Puokštė šv.Jono garbeinuotraukos

2018 birželio mėn. 23 d. 13:01:11 Perskaitė 584

Joninės - didžiausia vasaros šventė. Arba - viena iš didžiausių. Jeigu jūsų aplinkoje yra nors vienas Jonas, ji taps įsimintinu visų metų įvykiu.

 

Ar jūs mokate, ar dar nepamiršote, kaip reikia pagerbti varduvininką Joną (po to tas pat tiks Petrui, Povilui, Onai ir kitiems...)? Visų pirma, rytą varduvininkas turi rasti žalių lapų ir žolynų vainiku papuoštas savo duris, kiemo vartelius, o dar geriau jam pačiam uždėti ąžuolo lapų (tegul tai bus avietės, pievos ramunės ir bet kurie kiti žolynai) vainiką.

Man labai rūpi mūsų gamta, todėl noriu „tarpininkauti“ jai ir siūlyti Joninių vainikams ir papuošimams naudoti augalus, kuriuos esame paskelbę invaziniais. Jie tikrai tokie - agresyviai plintantys, pavojingi mūsų gamtoje augantiems vietiniams augalams. Juos galima ir reikia naikinti. Taigi, juos ir raukite, skinkite, puoškitės.

Vienas tokių šluotinis sausakrūmis - iš Šiaurės Afrikos, Pietų Europos kilęs 1-2 m aukščio visžalis krūmas tankiomis stačiomis, šluotą primenančiomis šakomis. Žydi pavasarį ir vasaros pradžioje ryškiai geltonais žiedais, todėl daugelyje pasaulio šalių auginamas kaip dekoratyvinis augalas. Be to, žalios jos šakelės tinka puokštėms.

Šluotinis sausakrūmis įrašytas į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą ir aptinkamas beveik visoje šalyje - daugiausiai paplitęs Kuršių nerijoje, Dzūkijoje, Šiaulių apskrityje, gana retas tik Vidurio Lietuvoje. Šis augalas šalyje pradėjo sparčiai plisti XX a. antroje pusėje, kai pradėtas veisti miškuose, pamiškėse, smėlynuose siekiant sutvirtinti erozijos veikiamą dirvožemį. Šluotiniai sausakrūmiai mėgsta šviesias, sausas buveines, todėl dažniausiai auga pušynuose, jų pakraščiuose, prie kvartalinių proskynų, smėlynuose, rečiau aptinkami pakelėse, dykvietėse. Sudaro tankius sąžalynus. Dauginasi sėklomis bei plinta vegetatyviniu būdu. Vienas krūmas gali subrandinti nuo kelių šimtų iki 25 000 sėklų, kurių dalis gali išlikti daigios daugiau kaip 80 metų.

Ne mažiau žinoma ir dar labiau pavojingas - gausialapis lubinas. Šiemet jie peržydėjo labai anksti - tą lėmė ypatinga šio pavasario šiluma. Tačiau pavėsiuose, šiauriniuose šlaituose jų dar tikrai rasime. Beje, ten, kur jie anksti buvo nušienauti, pakilo nauji augalai ir žiedynai.

Per daugiau kaip 50 metų šis iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas žmogaus dėka paplito visuose miškuose, jo invazyvus būdas padeda augalui įsikurti kiekviename dirvone, pakelėse. Daug kur ši rūšis nustelbė vietinius augalus.

Siekiant reguliuoti gausialapių lubinų gausą, juos galima iškasti. Šis darbas vykdomas rankiniu būdu, yra sudėtingas, nes kartais gausialapio lubino šaknys pasiekia 1,5 metro gylį. Jeigu būtų palikta nors dalis šaknies, lubinas augtų iš naujo. Kita tinkama gausos reguliavimo priemonė - šienavimas. Jeigu augalai kasmet nušienaujami po keletą kartų ir negali subrandinti sėklų, ilgainiui jie šioje teritorijoje išnyksta.

Ar mums lubinų trūktų, jei nerastume jų žydinčių? Kurį laiką akys, žinoma, ieškotų. Tačiau ilgainiui priprastume, nes taip lietuviai gyveno visada - be lubinų ir sausakrūmių. O kad tai įvyktų, gali prisidėti ir Joninės.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net