respublika.lt

Rašytojas V.Čepas: Klupti ir keltis nėra nuodėmė

(0)
Publikuota: 2015 lapkričio 07 08:00:26, Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 2 nuotr.
POKYČIAI. Ar kas nors prieš ketvirtį amžiaus, išgirdęs Sąjūdžio mitinguose kalbant poetą Justiną Marcinkevičių ir gaudydamas kiekvieną jo žodį, galėjo pagalvoti, kad kada nors išdrįsime juo suabejoti? O štai dabar mums bandoma įteigti, kad abejoti būtina

Ar kas nors prieš ketvirtį amžiaus, išgirdęs Sąjūdžio mitinguose kalbant poetą Justiną Marcinkevičių ir gaudydamas kiekvieną jo žodį, galėjo pagalvoti, kad kada nors išdrįsime juo suabejoti? O štai dabar mums bandoma įteigti, kad poeto kūryba, dešimtmečiais palaikiusi lietuvybę ir kvietusi branginti Tautos vertybes, pasirodo, tebuvo patogus prisitaikymas prie tarybinės santvarkos. Kas vyksta, kad laisvoje Lietuvoje užsimota menkinti tuos, kurie sovietmečiu savo talentu žmonėms teikė vilties, vienybės, stiprybės ir atsparumo?

 

Klaipėdietis psichologas ir rašytojas Vytautas Čepas tuo pernelyg nesistebi tvirtindamas, kad tie procesai prasidėjo paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai pradėti pulti poetai Julius Janonis, Liudas Gira, vėliau Salomėja Nėris. Rašytojas, dirbęs uostamiesčio tarybos pirmininku, vicemeru, prisimena vieną diskusiją su „visuomenės atstovais“, daugiausia konservatoriais, reikalavusiais nuversti J.Janonio paminklą. Esą tas buvęs komunistas, trėmęs žmones.

- Sakiau, biografiją pasiskaitykite, jis po traukiniu palindo 1918-aisiais, iki trėmimų dar buvo beveik 50 metų, buvo poetas, apie jus, vargšus, rašė, - prisimena ginčą Vytautas Čepas. - Bet jiems tie žodžiai kaip nuo žąsies vanduo. Žmonės nieko neskaitė, jiems kažkas pripučia, jie eina ir rėkia. Liudas Gira, tiesa, buvo kontroversiškesnis. Bet pažiūrėjus į jo veiklą iki sovietijos irgi galima matyti, kaip jis už lietuvybę kovojo. Galų gale reikia žiūrėti, kam mes paminklą statome, ar politiniam veikėjui, ar poetui. Niekur taip nėra, kad vertintų žmogų tiktai pagal vieną kriterijų. Jeigu vertiname Salomėją Nėrį kaip vežusią Stalino saulę, tai nepuošia jos biografijos. Ir nei Petro Cvirkos, nei Kosto Korsako, nei kitų menininkų. Bet tada pažiūrėkime, kodėl norvegai neverčia Knuto Hamsuno, kuris akivaizdžiai kolaboravo su fašistais. Kodėl visas pasaulis prisimena Editos Piaf dainas, nors ji jaunystėje buvo prostitutė. Ispanijoje kariavęs Hemingvėjus (Ernest Hemingway) palaikė komunistus.

- O kaip psichologas kaip paaiškintumėte, kodėl prasideda tokie griovimo ir neigimo procesai?

- Psichologijoje yra tokia sąvoka - mąstymo plokštumas, kai žmonės mato tiktai vieną pusę arba vieną spalvą. Mūsų atveju mąstymo plokštumas yra akivaizdus tiems žmonėms, kurie neturi sovietinio gyvenimo patirties. Dabar šiek tiek intelektualiai prakutusiems praeitis atrodo visiškai kitaip, negu iš tikrųjų buvo. Na, kaip ten jis tada kažką parašė! Jie neįsivaizduoja, kad žmonės net kalbėti negalėdavo tai, ką galvoja. Galėjai už tai nugarmėti velnias žino kur. Buvo visiškai kitas gyvenimas. O kas dabar vertina? Jaunoji karta, kuri tos sovietinės duonos nėra net ragavusi. Jiems atrodo keista, kad taip galėjo būti.

- Bet ne tik žalias jaunimėlis linkęs daug ką neigti. Pažiūrėkite, į Justiną Marcinkevičių kimba jau subrendę žmonės, filosofai, tiesa, gūdžiu sovietmečiu dar žaidę smėlio dėžėse...

- Čia yra kitas variantas - savęs iškėlimas, išskirtinio dėmesio siekimas. O kas būtų ta Putinaitė (Nerija Putinaitė, filosofė), jeigu nebūtų apie Justiną Marcinkevičių prirašiusi? Būtų doktorantė, ir tiek. O dabar intelektualiai pasikausčiusi, nes straipsniai įmantrūs, daug tarptautinių žodžių, kuriuos reikia versti į lietuvių kalbą. Putinaitė dabar žinoma, ją cituoja, susirinkę intelektualai jai laiškus rašo. O jeigu ne šitas jos išsišokimas, tai kas ji būtų? Arba tas pats Kmita (Rimantas Kmita - literatūros kritikas). Veikia psichologinis veiksnys - aš. Aš kitoks. Tas siekimas būti kitokiam jiems yra būdingas. Jie nori būti nyčėmis, šopenhaueriais. Atkreipkite dėmesį, mes pasaulį griauname, mes kritiškai į viską žiūrime. Kritikuoti galima daug ką, nes kritikuoti visą laiką lengva.

Bet svarbiausias dalykas, nulemiantis tą griovimą, yra tas, kad ne vieną dešimtmetį į lietuvo sąmonę yra spaudžiamas toks vienspalvis, beveidis, lygus pasaulis. Tai vyksta kultūroje apskritai.

Paimkime kad ir dailę. Instaliacijos, paveikslai be veidų, figūrų, be žmonių, dominuoja siluetai. Visa tai yra palaipsniui perkeliama ir į realų gyvenimą, kur niekas nebekalba apie autoritetus, apie šventumą, pagarbą, tradicijas. Ne tik nekalbama, bet niekinama, griaunama. Visa buvusi istorija, praeitis neigiama, lyg nieko nebuvo, niekas negyveno. Tyčiojamasi iš krikščionybės, piešiamos karikatūros. Neseniai buvau atvežtoje „Charlie Hedbo“ karikatūrų parodoje. Ten nieko kito nėra, tik Jėzus, ant kurio pilamos pamazgos. Tyčiojamasi ne iš musulmonizmo, ne iš budizmo, bet būtinai iš krikščionybės, tradicinės Europos religijos. Kas dabar Europoje autoritetas, kuo sekti, ko siekti? Turėti autoritetą yra nuodėmė, mes, matote, esame originalūs.

- Naiviai paklausiu, o kodėl niekam nešovė į galvą ieškoti dėmių J.Marcinkevičiaus biografijoje ir kūryboje tada, kai poetas buvo su mumis?

- Dėl to, kad mūsų tokia tradicija. Žmogus sumonumentalėja tik numiręs. Kol gyvas, aplink geriausiu atveju nutylima arba labai santūriai žavimasi, išreiškiamas palankumas. O kai numiršta, jis tampa nebepavojingas, savo vietą užleidęs kitiems. Tada jį pradeda kelti, atsiranda daug pažįstamų, bendravusių, gėrusių ir t.t. Paimkime tą patį Paulių Širvį, Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą. Jau dabar pradeda juos monumentalinti. Čia niekur nesidėsi, tokia jau tradicija. Nepasakyčiau, kad Marcinkevičių kažkas kelia į aukštybes, kad paminklus jam ruoštųsi statyti. Buvo ypač geras poetas. Gaila, kad jarmalavičiai, burokevičiai, kurie mus spaudė, užmiršti, o tie, kurie kėlė lietuvybę, puolami.

- Kažkaip neskanu skaityti, kad sovietmečiu J.Marcinkevičiaus honorarai buvo didžiuliai. Esą taip jam valdžia atsidėkodavusi...

- Švonderizmas aukščiausio laipsnio. Jeigu jis būtų gavęs triskart mažiau, tai jau būtų buvęs geras? O kad žmogus uždirbo sovietų laikais... Komunistai kvaili nebuvo, nesvarbu, kad ideologai. Ir mokėjo žmogui, kuris unikalų darbą padaro. Didžiulė mūsų žmonių bėda skaičiuoti svetimus pinigus. Paklauskite dabar, kiek rašytojų gyvena iš rašymo. Duodu 100 proc. - nė vienas. Kas muitinėje įsitaisęs, kas redakcijoje korektoriumi, kas kokioje valstybės tarnyboje, bibliotekoje. Mes tuoj rašytojų nebeturėsime...

- Mūsų intelektualai dabar paskelbė laišką bandydami apginti J.Marcinkevičių. Kažkaip ilgokai tylėjo.

- Manau, to priežastis viena - kažkaip intelektualumas nesisieja su inteligencija. Pas mus intelektualai labai retai kartu būna ir inteligentai. Intelektualas daug žino, nusimano, apsiskaitęs ir taip toliau, bet kokios jo moralinės vertybės? Paimkime Joną Mikelinską. Užpuolė jį žydai už visiškai nekaltą parašymą, nė vienas jo negynė. Palaukite, jis ne koks nacis, tikrai draugų turi, o žmogų tiktai už frazę tūsė kokius trejus metus. Taip, intelektualas ir inteligentas - du visiškai skirtingi dalykai. Nesakau apie visus, bet retas intelektualų yra ir inteligentas. Taip ir išeina, kad kiekvienas galvoja apie savo kailį. Ir kai jau pribręsta klausimas iki to, kad gali sprogti, tada nori nenori reikia pasirašyti, kažką sakyti.

- Kaip J.Marcinkevičiaus lojalumas valdžiai vis prikišama 1956-aisiais parašyta poema „Dvidešimtas pavasaris“. Ar teisinga šį kūrinį sureikšminti turint galvoje, kad jis parašytas pačioje kūrybos kelio pradžioje, poetui tebuvo 26-eri, o metas buvo toks prieštaringas...

- „Mažvydas“, „Katedra“ tą „Dvidešimtą pavasarį“ nusveria tūkstantį, o gal milijoną kartų. O paimkime rusų Puškiną, kuris yra kaip stabas. Paskaitykite jo erotinę poeziją. Davatka nualptų paskaičiusi du pirmus posmelius, pasišlykštėtų ir pusdavatkė. Bet ar tai reiškia, kad reikia atmesti visą Puškiną? O mes viską neigiame. Prisiminkime Margirį. Parašytas didžiausias traktatas, kokie tie lietuviai idiotai, kad garbina tokį, kuris pilyje susidegino su savo kariauna. Paimkite Vakarų Europos istoriją, ji visa romantizuota. Jie savo istorinius herojus priima natūraliai, nes kažkas panašaus buvo, per šimtmečių ūkus atėjo. Jie gerbia, puoselėja, stato filmus. O pas mus niekinami tokie dalykai, norima tokio tyrumo, moralumo, koks net Kristus nebuvo. Pamirštama, kad mes visi nuodėmingi, kad tie žmonės, kurie klumpa ir keliasi, dažnai yra vertingesni už tuos, kurie eina tiesiai ir vien tik teisybę sako. O paskui pasirodo, kad ta teisybė yra juodas melas.

- Jau girdisi, kad už kolaboravimą aną reikėtų iš literatūros vadovėlių išmesti, šitą išbraukti. Kur nueitume?

- Na, o ką į jų vietą dėsime, ypač pokary? Tada visą tautą reikėtų išbraukti. Tada visi kolaboravo. Aš milicijoje dirbau, nes mane po universiteto paskyrė. Pasakė, visus metus kolaboravau, kriminalinėje paieškoje, valstybinėje struktūroje, pusiau sukarintoje, dirbau. O tie, kurie universitetuose dėstė? Ką, reikėjo eiti į miškus, paskui Terlecką važiuoti į lagerius? Kas čia būtų likę ir kas į tą vietą būtų atėjęs?

- Ar mes ne per daug sureikšminame tuos užsipuldinėjimus? Galbūt būtų buvę protingiau nutylėti supratus, kad mus provokuoja, o mes, pasiduodami tam, darome kritikams nepelnytą reklamą.

- Visiškai sutinku. Reikia turėti galvoje, kad ir vėliau bus veikėjų, kurie kritikuos. Tai reikia priimti santūriai, nereikia per daug kreipti dėmesio. Juo labiau kad mes tokių didelių stabų kaip Leninas ar Stalinas, dėl kurių eisime aukotis ar žudytis, neturime. Yra kultūrinis palikimas, kurį mes turime gerbti, o jeigu yra žmonių, kurie negerbia, tai yra jų asmeninė tragedija. Gal visas tas dalykas duoda ir kiek naudos, gal mes kiek atlaidžiau pradedame į daug ką žiūrėti. Tik, aišku, nereikėtų leistis, kad tai mus darkytų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s