respublika.lt

Rusų režisierė prašo nelaikyti jos okupante (9)

2018 lapkričio mėn. 04 d. 12:39:07
Danutė ŠEPETYTĖ

Rusijos dokumentinio kino režisierė Olesia FOKINA išgarsėjo 1998 metais, sukūrusi trijų dalių juostą apie Aleksandrą Solženicyną „Išrinktasis“. Už šį filmą režisierė buvo apdovanota specialiu Berlyno tarptautinio kino festivalio diplomu ir Bukarešte vykusio festivalio „Rytai-Vakarai. XX amžiaus rašytojas“ didžiuoju prizu. Šis filmas buvo pirmasis iš kūrėjos sumanyto humanistinio ciklo „Visų laikų žmogus“. Tarp jos filmų herojų yra gerai Lietuvoje žinomų asmenybių: italų scenaristas Toninas Guera, režisierius Mikelandželas Antonionis, poetai Borisas Pasternakas, Josifas Brodskis, Marina Cvetajeva, filosofas Merabas Mamardašvilis, multiplikatorius Jurijus Noršteinas ir daugybė kitų.

 

Kuriant naujausią filmą apie rusų chorvedį Vladimirą Mininą, neapeita ir jo draugystės su šviesaus atminimo dirigentu Sauliumi Sondeckiu istorija.

- Papasakokite, kokie prisiminimai jus sieja su mūsų šalimi.

- Vaikystėje nuo penkerių metų kasmet mano tėvai Druskininkuose nuomojo vasarnamį, tad Druskininkai ir Vilnius buvo mėgstami vasaros miestai; vienintelis miestas, į kurį skridau lėktuvu su tėčiu, buvo Vilnius. Klajonės po šį miestą, ieškant fotografo ir dailininko Stanislovo Flerio nuotraukose užfiksuotų vaizdų atitikmenų, buvo mano pirmieji europietiški įspūdžiai. Na, o kai baigiau universitetą ir prieš imdamasi kino darbavausi televizijoje, buvau išprotėjusi dėl lietuvių fotografijos mokyklos ir jos atstovų Antano Sutkaus, Vito Luckaus kūrybos, niekuo nenusileidžiančios Anri Kartjė Bresono fotografijoms... Esu filmavusi lietuvių dailininkus avangardistus, džiazo festivalius Palangoje, dainininką Vytautą Kernagį, poetą ir menotyrininką Alfonsą Andriuškevičių, rašytoją Grigorijų Kanovičių ir kitus... Tai yra laikas, kuris man šiandien kelia liūdesį, nes kad ir kaip vadinosi toji šalis, mes buvome kartu ir tai buvo geriau negu šiandienis priešiškumas, skiriantis mūsų tautas. Ir kai aš sakau „mano Vilnius“ ar „mano Druskininkai“, prašau nelaikyti manęs okupante, - tiesiog laikyti nuolankiu gerbėju, kuriam šie miestai yra tapę gyvenimo dalimi.

- Kokiai asmenybei skiriamas paskutinis jūsų filmas?

- Baiginėju filmą apie didį dirigentą Vladimirą Mininą, išugdžiusį vieną geriausių chorų pasaulyje; jis buvo artimas didžio lietuvių dirigento Sauliaus Sondeckio draugas. Pusė amžiaus trukusi draugystė užsimezgė gana dramatiškomis aplinkybėmis nuo paties pirmojo jų koncerto. Nutiko taip, kad S.Sondeckio orkestras, kartu su V.Minino choru turėjęs atlikti V.A.Mocarto „Requiem“ Maskvos konservatorijos salėje, talpinančioje 1700 žiūrovų, važiavo traukiniu, kuris tiek vėlavo, kad orkestrantai atsidūrė konservatorijoje likus 40 minučių iki koncerto pradžios. V.Mininas sakė manęs, kad bus visiškas krachas, nes atlikti tokį didingą kūrinį nesuderinus sudėtingų perėjimų, nerepetavus - visiška beprotybė, tačiau, kai išpiltas prakaito klausėsi kūrinio, netikėjo savo ausimis ir akimis - S.Sondeckis taip puikiai dirigavo, kad sakė tokio „Requiem“ daugiau niekada nebuvę; nuo to jiedu tapo it broliai, keliavo po pasaulį su koncertais.

S.Sondeckio žmoną violončelininkę, profesorę Silviją Sondeckienę filmavau praėjusią vasarą. Labai gaila, kad galbūt būsiu nenufilmavusi pačių geriausių kadrų, kai Silvija, kurios ligtol nebuvau mačiusi, mus su operatoriumi oro uoste sutiko iškėlusi didžiulę Minino ir Sondeckio fotografiją. Nesulaikiau ašarų išvydusi... gražią liesą moterį, be jokio makiažo, glotniai sušukuotais žilais plaukais... Atvažiavome į jos ištuštėjusius namus, kur ji atrodo tokia vieniša, kur garsiai aidi žingsniai, stiklo, peilių, šakučių, krištolo skambesys... Silvija kalba, kad namai be S.Sondeckio skamba jau kitaip... Ji rodė gėlę vazone, nebeprisimenu, kaip ji vadinasi, ją buvo dovanojęs vyras. Nors ji liovėsi žydėjusi, Silvija jos neišmetė, o kai pavasarį ji pražydo, ėmė saugoti, kaip ženklą iš Anapus. S.Sondeckienė pasakojo apie didžiulį dvasinį jųdviejų su Sauliumi ir V.Minino artumą, ir nors tame name lankėsi, užstalėje sėdėjo M.Rostropovičius, J.Menuhinas ir kone visas pasaulio muzikos elitas, bet artimesnio tarp jų už Mininą nebuvo.

- Galbūt yra kokia nors išskirtinė savybė, būdinga visiems jūsų filmų herojams?

- Esu žmogus, kuris nepakenčia tamsos. Aš myliu šviesą, jos ieškau žmonėse ir noriu ją transliuoti, - tai laikau savo užduotimi. Esu įsitikinusi, kad šita gausybė „černuchos“, tarytum po signalo kalbėti kas ant liežuvio, pasiliejusios į ekranus, nepadarė žmonių nei geresniais, nei drąsesniais, nei kilnesniais, nei sąžiningesniais. „Ežiuko rūke“ autorius Jurijus Noršteinas kalbėdamas apie meną išskiria esminį dalyką - tik tai, kas išjausta dvasia, gali duoti impulsą dvasiai augti, o tas šlakas, kuris metamas į kiną, į televiziją, į vadinamojo meno erdves, tik gadina žmogų. Ne veltui tame sraute, nepagrįstame asmeniniu kentėjimu, dvasine patirtimi, skendinti visuomenė atrodo tarsi užsikrėtusi kažinkokiu maru ir jo užkratas plinta kaip besidauginančios vėžio ląstelės. Mane jaudina kuriantys dalykai, man norisi papasakoti apie tai, kas yra gražu žmoguje, būtent tam ir skirtas mano ciklas, visi 25 mano filmai. Jie nėra pasakos (nors tam tikra prasme aš pasakoju pasakas, nes kiekvienas žmogus, net kalbėdamas apie konkrečius įvykius, kažką vis priduria nuo savęs), bet yra pasakojimai apie tai, kas geriausia žmoguje ir pasakodama tai, kas geriausia žmoguje, apeliuoju į tai, kas geriausia žmoguje. Mano herojai nėra idealūs, dažniausiai tai sudėtingo charakterio, sunkaus likimo žmonės. Man norėjosi sukurti asmenybių tarsi brangakmenių vėrinį, įkūnijančių tai, ką, rasi, Dievas turėjo mintyje kurdamas žmogų - grožį, valią, kilnumą...

- Kurdama „žmogaus visiems laikams“ portretą nemanote, kad praėjusio amžiaus herojai šiandienos kontekste jaustųsi it svetimkūniai?

- Didis gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (jis dėstė man aukštuosiuose režisūros kursuose) buvo europinio lygio mąstytojas, skaitė paskaitas Sorbonos universitete, rašė knygas apie Dekartą, Prustą, jis apskritai buvo, kaip sakoma, mąstantis Paukščių taku. Jį domino pasaulio tvarka, padėtis Rusijoje, gimtojoje Gruzijoje, kur vis labiau ryškėjo nacionalizmo tendencijos. Tada jis pasakė frazę, dėl kurios buvo apkaltintas išdavyste ir dėl kurios, matyt, ištiko jį infarktas: „Jeigu mano tauta išrinks Gamsachurdiją, aš stosiu prieš savo tautą“. Jis nebuvo savo laiko žmogus, jis buvo žmogus, pranokęs savo laiką. Arba imkime Aleksandrą Solženicyną, savo laiku ėjusį prieš sistemą ir pasitarnavusį, galima sakyti, komunizmo žlugimui. Jis priešinosi kaip veržli srovė, kurios nebuvo galima sustabdyti, o kas nutiko, kai jis vėl sugrįžo į Rusiją? Čia laukta Solženicyno, kuris kaip mesijas vestų avių bandą, o jis neužėmė lauktos pozicijos, neparodė, kaip gyventi ir buvo atstumtas. Jis laikėsi tyliai, skaitė, rašė, bet šiandien, kai po jo mirties praėjo dešimtmetis, matome, kad viskas yra taip, kaip jis kalbėjo. Vėl pasirodo laukiniai žmonės, kurie vėl ilgisi stiprios rankos, nors Solženicynas aprašė, ką tos stiprios rankos darė Vokietijoje ir Tarybų Sąjungoje... Ryškūs žmonės visada laikosi atokiau, jie niekada neina ranka rankon su kuo nors, - jie verčiasi savo galva. Mane daugeliu atvejų gelbsti viena M.Mamardašvilio mintis: „Esu vienas prieš pasaulį ir privalau atlaikyti savo vienišumą“.

- Ar kurdama humanistinę dokumentiką atkreipiate dėmesį, ką žmogus išbarsto savo kelyje gero gyvenimo link?

- Gal prarandame svajones iš didžiosios raidės, - juk negalima laikyti svajone kelionės į Havajus ar įsigyto „Bentley“ automobilio, - tai tik pirkinys už didesnius ar mažesnius pinigus... Gal dingsta paprastumas bendravime ir jau niekam nebešauna mintis paskambinti iš gatvės automato už dvi kapeikas ir pasakyti, kad po poros minučių būsiu prie tavo durų. Iš mūsų santykių traukiasi natūralumas, mūsų bendravimas keičiasi, kaip tie Vilniaus vaizdai nuostabiose jūsų dailininko S.Flerio fotografijose. Gal tai naujas civilizacijos bruožas, gal privaloma duoklė, kurią sumokame ką nors gaudami. Štai pavyzdžiui, sumokėjome už prabangų išmanųjį telefoną ir dėl to netekome trijų artimų draugų, štai nusipirkome brangius kailinius ar automobilį ir praradome artumo su žmogumi džiaugsmą. Mes perkame, mokame, perkame, mokame ir nesusimąstome, kokią tikrąją kainą už tuos dalykus sumokame. Mes keliaujame po pasaulį, tai puiku, nuostabu, bet, pavyzdžiui, A.Puškino kelionė į Michailovskojės kaimą ar į Kišiniovą vežimu ar karieta, juk visai ne tokia kelionė, kurias mes šiandien rikiuojame skraidydami greitais lėktuvais. Įsivaizduojate Puškino kelionę su sustojimais, nakvynėmis, pasisėdėjimais traktieriuje, pasikalbėjimus su pakeleiviais, žiūrėjimais į debesis ir pan. Panašius dalykus puikiai yra aprašęs teologas Aleksandras Šmemanas savo dienoraščiuose. Ten parašyta, kad atstumą tarp kontinentų fiziškai galime įveikti ir per aštuonias valandas, fiziškai ko nors pasiekti galime labai greitai, tačiau psichologiškai ir dvasiškai mes nespėjame to įsisavinti ir todėl tolesni procesai vyksta su tam tikra paklaida... Ar mes galime tai kontroliuoti? Galbūt. Galbūt ne visada turėtume ir galėtume skubėti... Bet aš - ne mokytojas, aš - mokinys...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (9)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSITIKIMAS: Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei trečiadienį vyks į Briuselį, kur su Europos Komisijos (EK) vadovu Žanu Klodu Junkeriu (Jean-Claude Juncker) aptars susitarimo dėl Europos Sąjungos ir Londono santykių po „Brexito“ projektą, pranešė T. Mei biuras.
  • AVARIJA: Ispanijoje, netoli Barselonos miesto, antradienį dėl liūčių sukeltos nuošliaužos nuo bėgių nuvažiavo priemiestinis traukinys; vienas žmogus žuvo, dar 44 buvo sužeisti, trys iš jų sužaloti sunkiai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1427 PLN - 4.3293
RUB - 75.2885 CHF - 1.1391
GBP - 0.8908 NOK - 9.6493