respublika.lt

Romualdas Kvintas ir „kvintiškasis“ Vytis

(0)
Publikuota: 2019 vasario 17 12:38:06, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Prieš dešimt metų R.Kvintas sukūrė paminklą bičiuliui dainininkui Vytautui Kernagiui. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Net negaliu paaiškinti, kodėl imuosi šitos temos, tačiau, atrodo, jos neprisilietus negali išeiti nei iš darbo, nei atostogų - ji kaip nežinia kieno, nežinia už ką uždėta skola, ji kaip neatlikta pareiga, kuri einant vis tolyn nuo pernykščio spalio, kai mirė skulptorius Romualdas Kvintas (65), vis dilgsi ir dilgsi ragindama pasakyti, ką galėjai ir turėjai pasakyti, bet nepasakei.

 

Ką iš viso apie jį žinai po tų retų susitikimų, kurie neleidžia vadintis nei prieteliumi ir netgi geru geru pažįstamu, bet tik netyčia darbo suvestu pakeleiviu, kuris netikėtai ima ir pasigriebia kokį tavo gyvenimo puslapėlį; jo net norėdamas neišplėši iš atminties.

Žinai, kad jis norėjo padaryti vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo paminklą ir, sakė, būtinai ant žirgo, nes tokios skulptūros, kuri pakeltų dvasią skrydžiui, Lietuvoje nėra.

Bet kai Kultūros ministerija su Šiuolaikinio meno centru surengė tą balaganinį konkursą dėl Laisvės kovų paminklo Lukiškių aikštėje, jame nedalyvavo. Kai paklausiau, kodėl, atsakė turįs kitų darbų, be to, sakė, nenorintis daryti neaišku ką, nes konkursas buvo organizuojamas mėgėjiškai, neprofesionaliai, regis, tik tam, kad taptų alternatyva Laisvės kariui, kurio konkursą buvo paskelbęs Vyčio paramos fondas. Apžiūrinėjant šio fondo konkursinius modelius Vilniaus Karininkų ramovėje, vienas jų taip ir nudiegė per širdį. Nuojauta sakė, jog tai gali būti R.Kvinto darbas, bet nebuvau tuo įsitikinusi, nes autorių pavardės konkurso metu nebuvo skelbiamos. Tik paskui pasiunčiau nuotrauką konkursą kuravusiam Viliui Kavaliauskui ir šis patvirtino: taip, tai R.Kvinto darbas. Žirgas be kamanų, balne kaip styga raitelis, kaip pergalė dangun iškeltas kardas... Tokios pagavios raitelio skulptūros, įamžinusios skrydžio, išsipildymo, laisvės dvasią, nebuvo tekę matyti. V.Kavaliauskas kalbėjo, kad būtų gražu jį pastatyti, pvz., Trakuose, išnyrantį iš ežero vandenų, arba kitur; minėjo, kad buvo susidomėjusių šiuo modeliu, tad, galimas daiktas, ši R.Kvinto idėja kada nors įgavusi deramas proporcijas, praturtins lietuvišką vietovaizdį.

***

Ką dar žinai? Žinai, kad dar studijų metais R.Kvintas vedė Eglę Baltakytę, gražuolę poeto Algimanto Baltakio dukterį; su ja susilaukė trijų vaikų: dviejų dukterų ir sūnaus.

Pradžioje Eglės namų ruošą vertindavo savo mamos matu, sakydamas „o mano mama darydavo taip“. Eglė skambindavo jo mamai, klausdavo instrukcijų, kaip ji darytų tą ar aną, ir jo mama patvirtindavo, kad Eglė viską daranti teisingai.

Taip Eglė užsikariavo Romo pasitikėjimą, nors, koks valdingas buvo, toks ir liko - visus sprendimus su juo derinanti žmona galėjo tik pasidžiaugti, kad paklusti protingam - reiškia išvengti klaidos.

Palyginti anksti Romas metė tarnybą, pareiškęs, kad nori daryti, kas patinka. Kai pradėjo lipdyti žmonių figūras, užsakymai ėmė plaukti. Pirmenybę jis teikė apvalainoms formoms.

Daugiausia laiko skulptorius praleisdavo namie, savo studijoje, kurioje užsidarydavo po pusryčių ir nesirodydavo iki pietų. Laikui bėgant į kitų kolegų parodas nueidavo vis rečiau.

Išėjęs pasivaikščioti, nemėgo siaurų gatvelių, sakydavo norįs eiti pagrindine gatve ir pačiu jos viduriu.

Romas būtinai norėjo pasistatyti namą, nors gyveno nuostabiausioje vietoje - pačiame centre, netoli Arkikatedros, turėjo darželį, uždarą kiemą, kur panorėjęs galėjo vaikštinėti su chalatu ir niekas nebūtų tuo stebėjęsis, - nuo tada, kai atsikraustė čia iš blokinių Viršuliškių, kaimynai mažai keitėsi. Sugyveno su jais, nesipyko, o jeigu kildavo koks nesutarimas, tuoj gesino jį tapdamas savotišku „taikos balandžiu“.

Sužinojęs, kad serga onkologine liga 2017 metais, pats tuo sunkiai patikėjo; buvo pečiuitas, tvirtai suręstas vyras, ir plaučiai, kurių vėžiu sirgo jo tėvas, buvo stebėtinai švarūs, - Romas nerūkė. Auglį rado kasoje.

Jis buvo stiprus žmogus, nei skundėsi, nei dejavo, tik liepė Eglei išrauti tamsžiedes gėles, nes sakė nenorintis matyti juodų spalvų. Apie mirtį užsimindavo, bet nesileisdavo į detales. Kartais eidavo su Egle prie upės ir kalbėdavo, kas jų laukia. Jis mokė, kaip tvarkytis vienai: gyventi iš santaupų, kol užteks, paskui parduoti jų namus, įsikraustyti į mažą butelį...

Sanatorijoje žmogus, pamatęs L formos randą po operacijos, pajuokavo, kad greičiausiai tai būsianti žmonos vardo pirma raidė, bet Romas juokaujamu tonu atitarė: tai Lietuva. Pasijutęs geriau skrido su Egle į Portugaliją, daug vaikščiojo, mėgavosi maistu, vynu (nors jo daktarai ir nerekomendavo), gyvenimo likutį leido su artimiausiais žmonėmis ir skulptūromis. Labai daug dirbo paskutiniais metais, bet visų užsakymų atlikti nesuspėjo. Pernai rudeniop pradėjo silpti: sakydavo „tuoj eisiu padirbėt“, bet tam jėgų jau nebebuvo. Dukra Ona išėjo iš darbo ir slaugė jį, pasikeisdama su mama.

Jis buvo sakęs „Bernardinams“, kad lietuvis turi būti geras žmogus. Toks ir buvo: padorus, kilnus žmogus... Jo rankos buvo tvirtos ir šiltos...

Visa tai sužinai iš dailininkės, lėlių kūrėjos Eglės Kvintienės.

***

Jos balsas kartais nutrūksta sakinio viduryje.

„Kai vaikai išėjo, mes gyvenome auksinį mudviejų laikotarpį, - pasakoja Eglė, - buvo daug užsakymų, buvo gerų draugų, galvojau tai tęsis amžinai. Buvau naminė moteris: man patiko kuistis savo darželyje su gėlėmis, man patiko gaminti valgyti, plauti indus ir lyginti skalbinius patiko; tie darbai mane ramino. Mūsų šeimoje visos moterys naminės: bobutė visąlaik tvarkėsi namie, mama irgi užsiliko prie namų, nes tėtis (poetas A.Baltakis - D.Š.) nenorėjo po darbo grįžti į tuščius namus, jie jam be mamos nebuvo jaukūs. Mamos tėvų, mano senelių, gyvenimas man buvo pavyzdys: jie gyveno tvarkingą, stabilų gyvenimą, tokį mes ir kūrėme su Romu...“

Ji sako, kad „kažkas vyksta ir be jo“: skambina pažįstami, draugai, galerininkai teiraujasi dėl jo darbų. Eglė norėtų surengti jo darbų parodą ir pagaliau išleisti pirmąjį jo darbų katalogą - pati stebisi, kaip per visą gyvenimą jie buvo tokie netvarkingi ir nepasirūpino sudėti į vieną leidinį po visą Lietuvą išbarstytų jo kūrinių: Vilniuje paminklus rašytojui Romenui Gari, daktarui Šabadui (Aiskaudai), Martinui Liuteriui, Kaune - Danieliui Dolskiui, Rusnėje - Mahatmai Gandžiui, Griškabūdyje - Jonui Jablonskiui, Nidoje - Vytautui Kernagiui ir t.t.

...Kartais vaizduojuosi, kaip tie ar kiti paminklai atrodo mėnulio šviesoje, čaižomi lietaus, glostomi vėjo ar gyvinami paukščio, nutūpusio pailsėti ant šalto peties... Tą vakarą, kai išgirdau apie R.Kvinto mirtį (mirė spalio 20 d.), nejučiomis prieš akis iškilo numylėtoji Nida, Kernagis (paminklas), stebeilijantis į aptemusias marias, ir man pasidingojo, kad suolu jo link slinktelėjo siluetas. Kernagis su gitara nebeatrodė toksai vienišas.

Vienišesni tapome mes.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s