aukštuosius mokslus. Galiausiai, kaip parodė gyvenimas, girtis nėra kuo. Dabar kuriame skaitančią, išprususią, informacinę visuomenę. Pasikalbėjus su pasvaliete bibliotekininke Danguole Abazoriuviene, liko kirminukas, kad tas kūrimas irgi nevirstų lozungu lyg iš „šlovingosios“ SSRS laikų.

 

Ne, Pasvalio M.Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė, Lietuvos savivaldybių bibliotekų asociacijos vadovė šito nepasakė tiesiai. Bet tokį nerimą jos balse ir intonacijose galima buvo jausti.

Su Danguole Abazoriuviene kalbėjome apie kaimų ir miestelių bibliotekas, ką veikia jos ir jų bibliotekininkai, kiek tos įstaigos šiandien reikalingos. Labiau nei jos nerimas dėl kaimo bibliotekėlių ateities įstrigo pastebėjimas, kad iki šiol valdžia nesusivokė, kas žmogui ir valstybei yra biblioteka. O pokalbį pradėjome nuo to, kad praėję 2016-ieji buvo paskelbti Bibliotekų metais...

- Muziejų metai, Tarmių metai, Lietuvių kalbos kultūros metai, Bibliotekų metai - šaunu gražu. Taigi, ką paliko praėję metai bibliotekininkams?

- Kai Seimas praėjusius metus paskelbė Bibliotekų metais, mes labai apsidžiaugėme. Labai tikėjomės didelio valdžios dėmesio, kad jis neapsiribos tokiu paskelbimu, kad jį lydės finansavimas. Deja, teko labai nusivilti. Kultūros ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, aš dalyvavau Bibliotekų metų paminėjimo kūrimo programoje, buvome parašę galingą priemonių planą. Bet atsimušėme į tai, kad beveik nėra finansavimo. Mes norėjome, kad būtų daug renginių, akcijų, bet dirbant ėmė pasiekti žinios, kad pinigų numatyta labai mažai. Viso labo 300 tūkst. eurų papildomai knygoms įsigyti. Renginiams gavo Nacionalinė biblioteka, apskritys, o būtent savivaldybių viešosios bibliotekos renginiams negavo nė vieno euro. Ir, aišku, iš didžiulio priemonių plano liko toks susitraukęs planelis su pačiais pagrindiniais renginiais - atidarymu, akcijomis. Tai mus labai nuvylė. Bet bibliotekos, kaip visada, moka save parodyti, daug renginių darė savo jėgomis, pasitelkdamos savanorius, „iš vidinių rezervų“.

- ...gelbėjo rėmėjai, verslas...

- ...su rėmėjais sunkoka. Verslininkų požiūris į bibliotekas kiekvienoje savivaldybėje labai individualus. Jeigu prašai asociacijai, dar gali kažko tikėtis. Bet jeigu renginys vietoje... Turbūt suprantate, verslui reikia reklamos.

- Bet atlyginimai bibliotekininkams šiek tiek padidėjo.

- Tai truputį pajutome kultūrai vadovaujant Šarūnui Biručiui. Praėjusiais metais buvo paskutinis, trečias, pakėlimas kultūros ir meno darbuotojams. Bet valdžios dėmesys tuo ir pasibaigė. Labai norėtume, kad pasikeitus valdžiai ir atėjus naujai kultūros ministrei vyktų tęstinumas. Iš susitikimų lyg ir suprantame, kad ji už tai. Bet gerai būtų, kad tai būtų ne vien žodžiai. Kol kas darbų mes nematome.

- Bibliotekininkų lūkesčių sąrašas, spėju, būtų netrumpas. Bet gal kai kam to ir pakanka?

- Norėčiau, kad valdžia vertintų bibliotekas, jų darbą, kuriamą pridėtinę vertę. O tai, atrodo, sudėtinga. Valdžia nemato, kad mes galime būti naudingi. Tarsi nėra supratimo, kad šiuo metu mes esame ne tik įstaigos, kuriose vien išduodamos knygos, bet esame kultūros, švietimo, mokymo, informacijos įstaigos. Norime, kad mus taip ir vertintų. Mes esame lyg tarpininkai tarp žmogaus ir valdžios institucijų. Mes galime labai daug ir vieniems, ir kitiems padėti. Tik labai keista, kad nemato mūsų potencialo.

Baigusi mokyklą aš dirbau bibliotekoje. Ir atlyginimai buvo maži, ir požiūris niekada nebuvo labai teigiamas. Taip buvo visą laiką. Ir susiformavo tokia nuomonė ir požiūris į bibliotekas. Ir dabar labai sunku visuomenės požiūrį pakeisti ir parodyti, nors mes iš tikrųjų esame kitokie. Ir rašome, ir kalbame, bet to maža. Reikia, kad požiūrį keistų aukščiausia valdžia, kad bibliotekų reikalingumą ne tik deklaruotų. Aš kartais net stebiuosi ir džiaugiuosi savo žmonėmis, kad dirba kantriai, nors darbas jų neįvertinamas.

- O jums nekyla klausimų, kodėl politikai to nenori suprasti?

- Jie tik deklaruoja, ypač dabar. Ir Vyriausybės programoje tai akcentuojama, kad kultūra yra prioritetas. Bet kai išgirsti, kad Kultūros ministerijai reikia bene daugiausia susimažinti lėšų... Kalbama, kad ministerija biudžetą turi apsikarpyti ar ne 18 milijonų, tai atrodo, kad gal politikams tik svarbu pakalbėti, kad kultūra yra prioritetas. Tada pradedi galvoti, o gal ir mes nesugebame parodyti, kokie galime būti naudingi. Dialogo tarp mūsų dar nėra, tai nukeliama į ateitį. Iš tiesų, kartais labai sunku ir besuprasti, kodėl taip yra. Mes stebimės estais, kad jie nužingsniavo taip toli. Kai mes dar čia tik kalbėjome Nepriklausomybės pradžioje apie tas bibliotekas, apie jų pažangą, estai jau tą darė. Jų dėmesys kultūrai, bibliotekoms buvo prioritetinė sritis. O pas mus kultūra niekada nebuvo prioritetas. Į kultūrą reikia atsigręžti pirmiausia. Kai kultūra bus stipri, augs ir ekonomika. Mums sako, palaukim, kol paaugs ekonomika, o ji kaip neauga, taip neauga. Neišeina pažaboti emigracijos traukinio, kuris labai greitai lekia, ir didžiulio nusivylimo ir valdžia, ir politika.

- Tikintis šviesesnės ateities gali atsitikti taip, kad nebebus kam bibliotekomis naudotis...

- Aš suprantu, kad mūsų darbas susijęs su demografine situacija. Jeigu nebus žmonių, ir mūsų nebus. Apie centrus dar nekalbu, bet kaime grėsmė jau kyla. Tada ieškome išeičių. Mūsų Nairių kaimas nėra didelis, apie 300 gyventojų. Patalpos gana prastos, tad kad neuždarytume bibliotekos, sukėlėme į vieną erdvę kultūros centrą, bendruomenę ir biblioteką. Sutarėme, kad gyvensime ir dirbsime kartu, saugodami vieni kitų turtą. Tai naujas modelis, bet ar jis pasiteisins, pažiūrėsime. Kol kas modelis, atrodo, veikia. Yra knygos, yra skaityklėlė, yra kompiuteriai ir internetas. Kitur kuriami daugiafunkciai centrai. Einant ta linkme biblioteką kaime galima išsaugoti. Bet kaimas sensta, tai tiesa, o seną žmogų, pripažinkime, traukia knyga, tik naujesnę rasti labai sudėtinga. Ir ką gali jam pasakyti, kai šiemet savivaldybių viešosioms bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti vienam gyventojui skirta tik 80 euro centų. Ką galima už tiek nupirkti, turbūt suprantame. Estijoje skiriama 2,5 euro, aš jau nekalbu apie Daniją, Suomiją, kur vienam gyventojui tenka 5-6 eurai. O Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija rekomenduoja, kad 1000 gyventojų tektų 250 knygų. Lietuvoje nuperkama iki 100 knygų.

Jeigu mes mąstome apie skaitančią visuomenę, žinių visuomenę, išprususią, knygoms lėšų nereikėtų gailėti. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad šiemet mūsų ir dar 15 bibliotekų švenčia 80-metį. Jos švietimo ministerio įsakymu vasario ir kovo mėnesiais buvo įkurtos 1937 metais. Aš ruošiau mokslinei konferencijai pranešimą ir studijavau bibliotekos istoriją. Žinote, ką pamačiau? Kaip prasidėjo nuo pirmųjų metų prašymai naujoms knygoms įsigyti, taip ir tęsėsi visais laikais. 1937-ieji - gyventojai gelbsti biblioteką, dovanoja knygas, žurnalus. Praeina laikotarpis - vėl tas pats, rašoma, prašoma, dovanojama. Atėjo sovietmetis - tas pats. Atėjo Nepriklausomybė - vėl rašome - trūksta lėšų naujoms knygoms. Paskutinis dešimtmetis, mes jau kompiuterizuoti, kuriame naujas paslaugas, o kalbame apie tą patį. Karuselė sukasi metų metus.

- Pasvalys turi bibliobusą. Ar biblioteka ant ratų - ne išeitis kaimui?

- Turime didelį, pasvalietišką. Ir Anykščiai turėjo, bet atsisakė. Jis atvažiuoja į kaimą vienai, dviem arba trims valandoms. Ateina žmogus, pasiima knygą, pavarto žurnalą, pasinaudoja internetu. Bet tai tik dalinis išsigelbėjimas, jeigu kaime visai nieko nėra. Aš visada sakiau, kad bibliobusas su pora tūkstančių knygų niekada nepakeis stacionarios bibliotekos. Didelis autobusas, degalų reikia nemažai. Jeigu važiuoja žiemą, jis turi šildyti, juk nesėdės vairuotojas ir bibliotekininkė šaltyje. Kaimo žmogui patogu, jeigu moteriškutė gyvena nuošaliai, ji gali paprašyti knygos, atveš į namus. Bet tai brangus malonumas.

- Bet sutikite, kad, mažėjant gyventojų kaime, išlaikyti bibliotekas tampa prabanga.


- Kai pasižiūri į gyventojų skaičių, jų katastrofiškai mažėja. Bet kadangi bibliotekos kaimuose yra tapusios bendruomenių centrais ir šiais laikais teikia daug paslaugų, lankytojų skaičius didėja. Tai rodo mūsų reikalingumą. O apskritai Nacionalinėje, savivaldybių ir apskričių viešosiose bibliotekose pernai apsilankė daugiau kaip 10 milijonų gyventojų.

- Jūs esate daug keliavusi, domėjotės, kaip veikia bibliotekos kitose šalyse. Yra ko pasimokyti?


- Buvau Amerikoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Daugiausia viešosiose bibliotekose. Jos turi tinklus, tačiau jie nėra tokie tankūs. Jų veiklos principas panašus. Mes atsiliekame tik valstybės požiūriu į bibliotekas. Tačiau paslaugų gausumu nenusileidžiame, o kai kur gal net įdomiau dirbame.

- Esu girdėjęs svarstymų, kad štai bibliotekininkams gerai, jie, nors ir labai kukliai, gali gyventi knygų pasaulyje atsiriboję nuo visų politinių marazmų. Yra kiek nors tiesos?

- Aš visą laiką bibliotekininkėms kartoju, kad išlikimas priklauso ir nuo mūsų pačių, bibliotekininkų. Jeigu tik sėdėsite, nebūsite bendruomenės nariais, nebendrausite su mokykla, su kultūros centru, su bažnyčia, o tiktai lauksite skaitytojo, tai tokios bibliotekos greit nebereikės. Lankytojas visuomet norės sugrįžti į tą biblioteką, kurioje matys degančias bibliotekininko akis.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net