Šiandieninėse laidojimo tradicijose įžvelgiama daug kičo

Kultūros paveldo departamento vyriausiosios valstybinės inspektorės Audronės Vyšniauskienės teigimu, neveikiančios ar senos kapinės yra šalia kiekvieno mūsų.

"Jų yra beveik kiekvienoje seniūnijoje, kiekviename Lietuvos kaime. Ir yra savivaldybių kurios į tai nekreipia jokio dėmesio", - pripažįsta A. Vyšniauskienė.

Be to, ne visos tokios kapinės yra patekusios į kultūros vertybių registrą. Pagal šiandien galiojantį įstatymą, savivaldybės iki 2017-ųjų turi suformuluoti šių kapinių sklypus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre.

"Panaši tvarka jau buvo įsigaliojusi nuo 2009 m., bet savivaldybės mažai ką padarė. Dažniausiai motyvuojama, kad jos neturi lėšų tokiems darbams, bet yra savivaldybių, kurios jau yra baigusios beveik visus šiuos darbus - tai Marijampolės, Kauno raj. savivaldybės (...) 2005-aisiais Aplinkos ministerija rinko iš savivaldybių kapinių sąrašus, tai viena savivaldybė nei vienų neveikiančių kapinių nebuvo įtraukusi į sąrašus. Jo sudarymas niekieno nėra kontroliuojamas", - sako A. Vyšniauskienė.

Pasak inspektorės, pagrindinės su kapinėmis susijusios problemos - jos nėra paženklintos, taip pat nėra inventorizuoti išlikę antkapiniai paminklai.

"Prie visų kapinių turi būti įrengti informaciniai stendai, kuriuose turi būti pavadinimas, informacija apie kapinių statusą, taip pat kur galima kreiptis, pastebėjusius kokius negerus faktus arba norint sužinoti, ar galima tvarkyti kokį išlikusį kapą. (...) Dalyje tokių kapinių yra išlikusių antkapinių paminklų, o jų būklė dažnai yra apverktina ir apgailėtina", - teigia A. Vyšniauskienė.

Siekta, jog įstatyme atsirastų nuostata, pagal kurią išlikusius paminklus reikėtų inventorizuoti, tačiau šio darbo šiuo metu imasi tik pavieniai savanoriai, bendruomenės ar viešosios įstaigos.

Viena tokių organizacijų yra Lapkričio 2-osios draugija, kurios iniciatyva prie kapinių įėjimų atsiranda Atminimo knyga, kapai registruojami, duomenys sukeliami į internetą. Taip suskaitmenintų kapinių kol kas šalyje yra apie aštuoniasdešimt. Taip pat rengiamos studentų ir moksleivių vasaros ekspedicijos, akcijos. Pasak draugijos pirmininko Valdo Kaminsko, kitos šalys jau turi sukurtas kapinių duomenų bazes ir tai yra viena paskutinių valstybės neišspręstų tokio pobūdžio problemų.

"Kapinėse apskritai yra labai didelis ne prioritetas visiems, kurie su šia tema yra susiję, savivaldybėms. Ten nėra apskaitos, informaciniai dalykai ten nėra atėję, jeigu mes gyvenam XXI amžiuje, tai visas kapinių ūkis, administravimas didžiąja dalimi yra XIX a. reikalai. Gal būtų laikas pagalvoti, susimąstyti, kad kažkoks geresnės apskaitos, informacinių technologijų atėjimas į šią sritį būtų reikalingas ir naudingas", - sako V. Kaminskas.

Jo teigimu, kadangi nėra apskaitos, klesti įvairūs neformalūs susitarimai.

"Mes, skaitmenindami ir kaimų kapines, randame labai daug tokių faktų, kuomet rodoma "šitas kapas užimtas, čia užsirezervavę". Kažkas iš to daro ir verslą. (...) Viskas kyla dėl tam tikros netvarkos ir dėl to, kad valdžia neskiria tam deramo dėmesio. Ten kur nėra tvarkos ir apskaitos, pradeda klestėti susitarimai ir visokie kiti dalykai", - teigia V. Kaminskas.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės teigimu, būtent nuo savivaldybių požiūrio daugiausiai priklauso kapinių išvaizda.

"Skiriasi požiūris, vertybės galbūt labai daug lemia. Žmonės, kurie ateina sutvarkyti savo mirusiojo kapo ir jeigu šalia yra apleistas kapas, kurio niekas netvarko, sutvarko ir tą. Sudėtinga yra didžiuosiuose miestuose, savivaldybės čia yra susikūrusios savo darbus. Kiek kartų jau pas skirtingus merus ėjau Vilniuje, sakydavo - na jau, mums dar ir kapines tvarkyti? Yra daug savivaldybių, kurios šiandien nežino kiek jų teritorijoje yra kapinių", - pastebi G. Drėmaitė.

Kita vertus, pasak Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės, šiuo metu jaučiamas tam tikras kapinių priežiūros atgimimas. Bendru paveldu rūpinasi ir lenkai, taip pat žydai. Neseniai parengta ir išleista pirmoji Vilniaus bernardinų kapinių knyga.

"Kaip mes suprantame kultūra, kaip mes ją gerbiame, kokios yra vertybės - tai labai atsispindi kapinėse. Kitas dalykas, jos fiksuoja visa mūsų istoriją: mokslo, kultūros, karų, civilizacijos istoriją. Kapinės atspindi mūsų daugianacionalinę, daugiakultūrinę vertę - turime daug ir katalikų, ir stačiatikių, ir karaimų, ypač daug žydų kapinių. Apmaudu, kad ne viską labai gražiai sutvarkome", - nuogąstauja G. Drėmaitė.

Pasak Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko, etnologo Liberto Klimkos, laidojimo tradicijos yra pačios konservatyviausios, tad jos išlieka panašios šimtmečiais, tačiau XXI amžiaus mados vėjai siaučia ir čia, todėl kinta papročiai ir tradicijos, o būtent senosios kapinės išsaugojo daugiau estetikos.

Etnologas šiandieninėse laidojimo tradicijose įžvelgia daug kičo, estetikos stokos, kurias, anot jo, nulemia ir žmonių psichologinės problemos.

"Tai, kad daugelis senų žmonių persikėlė į miestą ir kapinės tapo jų susitikimo vieta. Tokiu būdu čia atsirado gėlių darželiai, kuriuos reikia laistyti vos ne kas tris dienas. Daug kur yra perdėtas rūpestis. Senosiose kapinėse yra daugiau estetikos", - teigia L. Klimka.

Anot jo, išskirtiniai paminklai turėtų būti tik tautos panteonuose, o paprasti paminklai vienas nuo kito neturėtų per daug skirtis. "Juk mirtis visus sulygina ir suartina", - sako etnologas.

Pirmieji, akmens amžiaus laikus siekiantys palaidojimai Lietuvos atrandami nedeginti, kūnas kape būdavo guldomas ant šono. Vėliau atėjo deginimo paprotys, išsilaikęs apie tūkstantmetį. Su pertraukomis jis išliko iki pat Lietuvos krikšto.

"Kronininkų Jano Dlugošo, Motiejaus Strijkovskio, Aleksandro Gvanjinio raštuose minima rudeninių sambūrių šventė, kurioje lietuviai, kai nuima derlių, susirenka į tas vietas, kur jų artimieji kadaise buvo sudeginti, į šventąsias giraites, ir ten kelia puotą, kviesdami pasivaišinti mirusiųjų vėles, kad galėtų padėkoti joms už išaugintą derlių, už tai, kad metai buvo sėkmingi. Šitos tradicijos, aišku, ir įdomios, ir gražios. Dabar, kai kremavimo paprotys vėl sugrįžta į Lietuvą, išsprendžiama daug problemų, kur palaidoti mirusiuosius, nes apie miestus išaugo didžiuliai plotai kapinių", - svarsto etnologas.

L. Klimkos teigimu, tai galėtų atgaivinti senąsias kaimo kapinaites ir priminti, kad seniau lietuviai savo artimuosius laidodavo į šeimos kapavietę ir statydavo vieną bendrą paminklą.