respublika.lt

Sąjūdžio juodadarbių komanda: „Mes visi kėlėme Lietuvą“ (17)

2018 birželio mėn. 04 d. 07:20:22
Aldona Juozaitytė-Pieva

1988 m. birželio 3 d. Vilniaus Mokslų Akademijos konferencijų salėje gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Netrukus po to - jau birželio 13 d. - pasirodė pirmasis „Sąjūdžio žinių“ leidinio numeris, kuris kaip viesulas apskriejo visą Lietuvą. Sąjūdžio 30-mečio proga norisi priminti, kad ne tik dažnai minimi Sąjūdžio lyderiai kėlė Lietuvą, bet ir visa komanda. Dalinamės Sąjūdžio „juodadarbių“ prisiminimais.

 

Angonita Rupšytė

„Nepaisant grandiozinių Sąjūdžio renginių ir triuškinamų pergalių, tikrų organizatorių, tų Sąjūdžio eilinių, kaip mes juos vadindavome - „juodadarbių“, nebuvo tiek daug.

Žmonių sušaukimas į Sąjūdžio mitingus ar kitus renginius - taip pat dažnai būdavo Sąjūdžio rėmimo grupių ir žaliaraiščių darbas. Tuomet juk nebuvo jokių feisbuko, skaipų, interneto, kompiuterių, nebuvo net mobiliųjų telefonų, tad kviesdavome žmones per laidinius telefonus, Gedimino (tuomet dar Lenino) prospektu vaikščiodavo gyvieji plakatai - jaunuoliai užsikabinę kvietimus į mitingą, dalindavome praeiviams lapelius, įstaigose kabindavome stendus - sieninius laikraščius. Visa tai buvo svarbu ir nauja, netikėta, todėl gyva ir patrauklu. Man pats dalyvavimas Sąjūdyje buvo stebuklas…

Sąjūdžio fenomenas buvo tas, kad tuomet daug žmonių suvokė, jog jie turi TAI DABAR padaryti, kad nebegalima slapstytis už kitų nugaros, nes niekas kitas už tave TO nepadarys. Netikėtai atsiskleidę tų dienų gražieji mūsų bruožai - geranoriškumas, mandagumas, draugiškumas, iniciatyvumas, nesavanaudiškumas, aukojimasis, atsakingumas, pagaliau - po daugybės nelaisvės metų atėjęs suvokimas, kad tavo balsas, tavo atėjimas į mitingą, tavo parašas kažką lemia, keičia istoriją - visa tai ir sukūrė ypatingą tų dienų Lietuvos aurą, kurią galime vadinti ir Atgimimu, ir stebuklu. Juk kiekvienas po žiemos atėjęs pavasaris - taip pat mažas stebuklas.“

Nijolė Skernevičienė

„Tą įdomų ir svarbų Lietuvai pavasarį dirbau Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi institute inžiniere, buvau atsakinga už instituto techninę bazę. Mes turėjome videokamerą (VHS tipo), kuria paprastai filmuodavau įvairius kultūrinius renginius, meninius įvykius, spektaklius. Su Juozaičiais buvau pažįstama jau senokai, mano vyras pažinojo Arvydą nuo mokyklos laikų, nes mokėsi vienoje mokykloje, o su Laima Juozaitiene dirbome viename darbe. Gerai prisimenu, kad Juozaičiai gyveno Laimos tėvų name Žvėryne, antrame aukšte ir kad ten susirinkdavo labai įdomių bei drąsių žmonių. Vyko karštos kalbos ir debatai.

Laima paminėjo, kad vyks įdomus renginys Dailininkų sąjungos rūmuose, kuriame Arvydas skaitys paskaitą Lietuvos laisvės tema (1988 m. balandžio 20 d. buvo perskaitytas garsusis pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“) - tai reikėjo įamžinti.

Kalbą nufilmavau, dar nesuprasdama, kad tai buvo pirmieji revoliucijos šaukiniai. Po filmavimo padauginome medžiagą, ją padalinome keliems žmonėms, nes greitai saugumas pradėjo klausinėti, kas filmavo šį renginį - manau, norėjo surasti ir konfiskuoti medžiagą, kol ji nepaplito plačiai. Kažkokiu būdu neatsekė, kas filmavo, žinojo tik, kad moteris. Ietys krito ant kelių žinomų filmuotojų, o iki manęs, kadangi dirbau ne filmuotoja, o inžiniere, „nedasikasė“.

Toliau filmavau įvairius Sąjūdžio renginius - dabar jau visų neprisiminsiu, bet buvo ir įsimintinų, kurių negaliu užmiršti. Tai - Trispalvės pakėlimas ant Gedimino bokšto ir Sausio 13 d. įvykiai. Kiekvienas iš mūsų prisidėjo prie Laisvės siekio, kaip kas galėjo. Man teko garbinga dalis - fiksuoti pirmuosius Sąjūdžio žingsnius.“

Alvydas Pečiulis

„Giliai atmintin įsirėžė „Sąjūdžio žinių priedo“ spausdinimas. Šis laikraštis buvo išleistas 1988 metais, prieš pat Kalėdas. Laikraščio vedamasis buvo kardinolo Sladkevičiaus sveikinimas Lietuvai šv. Kalėdų proga. Saugumas kažką jautė. Vilniuje buvo sustabdytas „Sąjūdžio žinių“ leidimas. Visi atsisakė jas dauginti. Jei pamenat, jos buvo dauginamos kserokso aparatu. Porą dienų prieš Kalėdas į Raseinių „Raidės“ spaustuvę atvyko Sąjūdžio aktyvistai Laima Juozaitienė, Rimvydas Rimdžius, kun. Algirdas Dauknys, rašytoja a.a. Jurga Ivanauskaitė. Šie žmonės buvo pasiryžę dar kartą paguosti Lietuvą žinia, jog Sąjūdis gyvas ir jo žodis egzistuoja.

Paruošti laikraštį - parašyti, surinkti ir atspausdinti - reikėjo daugiau negu 2 parų. „Sąjūdžio žinių priedas“ turėjo išeiti 10 tūkstančių egzempliorių tiražu, o tai buvo labai daug mūsų mažytei spaustuvei. Ketvirtadienį laikraštis turėjo būti Vilniuje. Iškilo klausimas, kaip jį ten nugabenti - bijojome, kad leidinys nebūtų konfiskuotas. Dalį laikraščio pagaminome ir išvežėme į Vilnių jau trečiadienį vakare. Likusią dalį ketvirtadienį ryte įdėjome į maršrutinį autobusą, kuris vyko į Vilnių. Pavyko.

Trečiadienį, spausdinant laikraščio antrąją pusę, spaustuvę netikėtai aplankė Glavlito atstovas iš Vilniaus. Patikrino spaustuvės darbą. Įsivaizduokit padėtį. Spausdinimo mašinoje sukasi nelegalus laikraštis. Glavlito atstovas prieina prie mašinos, pasisveikina su darbininku Vincu, manęs klausia, ar tai - „Naujas rytas“? Aš patvirtinu, jog taip. Jis lyg niekur nieko nusisuka ir išeina. Likau nesupratęs, kas dedasi. Nejaugi jis patikėjo manimi, net nepasižiūrėjęs į užsakymo numerį?

Po Naujųjų metų buvau iškviestas į Kauno „Raidės“ spaustuvės centrą. Direktorius a.a. J.Kaminskas įsivedė į kabinetą, pasiteiravo, kokios naujienos Raseiniuose, ar ko netrūksta, ar turime darbo, o tik po to sako: „Aš žinau, kad tas laikraštis atspausdintas pas tave, Raseiniuose“. Net nemaniau meluoti. Sakau: „Žinoma.“ Maniau, kad dabar jau viskas, neteksiu darbo. O jis man sako: „Aš taip pat Sąjūdžiui pritariu ir remiu jį. Man „iš viršaus“ nurodyta tave atleisti, tačiau aš tik griežtą įspėjimą parašysiu ir premiją nubrauksiu. Štai raštas - pasirašyk.“ Kas man beliko - darbo nepraradau, tik 140 rublių. „Sąjūdžio žinių priedas“ buvo dar padaugintas Vilniuje ir kiek galima greičiau ir plačiau išplatintas Lietuvoje.“

Lina Sukackienė

„Atgimimas atėjo į visas gyvenimo sritis. Tiesiog buvo juntamas ore, darbe. 1988 m. vasarą iš karto įsijungėme su visa šeima į Ukmergės Sąjūdžio grupės veiklą. Turėjome A.Šapokos istorijos leidimą ir iš kitų šaltinių žinojome kitokią Lietuvos istoriją, todėl atgimimo dvasia buvo labai priimtina. Mitingų metu teko kalbėti stadione, kitose erdvėse. Tai buvo labai įdomi patirtis.

Sąjūdžio metai sutapo ir su amžiaus tarpsniu, kai, atrodo, gali nuversti kalnus. Važiuodavome į mitingus į Vilnių, diskutuodavome draugų būryje. Mokėmės ir dainavome naujas dainas, kūrėme naujas tradicijas. Auginome vaikus, kūrėme Lietuvą... Skaitėme ir aktyviai platinome „Sąjūdžio žinias“ Ukmergėje.

Atsimenu adresą Lenktoji g. 69, Vilniuje, kur pasiimdavome platinti ,,Sąjūdžio žinias‘‘. Visuomet su pagarba atsimenu tuos namus, vėliavą balkone ir ten gyvenusius šviesius Lietuvos žmones.“

Alius Valys

„Sąjūdis Šiauliuose prasidėjo tuo pat metu, kaip ir visoje Lietuvoje. Man, kaip ir visiems tai buvo kažkas nuostabaus ir pakilaus. Širdyje vis kirbėjo mintis: „Pagaliau... Negi visa tai tikrai įvyks..?“ Nuostabus tada buvo jausmas - mitingai didžiausiose Šiaulių miesto erdvėse! Pilna žmonių, visi geranoriški, mandagūs, paslaugūs vieni kitiems! Jokių barnių, beveik nebuvo ir provokacijų. Mat Šiauliai, nepaisant to, kad ten knibždėte knibždėjo sovietinės armijos dalinių, buvo išlikę gana lietuviški. Tad ir nuotaikos buvo patriotiškos bei tautiškai brandžios. Juk tada Šiauliuose gyveno beveik 150 tūkst. gyventojų.“

Ramūnas Abukevičius

„Ėjome į Sąjūdžio mitingus kaip į šv. Mišias - nes tai buvo išsvajotos laisvės gurkšnis. Mano aplinkos žmonės visi gyveno vykstančių įvykių sūkuryje. Godžiai skaičiau „Sąjūdžio žinias“. Lankiausi Laimos Juozaitienės tėčio namuose Žvėryne. Atmenu svetingą, aktyvių svajonių ir naujų laisvės idėjų pripildytą erdvę. Prisiminiau vieną epizodą su šiais namais: 1989 m. ten sutikome Naujus metus, pokalbiai vyko iki paryčių. Galiausiai ryte virtuvėje likome trise: Juozaitis, Rimdžius ir aš. Arvydas tuomet suskato kviesti švęsti Vėliavos dienos - juk sausio 1-oji. Nuvykome prie Sąjūdžio būstinės (Gedimino pr.) apie 7 val ryto. ir Rimvydas Rimdžius nuėjo kelti vėliavos. Miestas tuščias. Netrukus virš būstinės pakilo Trispalvė. Mes su Arvydu užtraukėme Tautišką giesmę. Galima įsivaizduoti koks tas dainavimas buvo, bet jautėmės labai išdidžiai... Tikriausiai nuo to laiko vėliava ten ir plazda.“

Rimantas Kanapienis

„Birželio 4-osios rytą redakcijoje sujudimas. Vakar įsikūrė Sąjūdis. Kas jis? Dar viena tarybinių inteligentų karjeristų mutacija siekiant savo tikslų ar naujas politinis pavasaris, su ledonešiu, potvyniu ir atgimimu? Kiekvienas į šį beveik nenaudojamą žodį „Sąjūdis“ įdėjo savą prasmę, svajones ir viltis.

Jau vos ne tą pačią dieną atsiradau Vokiečių gatvėje pas Artūrą Skučą. Išvargintas lankytojų gausos prieina prie durų, nekviečia į vidų, dalykiškai klausia: „Kas siuntė?“ Tomkus. „Gerai, padėk Juozaičiui, reikia išleisti laikraštį. Susitiksite prie Katedros varpinės.“ Pamatau Arvydą. Prisistatau, paspaudžiam rankas, pokalbis trumpas. Kasetėje - susirinkimo Mokslų akademijoje įrašas. „Ar gali iššifruoti ir paruošti spaudai?“ Taip. „Rytoj tuo pat metu, čia, prie varpinės.“

Kelias valandas sukioju kasetę, klausau, rašau, tik neredaguoju, nieko nepridedu nuo savęs. Pasirašau: „Parengė R.K.“

Rytojaus vakarą pamatau ateinantį Arvydą Juozaitį. Likus keliems žingsniams, man mirkteli, suprantu, kad reikia viską perduoti be pasisveikinimų ir kalbų. Atsistoju, einu link jo ir prasilenkdamas paduodu maišelį su audiokasete ir keliais mašinraščio puslapiais. Jaučiausi, lyg vaidintumėm sceną iš filmo apie šnipus.

Taip tapau „Sąjūdžio žinių“ bendradarbiu, taip pat likimas suvedė su pačiais nuostabiausiais Lietuvos žmonėmis, su kuriais atėjome į, tada rodėsi, neįgyvendinamą svajonę - tapome laisvais ir išlaisvinome Lietuvą.

...O buvę susitikimai ir pokalbiai Žvėryne, Lenktojoje 69, ir „Sąjūdžio mamos“ (taip vadinome Laimą Juozaitienę) namų šiluma, ir virta kava, ir sutepti sumuštiniai... Ir taip beveik dvejus metus.

Dabar, kai praėjo trisdešimt, tikrai atrodo, kad tada žolė buvo žalesnė...“

Vitalijus Zaikauskas

„Dirbau A.Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, pačiame Vilniaus centre, Senamiestyje, Trakų g. 10. Šis adresas jau buvo labai plačiai išgarsintas per visą Lietuvą. Į čia iš visos Lietuvos skambindavo mano darbo telefonu ir pranešinėdavo apie labai sparčiai besikuriančias vis naujas ir naujas Lietuvos Sąjūdžio rėmimo grupes. Gerai, kad latviai gamino labai pakančius telefono aparatus, pritaikytus didžiulėms apkrovoms - vos spėdavau kilnoti ragelį. Kai kurie, taip ir nesugebėję prisiskambinti, mesdavo savo darbus ir nepaisydami atstumo, dumdavo į Vilnių užregistruoti savo grupelės.

Vieną vakarą, kai saulė jau buvo prie laidos, privažiavo „gruzovikas“ ir sustojo prie Trakų gatvės 10 namo. Jo kėbule sukrauti niekuo nepridengti buvo matyti šimtų šimtai „Atgimimo“ ryšulių. Štai taip, visai atvirai, ir važiavo per Vilnių komunistų siaubų siaubas, pirmasis po beveik penkiasdešimties metų „antisovietinis spaudinys“ - Sąjūdžio laikraštis. Gatvelė buvo siaurutė, todėl sunkvežimis ją beveik užtvėrė. Pravažiuojantys automobiliai nervingai pypsėjo. Būtų žinoję, kokią „šventenybę“ mes čia iškrauname, tikriausiai būtų elgęsi kitaip.

O mudu su Arūnu, nepaisydami suirzusių vairuotojų šūksnių, nešėme ir nešėme laikraščio ryšulius į bibliotekos sandėliuką. Vieną numerį parsinešiau namo - skaičiau iki paryčių.

Netrukus savo sąjūdietiškus laikraščius ėmė leisti kiti miestai, miesteliai, įstaigos. Vos ne kasdien atsirasdavo po naują pavadinimą, po naują leidinį.

Neprisimenu, kas pamėtėjo mintį, kad atvažiuodami pas mane, tarkim, iš Klaipėdos ar Raseinių, atvežtų ir savo leidinių, paliktų juos pas mane. Juk visiems buvo labai smalsu žinoti, kas dedasi kitur. Čia galėjo apsikeisti.

Taigi mano sandėliukas vis pildėsi ir pildėsi… Laikraščių krūvos viršaus jau nebepasiekdavau. Kažkas, pamatęs mano sugebėjimus vikriai karstytis, pagailėjo ir „atitysė“ rankų darbo medines, gal dviejų metrų aukščio, kopėčias.

Mat mes, kaip dabar sako Angonita Rupšytė, buvom tik Sąjūdžio juodadarbiai.“

Regina Vaišvilienė

„1988 m. birželio 3 d. Iš vakaro vyras Zigmas pasakė, kad MA salėje turėtų būti kažkoks susitikimas. Sėdėjome ant scenos krašto. Viskas buvo kaip sapne. Prieš save mačiau visą salės vaizdą. Tikrai ne viską prisimenu. Išrinkta iniciatyvinė grupė. Nuo tos dienos mūsų šeimos gyvenimas velnioniškai pasikeitė. Va, nuo tada neturėjau nei ramybės, nei atostogų. Aš vis būdavau namie su vaikais ir laukdavau, laukdavau...

Gražiausi įvykiai - tai vėliavos pakėlimas Gedimino pilies bokšte, Baltijos kelias, Sąjūdžio suvažiavimas. Aš pusiau namie, pusiau Sporto rūmuose. Kaip buvo miela klausyti vaikų, šaukiančių „Sąjūdis, Sąjūdis, Lietuva, Lietuva!“ ir vėl „Sąjūdis...“ ir šokinėjančių tai ant grindų, tai ant sofos.

Mano darbovietėje, Medicinos bibliotekoje, netrukus įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė. Nuolat turėdavome „Sąjūdžio žinias‘“, kurias platinome darbe, vežėme į visas puses: Žagarę, Klaipėdą, Mažeikius, Plungę, Šiaulius. Namuose turime visus „Sąjūdžio žinių“ numerius. Medicinos biblioteka buvo netoli Aukščiausios tarybos pastatų, tai mūsų darbuotojos, kai buvo sunkus metas pripildavo termosus arbatos ar kavos, pridarydavo sumuštinių ir bėgdavo prie AT.

Labai norėčiau, kad būtų švari, teisinga, garbinga Lietuva. Be pykčio, pavydo, kvailų pliauškalų, apsimestinių patriotų.“

Saulius Galadauskas

„Dirbau Respublikiniuose pionierių ir moksleivių rūmuose, dėsčiau dailę. Viename renginyje Algirdas Kaušpėdas sako: „Žinau, rūmai dideli, daug žmonių dirba, daug vaikų ir jaunimo ten susirenka, steik rūmuose Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, su jaunimu dirbkite.“ Taip ir padariau, grįžęs pasitariau su keliais bendraminčiais - plaukimo treneriu Vladu Laucevičiumi, kolega dailininku a.a. Jonu Barevičiumi ir dar keliais drąsesniais, mąstančiais žmonėmis - ir rugsėjo pirmajai dienai ant rūmų vėliavų bokšto iškėlėme Trispalvę. Ji ilgai nekabėjo, tuometinis vadovas labai išsigando ir, kaip pats man sakė, saugumo palieptas liepė ūkvedžiui vėliavą nukabinti. Tačiau to pusdienio užteko, kad pakliūtume į „Sąjūdžio žinias“.

Arvydas mane pakvietė apsilankyti pas juos Žvėryne, Lenktojoje gatvėje, kur Laimos tėvų name antrame aukšte veikė vienas iš Sąjūdžio štabų. Tie apsilankymai Lenktojoje gatvėje tapo dažnesni ir kiekvieną kartą labai jaudinantys. Prisimenu ilgas diskusijas tik su arbata, neįsivaizduoju kaip tiek daug svečių vienu metu jausdavomės patogiai. Labai svarbus buvo Laimos vaidmuo - neįmanoma pervertinti šios veiklios moters, kartais tikro vulkano, vaidmens atgimimo pradžioje. Jos pilna buvo visur, visada pasiruošusi padėti ir padrąsinti, suvesdavo žmones, juos uždegdavo, keldavo drąsias ir kūrybingas idėjas.“

Laima Juozaitienė

„1988 m. birželio 3 d. prieš pat vidurnaktį į mano tėvų namus (Lenktojoje g. 69, Vilniuje) atvažiavo grupė Sąjūdžio steigėjų ir pasakė: „Atvežėm tau gimtadienio dovaną“ ...Džiugios kalbos iki ryto. Žinoma, ir senelio išsaugotą Trispalvę išsikėlėm! Taip ir prasidėjo  ypatinga vasara... Lenktoji 69 buvo viena iš pirmųjų Sąjūdžio būstinių iki rudens (kol įsteigė Gedimino pr. 1) Kasdien lankėsi labai daug žmonių iš visos Lietuvos. Apsilankė ir visi „ Liaudies frontų“ Estijos ir Latvijos lyderiai, ir daugybė lietuvių iš viso pasaulio. Visa Sąjūdžio štabo veikla sukosi mūsų namuose: siuvome vėliavas, ruošėmės susitikimams, mitingams, pokalbiams.

Aš tuo metu dirbau Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute, kur vyko visos Lietuvos kultūros darbuotojų mokymai. Tą vasarą paskaitų metu nuolat rodėme  filmuotą medžiagą apie Sąjūdžio renginius.  Institute turėjome filmavimo kamerą, kuria Nijolė Skernevičienė nufilmavo ir A.Juozaičio paskaitą Dailininkų sąjungos rūmuose ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimą, ir daug renginių. Daugybė iškilių puikių žmonių pasakojo Lietuvos kultūrininkams apie Tautos atgimimą. Instituto direktorius a.a. Kazimieras Antanaitis leido tokioms paskaitoms vykti. Nuo pirmojo leidinio „Sąjūdžio žinios“ numerio Lietuvos kultūrininkai po „pasitobulinimo“ institute išsiveždavo daugybę egzempliorių, nes institute turėjome ir kopijavimo mašinas. Na, o Lenktoji 69 tapo šio leidinio redakcija. Pirmiesiems (gal pusmečio) žinių numeriams redaktoriavo  A.Juozaitis bei A.Skučas, kuris yra ir SŽ logotipo autorius.

Namuose, taigi ir redakcijoje, šurmulio buvo labai daug. Juk buvau ir sekretorė, ir administratorė, ir viešųjų ryšių organizatorė, ir svečių priėmėja, ir svečių nakvynės rūpintoja, ir psichologė, ir valgio gamintoja, ir dėstytoja institute, ir dviejų mažų vaikų mama. Net nebežinau, kaip išgyvenau per tą laikotarpį. Ir vis tiek tai buvo nuostabus laikotarpis. Buvome jauni ir tikri optimistai. Kiek daug puikių žmonių teko pažinti!

Buvo ir KGB „pririšti“ žmonės, turėję sekti ir pranešinėti, kas, kaip, kur vyksta toj redakcijoj... Ir paklausimo įranga įsegta buvo. Radome. Pakeičiau baldus. Tėčiui Broniui Balsevičiui daug kartų grasino. Skambino ir visokio turinio laiškus rašė... Ir kad tuoj „neturėsim vaikų“, ir kad „užkasim“... Dabar galvoju, kaip namo savininkas, mano tėtis, visa tai ištvėrė... Juk mes su Arvydu net nepaklausėm, ar galima jo name tokiomis veiklomis užsiimti. Jis buvo Šaulių sąjungos nariu (nuo 1939 m.), turiu jo Šaulio bilietą. Jis mums pasakė, kad jeigu atsikurs Šaulių sąjunga, jis patikės, kad drauge atkursime nepriklausomą Lietuvą.

SŽ išeidavo nuolat. Spausdino, kopijavo, visokiais galimais kopijavimo aparatais, kas tik galėjo. O va, spaustuvinį laikraščio numerį (pavadinome „Sąjūdžio žinių priedu“) spausdinome Raseinių spaustuvėje vadovo A.Pečiulio dėka. Vos neapsivertėme važiuodami slidžiu keliu tą naktį po leidybos darbų! SŽ, „gimdavo“ kasdien ir platino kas tik galėjo ir kuo tik pajėgė. Net reisinių autobusų vairuotojai priimdavo nuvežti į kitus miestus, miestelius.

Labai noriu paminėti a.a. Kęstutį Gašką, su kuriuo mudu apvažiavome beveik visus Lietuvos miestelius tą vasarą - vežėme SŽ numerius ir Sąjūdžio organizuotų mitingų, Roko maršo ir kitų renginių vaizdo juostas į miestelių bibliotekas. O tai - virš keliasdešimties tūkstančių kilometrų be jokio atlygio, net benzinui.

Į SŽ rašė daug drąsių žmonių. Platino dar daugiau žmonių. Didžiausias platintojų centras  buvo įsikūręs Fizikos institute, Petro Vaitiekūno darbo kabinete, su užrašu ant durų „Ką tu padarei fizikos srityje? NIEKO!“ Nes atsidarai kabinetą - ir ten pilna SŽ numerių.

Daug prisiminimų... Apvažiavome net su mažais savo vaikais Roko maršą. Kiek šilumos sulaukėme iš koncertų - susitikimų klausytojų. Nesvarbu, ar per lietų, ar per vėjus, stadionai visada buvo pilnutėliai. Keliavo ir SŽ drauge. Į pirmąją misiją „Sibiras“ komanda su kun. Algirdu Daukniu priešakyje irgi iškeliavo iš mūsų namų. Keliavo ten ir SŽ. Ir į Santiago de Compostelo piligrimų kelionę tą vasarą išleidom visą būrį jaunimo su kunigų palyda iš Lenktosios 69. Irgi su SŽ.

Stebuklingas pusmetis! Kiek gerumo teko patirti per tuos šešis mėnesius, kai visi buvome vieningi, laimingi, mes buvome jėga!“

Aldona Juozaitytė-Pieva

Tuo metu aš buvau maža mergaitė, auganti Sąjūdžio pradžios sūkuryje, vienoje iš pirmųjų neoficialių Sąjūdžio būstinių Žvėryne, Vilniuje, ir visi šie kilnūs, entuziastingi, išmintingi žmonės man tada buvo tiesiog „dėdės“ ir „tetos“. Virtuvėje iki išnaktų (o iš tiesų ir per naktis, tik aš jau miegodavau) dūzgė sausakimša žmonių. Pamenu ir kaip teta Kazimira (Prunskienė) bei mano krikšto mama Birutė (Malinauskienė) klūpėdamos lygino žmonių paaukotus, sulytus per mitingus rublius. Pamenu, ir kaip visi šie žmonės rašikliu pasirašydavo ant mūsų virtuvės durų, o balkone plasnodavo Trispalvė valstybinių ir šeimos švenčių proga. Ir aš gimiau Vasario 16-ąją. Tuo metu mano tėvams buvo tiek pat metų, kiek ir man dabar. Ačiū jiems už Nepriklausomybę,- renkuosi gyventi Lietuvoje.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (17)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NUGALĖJO: Lietuvos vyrų krepšinio lygoje (LKL) sekmadienį Klaipėdos „Neptūno“ komanda namuose 81:70 nugalėjo Utenos „Juventus“ ekipą.
  • LYGIOSIOS: atidėtose Lietuvos futbolo A lygos rungtynėse sekmadienį vicečempionas Vilniaus „Žalgiris“ sužaidė lygiosiomis 2:2 su „Trakų“ ekipa.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMINISTRATORIUS

Ar jūsų seneliai be vargo naudojasi kompiuteriu ir internetu?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate organų donorystei?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas vadyb
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +5 C

   -1   +1 C

 

   +3  +5 C

  +7  +9 C

   +7  +9 C

 

   +9  +11 C

 1-2 m/s

 1-2 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018