R.Adomaitis: Gyvenimo nesuvaidintas skurdas

Valdžia rodo špygą ir Lietuvą garsinusiems kultūros žmonėms. Iki 2011-ųjų išėję užtarnauto poilsio Lietuvai nusipelnę žmonės buvo pagerbiami kukliai: skiriant pirmojo laipsnio (800 litų) ar antrojo laipsnio (400 litų) valstybines pensijas.

Nuo pernai sausio pagarba iškiliausiems tapo prabanga - valstybinės pensijos nebeskiriamos.

Šimte kino juostų ir beveik tiek pat spektaklių suvaidinęs, Gedimino trečiojo laipsnio ordinu apdovanotas 74-erių aktorius Regimantas ADOMAITIS pripažįsta, kad ir jam nelengva sudurti galą su galu.

- Ar į užtarnautą poilsį išėjęs žmogus Lietuvoje gali gyventi oriai?

- O ką reiškia gyventi oriai? Gyveni, ir tiek. Žmogus stiprus - išgyvena, kad ir kokios sąlygos būtų.

Ir Lietuvoje pensininkai prisitaiko prie visko. Dar ir anūkus pavaišina, vieną kitą saldainį nuperka. Išgyvena, kaip ir Afrikoje žmonės...

Tik mes labai mėgstame skųstis ir dejuoti - kas per tauta? Bet turime ir labai gerą savybę - kentėti. Mums ant galvų gali skaldyti malkas, geležis lankstyti, mes kentėsime... Bet kiek galima?

- Daugelis turbūt nesupras - esate garsus aktorius, nusifilmavęs galybėje kino filmų, vaidinęs teatre. Ar ir jus valdžia skriaudžia?

- Visi mano, kad esu milijonierius, aptekęs pinigais - juk tiek filmų filmavęsis pinigų neturėčiau kur dėti. Tačiau jokių santaupų neturiu.

Jauniausias sūnus labai padeda, kas antrą mėnesį už butą - šilumą, elektrą, vandenį - sumoka. Jei man pačiam reikėtų kas mėnesį mokėti, nebeturėčiau ko valgyti, nors gaunu dvi pensijas - normalią ir valstybinę. Tačiau ir skųstis negaliu: ačiū Dievui, yra sūnus, kuris padeda išgyventi.

Yra, kuriems labai sunku. Užtenka nueiti į paprasčiausią turgų, pažiūrėti, kaip ir ką žmonės perka: bobulytė iš savo nosinaitės iškrapšto kapeikas, kad nusipirktų gabaliuką mėsytės. Skaudu matyti...

Perkopęs septyniasdešimt esi niekam nebereikalingas. Kaip tame japonų filme „Legenda apie Narajamą“: seni žmonės išnešami į kalnus numirti... Ir čia taip - valdžiai esi našta. Taip ir norisi pasakyti: gerai, mes išeinam į kalnus, kur krankliai mūsų laukia, kad tik jums nepridarytume problemų.

Greitai ateis laikas, kai liks vieni pensininkai, o tų, kurie juos išlaiko, neliks. Tada iš ano pasaulio, pro plyšelį, bus labai smagu pažiūrėti, pasijuokti, ką valdžia darys.

- O kam laukti? Reikia dabar kažką daryti...

- Valdžia daugiau sprendžia savo asmenines problemas. Savimi labiau užsiėmę, nors yra tautos išrinktieji - taigi turėtų galvoti apie tautą, jos reikalus spręsti.

Kartais svarstau: ką mums daryti, kad šiek tiek pajudėtume į priekį. Mes turėtume reikšti pilietiškumą, tačiau tušti mitingai, šūkaliojimai nieko neduoda ir valdžiai nieko nereiškia. Jie tik pro plyšiuką pasižiūri ir nuleidžia užuolaidą.

Galbūt mes dar neišmokę demokratijos: protestuoti, imti valdžią į savo rankas, ginti savo teises. Esame laisvi, bet to dar nemokame išnaudoti. Dabar esame laisvi kentėti.

- 1988 metais buvote vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių. Tikėjotės geresnės Lietuvos?

- Apie tai net nesinori kalbėti - per daug skaudu. Žinoma, ne to tikėjomės, kiekvienas jums tą pasakys. Bet gal pro rožinius akinius viską matėm.

Matau, kad einame atgal: klimpstame į melą, apgaulę, veidmainystę, nors šitą periodą mes jau perėjome sovietiniais laikais. Tada buvo rašoma viena, galvojama kita. Buvo melo karalystė - ir dabar į tai panašu. Premjeras sako, kad viskas gerai, kad žengiame į priekį sparčiais žingsniais. Tačiau... Vėl prasideda savęs apgaudinėjimo periodas, kai valdžia pučia miglą, o žmonės tyli, nes nebesitiki gyventi geriau.

Mūsų valdžia kaip Miunhauzenas - save už plaukų kelia, kelia. Rinkėjų balsai jiems terūpi. Prieš rinkimus sakė: „Nusipelnėme gyventi geriau“. Tai jie ir gyvena.

- Prieš savaitę paskelbti lietuvius provokuojančios ir menkinančios apklausos rezultatai: neva dauguma lietuvių mieliau rinktųsi sotesnį gyvenimą nei Nepriklausomybę? Ar ir jūs taip manote?

- Ne. Vienareikšmiškai rinkčiausi laisvę - tai svarbiausia.

- Vidurinysis jūsų sūnus Gediminas - emigravęs. Ar ir jis nusivylė Lietuva?

- Emigravęs, gyvena Didžiojoje Britanijoje. Baigęs aktorinį, bet ten dirba paprasčiausiu statybininku - duonai juk reikia užsidirbti. Gerai, kad baltarusiai pakviečia nusifilmuoti serialuose, vertina. O lietuviai kažkodėl nesiūlo. Gal ir gerai - o ko jam čia? Kol kas grįžti neplanuoja.

- Negi mokame protestuoti tik išvažiuodami?

- Gal. Tai lietuvio valstiečio psichologija: jeigu durnius tau prisėdo skverną, tai nupjauk ir nueik.

- Jūsų balse daug pesimizmo. Netikite, kad gyvensime geriau?

- Esu viešai pasakęs, kad Lietuva ateities neturi, bet tada buvau puolęs į depresiją - po žmonos Eugenijos mirties.

Dabar taip nepasakyčiau. Tačiau iš tikrųjų esame labai maža tauta - kažin ar 3 milijonai mūsų liks. Turime talentų, galimybių, protų, bet visą energiją eikvojame tam, kad vienas kitą ėstume, patys save graužtume.

Mums tik atrodo, kad esame labai svarbūs, reikšmingi, o iš tikrųjų Europos Sąjungai nusičiaudėt į mus. Viskas tik žaidimai. Daug pinigų išleidžiama formalumams: susitikimai su diplomatais, suvažiavimai, naikintuvai... Savi žmonės mažiau rūpi.

Informacija

Ne tik pagal atlyginimus esame vieni skurdžiausių Europoje, bet ir pagal senatvės pensijas. Mažesnės nei lietuvių pensijos, praėjusių metų duomenimis, buvo tik Rumunijoje (604 litai) ir Bulgarijoje (432 litai).

Štai kaimyninėje Lenkijoje vidutinė pensija dukart didesnė - 1492 litai. Tarp Baltijos šalių pagal mokamas pensijas Lietuva taip pat paskutinė - Latvijoje vidutinė senatvės pensija 2011 metais buvo 801 litas, Estijoje - 1050 litų.

Valdžia guodžia, kad ateityje pensijos tik didės. Nuo šių metų vėl pradėjus mokėti atkurtas senatvės, netekto darbingumo (invalidumo), našlių ir našlaičių socialinio draudimo pensijas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, vidutinė senatvės pensija turintiems būtinąjį stažą turėjo padidėti 8,9 procento.

Tik ar padidėjo, „Sodra“ dar neapskaičiavo - tai esą padarys vasarį.

Didžiąją gyvenimo dalį paskyrę darbui, sąžiningai mokėję mokesčius, pusė šalies pensininkų atsiduria ties skurdo riba. Pernai mažesnė nei vidutinė pensija buvo mokama beveik pusei (t.y. 286 tūkst. iš 601 tūkst.) senatvės pensijų gavėjų, turinčių būtinąjį stažą (30 metų).

Iš jų 275 tūkst. gauna didesnę nei 400, bet mažesnę nei 748 litai pensiją. Beveik 11 tūkst. senjorų gauna pensijos mažiau nei 400 litų.

Pati didžiausia pensija, „Sodros“ duomenimis, pernai siekė beveik 3000 litų. Per 2000 litų gavo tik 87 senjorai.

Išdidžiai pateikiama statistika, kad nuo 1995 bazinės pensijos dydis (pagrindinė pensijos dalis, neskaičiuojant priedų už stažą ir papildomos pensijų dalies) padidėjo nuo 75 iki 360 litų. Bet ką reiškia tie 285 litai, kai prekių, paslaugų kainos per pastaruosius 12 metų išaugo kone trigubai?

Beje, bazinė pensija nuo 5 iki 30 litų didėjo kasmet... iki krizės. O nuo 2008-ųjų ji nepasikeitė.

Liūdna naujiena ir ta, kad mažėja išlaikančiųjų pensininkus - t.y. darbingo amžiaus žmonių. Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ prognozuoja: 2060 metų pradžioje Lietuvoje bus 2,5 mln. gyventojų, iš jų trečdalis (800 tūkst., arba 32 proc.) - pensinio amžiaus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"