respublika.lt

Rašytojas V.Bubnys: Santarvė - tai mūsų tautos gyvybė (6)

2018 vasario mėn. 04 d. 17:10:11
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Drauge su šių metų garbingo Santarvės ordino „Pro augenda concordia“ kavalieriumi - Sąjūdžio pirmeiviu, lietuvių literatūros klasiku, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriumi, „Arberono“, „Nesėtų rugių žydėjimo“ ir dar kone penkiasdešimties knygų autoriumi Vytautu BUBNIU sau ir visai Lietuvai stengiamės priminti, ką reiškia žodis „santarvė“ ir kodėl mūsų tautai jis - gyvybiškai svarbus.

 

- Premijų per savąjį kūrybinį gyvenimą esate gavęs daug ir kuo įvairiausių. Ką, visų jų kontekste, jums reiškia Santarvės premija?

- Pirmasis šio apdovanojimo laureatas - poetas Justinas Marcinkevičius, juo taip pat pagerbti monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Tėvas Stanislovas, profesorė Viktorija Daujotytė... Išvardijus šias pavardes, galima būtų daugiau nieko ir nepridurti - apie premijos solidumą ir vertę vien jau jomis galima viską pasakyti. Tačiau su šiuo apdovanojimu nuskamba ir dar vienas itin mums visiems svarbus žodis: santarvė. Tai šventas žodis, tai šventa vieno žmogaus ar visos tautos būsena. Tautos santarvės pavyzdžių savo istorijoje turime ne taip jau daug, bet itin gražių. Juk nė Vasario 16-osios be santarvės nebūtume turėję, nei Kovo 11-osios. Juk santarvė - tai Sąjūdis, santarvė - tai Baltijos kelias, santarvė - tai meilė vienas kitam ir drauge suremti pečiai negandų metu. Tai - mūsų tautos gyvybė.

- O ar nepainiojama šiandien santarvė su kitu itin populiariu žodžiu - „tolerancija“? Priminkite žmonėms, ką santarvė iš tiesų reiškia ir kokia ji lietuvių tautai gyvybiškai svarbi?

- Leiskite atsakyti Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Manęs kartais klausia: „santarvė su kuo?“... Noriu pasakyti, kad santarvės idėjoje pagrindinis klausimas yra ne „su kuo?“, o „vardan ko?“. Nesantarvės žmogus yra ne meilės ir ne laisvės žmogus - jis yra nepasitikėjimo ir baimės žmogus. Pykčio žmogus...“ Taigi santarvę painioti su tolerancija - tolygu balta painioti su juoda. Juk tikrai turėjote pastebėti, jog ten, kur pasigirsta žodis „tolerancija“, akimirksniu pakvimpa teismais.

Jei paklaustumėte, ko, mano manymu, šiandieną mūsų tautai labiausiai trūksta, atsakyčiau: santarvės. Bet niekas neklausia - apie santarvę šiandien nepatartina garsiai kalbėti. Beje, apie tautą - irgi. Tačiau prisiminkime, kad ir kertinius Sąjūdžio atramos taškus, kurie giliausiai buvo įstrigę į žmonių širdis. Pirmiausia tai - laisvės ir santarvės idėja. Žengti ir toliau susiėmus už rankų kaip Baltijos Kelyje, nesmalsauti, kieno tos dvi rankos. Juk rankos tos - mūsų brolių lietuvių. Tokią santarvę jutome tada. Ir dar nemenkiau visus pašaukė komunistinės propagandos neužmigdytas siekis turėti nacionalinę Lietuvą, gyventi tik pagal jos nuostatas.

Priimtoje mūsų Konstitucijoje galime perskaityti trumputį, bet kertinę prasmę teigiantį sakinį: „Lietuvos valstybę kuria Tauta.“ Vadinasi, tautos rinktas prezidentas, tautos rinktas parlamentas, vyriausybė vykdo tautos valią. O ką šiandien matome? Kas Lietuvai diktuoja, kaip ji turi tvarkytis? Ar ne ES? Ko Lietuva šiandien aklai klauso? Ar ne Briuselio?

Aš noriu pritarti didelei daliai šviesuomenės, kuri visa tai mato ir vis garsiau byloja, kad mūsų iškovota nepriklausomybė atsidūrė pavojuje.

Konstitucija? Įstatymai? Na taip - įstatymų turime daug, ir prastų, ir tikrai gerų. Tik, deja, kas jų laikosi? Gal juos priėmę Seimo nariai? Gal Vyriausybės nariai? Gal milžiniškas biurokratijos tinklas? Dar pridėsiu: štai dalelė kalbininkų šiandien siūlo mūsų raidyne įteisinti kaimyninių šalių mums svetimas raides. O kai kurie Respublikos vadovai jau prabilo apie dvikalbystės įstatymo reikalingumą. Sparčiai žengiame į šviesų rytojų, prarasdami įrašus pasuose, kad esame lietuviai, ko gero, netrukus ir Lietuvos Respublikos pilietybės neliks, būsime bendrapiliečiai. Dar tolesnėje ateityje - gal ir bendrataučiai.

- O kas mus šitaip griauna, kas mūsų laisvei bei savasčiai šiandien grasina labiausiai? Rusija? Vakarai? Lenkija?


- Pavojingiausi, manau - vergai, godišiai ir pataikūnai, tūnantys mūsų pačių viduje. Atgavusi laisvę Lietuva netrukus pradėjo ją išparduoti. Jeigu sovietmečiu, kaip teigia signataras A.Endriukaitis, buvo kuriamas naujas žmogus, orientuotas į raudonąjį rytojų, tai dabar kuriamas bendratautis europietis, orientuotas į žydrąjį rytojų. Kas į tokį rytojų mus stumia? Pirmiausia - mūsų politikai, save laikantys elitu. Apie šį elitą štai kaip yra atsiliepęs filosofas A.Šliogeris: „Tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net valstybingumą traktuojantys kaip savo interesų įrankį.“

- Argi ne nuo jų kuriamo gyvenimo, argi ne nuo jų kuriamos ateities taip veržliai ir taip gausiai žmonės bėga iš Lietuvos, labiau tikisi laimę ar bent jau socialinį teisingumą surasti svetimose šalyse, nei savojoje?

- Lietuvą palieka nebe pirma emigrantų banga. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ar tarpukario metais iš tėvų žemės traukė daugiausia bemokslis kaimo jaunimas, ūkininkai, tai dabar į užsienį iškeliauja didelė dalis išsilavinusių, svetimas kalbas mokančių žmonių, specialistų, mokslininkų. Ir ne vien dėl ekonominių sunkumų.

Nėra abejonės, dalis sugrįš, bet, bijau, didžioji dalis pasiliks. O ypač liūdna, kai išvyksta sutuoktiniai, pamesdami vaikus seneliams ar tolimiems giminaičiams, tad neretas jų globotinis atsiduria gatvėje. Kas laukia tokių išsibarsčiusių, įskilusių ar suskilusių šeimų? Taigi - turėsime prarastųjų kartą. Ne atstumtųjų, o prarastųjų. O gal ir ne vieną kartą. Galima daug ką dėl to kaltinti, bet vis dėlto pagrindinė problema - pats žmogus, jo apsisprendimas, jo vidinės, dvasinės nuostatos.

- Kas ir kaip turėtų tokias vidines Lietuvos žmonių nuostatas pakeisti?

- Mūsų valstybei privalo rūpėti šie skaudūs praradimai. Tik ne dejuoti reikia, ne vien vilioti pamažėl didėjančiais atlyginimais. Nuo mažens vaikai drauge su motinos pienu turi gauti „užtaisą“ visam gyvenimui: tu esi Lietuvos dalelė.

Šiandien žiniasklaida neretai pasigauna Lietuvą paliekančių vyrų ir moterų pažadus net kreiva akimi neatsigręžti į Lietuvą. Manau, ateis laikas ir jie atsitokės, tačiau jų vaikai tikrai gali niekuomet savo gimtosios žemės nepasigesti.

Asmeniškai aš - net neįsivaizduoju savojo gyvenimo svetur. Dar tarybiniais laikais po pasaulį esu keliavęs nemažai, tačiau kur lankiausi, nors ir kaip gražiai būdavau priimamas, Tėvynės, namų, artimųjų, draugų ilgesys apimdavo jau antrąją viešnagės savaitę. Labai pamatuotas senas senutėlis posakis: visur gerai, bet namie geriausia. Geriausia ten, kur tavo tėvų ir protėvių gyventa, kur kiekvienas žemės grumstelis jų rankomis purentas, kur plasta gimtinės dvasia. Žinoma, jeigu nepajėgi jos pajusti, tada jau tavo „tėvynė“ - bet kur.

- Dar 1980-ųjų dienoraščiuose esate suformulavęs savąją kaip rašytojo misiją: „Rašyti tiesą apie nesuprastus, stumdomus ir atstumtus žmones“, tuo tarsi išpažindamas savuosius prioritetus ir patvirtindamas, kad lygiuojatės į tą literatūrą, kuri ugdo žmogaus sielą, padeda jam susigaudyti savyje, laikotarpyje, santykyje su kitais žmonėmis, skirti gėrį nuo blogio... Norėčiau paklausti, ar skaitydamas nūdienos lietuvių autorių kūrinius šios misijos tęsėjų nepasigendate?


- O, dar ir kaip pasigendu. Neapsimesiu, kad perskaitau visas lietuvių autorių knygas, kurios pastaruoju metu išleidžiamos, tačiau net ir labiausiai išliaupsintomis dažniausiai nusiviliu - jos visiškai nepaliečia mano vidinio pasaulio. O blogiausia, kad nė neketina, nekelia sau tokio tikslo. Tai literatūra be pamušalo, banaliausias plaukimas paviršiumi.

Mano giliu įsitikinimu, rašytojas negali rašyti apie bet ką - tik apie tai, dėl ko pats giliausiai išgyvena. Jeigu idėjiškai negali savęs tapatinti nė su vienu savo kūrinio herojumi, jeigu tavo santykis su tuo, apie ką rašai, atsainus, tai, ką parašei, nebus literatūra, o tik gyvenimo scenų atpasakojimai. Kad skaitytojas pajustų gilumą, tikrąją dvasinę vertę, kad jis atsigręžtų į praeitį ir imtų joje ieškoti to, kas kilnu, to, dėl ko žmonės gyveno, tokios literatūros šiandien Lietuvoje beveik nėra, viskas pernelyg aptaku, padailinta, pernelyg aprobuota. Ką gi - suprantu, šitaip „einama į Europą“. Kitados lygiai taip pat buvo žengiama į „šviesųjį komunizmo rytojų“.

- Na, daugelis pasakytų: nauja epocha, nauji vėjai, nauji iššūkiai... Šiandien juk taip populiaru kalbėti apie laiko dvasią?..

- O aš esu įsitikinęs: bet kokioje epochoje, bet kokioje santvarkoje svarbiausia žmogaus užduotis yra ta pati - išlikti žmogumi ir išsaugoti savo žmogiškąją vertę. Jeigu viską matuosite tik pinigais, jeigu vertybėmis ir siekiamybėmis jums bus tik gražesni batai, erdvesnis butas, prašmatnesnis automobilis, visa, ką šiame gyvenime užgyvensite, tebus didesnė ar mažesnė pensija. Ar jausitės laimingi sulaukę tokio „prasmingo“ savęs, kaip Dievo tvarinio, išsipildymo? Juk tai skurdžiau nei skurdu.

Mokytojai, dėstantys literatūrą, augančius žmones gali nuo šito apsaugoti - jie privalo paduoti jaunosioms kartoms raktą į knygą, raktą į amžinuosius pasaulio lobynus, raktą, atrakinantį taip pat ir kelią kiekvienam į savo paties gelmes - suteikiantį galimybę save pažinti. Nes žmogus be praeities atminimo, atsidūręs prieš būtinybę iš naujo nustatyti savo vietą pasaulyje, žmogus, netekęs savo tautos ir kitų tautų istorinės patirties, praranda istorinę perspektyvą ir geba gyventi vien šia diena.

Kaip yra pasakyta Justino Marcinkevičiaus: „Kūrybos tikrumas, ištikimybė gimtajai žemei ir namams šiais žmogaus irimo laikais labai ir labai brangu. Todėl būtina tęsti ir turtinti pagrindinę lietuvių raštijos tradiciją - Tėvynės ir žmogaus kūrimo, jų gyvenimo tradiciją.“ Manau, šios tiesos yra fundamentas, būtinas sąmoningai ir atsakingai asmenybei užaugti - užaugti žmogui, vertam vadintis tautos atstovu, valstybės piliečiu, visuomenės nariu.

- Apdovanojimas jums oficialiai bus įteiktas vasario 17-ąją - pačiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventimo sūkuryje. Tad abiem šiomis gražiomis progomis palinkėkite ko nors Lietuvai ir lietuvių tautai.

- Tikėjimo tuo, kuo tikėjo mūsų tėvai ir seneliai, pradėdami šį minėtiną šimtmetį, ir, kad mūsų trispalvė nesusinešiotų, spalvos jos neišbluktų, kad jai plazdant, skambant lietuvių kalbai ir lietuvių liaudies dainoms, švęstume ir dar vieną šimtmetį. Dar, ir dar vieną...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Kampaloje (Uganda) vykstančio Tarptautinės teniso federacijos (ITF) „Future“ serijos turnyro „Uganda World Tennis Tour Circuit“ vienetų varžybų aštuntfinalyje šeštadienį lietuvis Julius Tverijonas 6:7 (4-7), 6:7 (2-7) pralaimėjo turnyro favoritui rusui Ivanui Nedelkai (441-oji pasaulio raketė).
  • ŠVENTĖ: šeštadienį ir sekmadienį Palangoje rengiamas Gintarinis savaitgalis; kurorto gyventojų ir svečių malonios staigmenos bei dovanos lauks ne tik paplūdimyje, bet ir įvairiose miesto įstaigose, viešbučiuose bei kavinėse
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar reikia įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą pasuose?

balsuoti rezultatai

Ar bijote skraidyti lėktuvais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +12 +13C

  +8 +10 C

 

 +12 +13 C

+22 +23 C

 +17 +19 C

 

+19  +22 C

2-5 m/s

 3-6 m/s

 

 4-6 m/s

 

USD - 1.1187 PLN - 4.2974
RUB - 72.1352 CHF - 1.1215
GBP - 0.8832 NOK - 9.7558
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis