Per Lietuvą ritasi abiturientų išleistuvių vajus: prabangios suknelės, kostiumai, šukuosenos, salės, tūkstančiai išleistų eurų... Gyvename pagal tam tikrą socialinį modelį, kai svarbiausia, kaip atrodai, kiek gali sau leisti ir į ką lygiuojiesi. Kalbamės su filosofu, kultūrologu, poetu Vytautu RUBAVIČIUMI.
- Abiturientų išleistuvės - vis prabangyn. Ar ši prabanga nenustelbia tikrosios šios šventės esmės?
- Išleistuvės tampa pasirodymo dalyku, tarsi savivertės patvirtinimu. Kuo brangiau, tuo mes esame vertingesni. Galbūt ir mokytojai į tai įsijungia, nes kuo prabangiau, tuo vertingesnė mokykla. Uždaras ratas. O kodėl vaikai tą daro? Juk jie suaugusiųjų socialinių santykių „auklėtiniai“ ir įkaitai. Negali būti gerbiamas mokinys kokioje gimnazijoje be tam tikros rūšies telefono ir panašiai. Tokia praktika jau nuo darželio, vėliau tai išvirsta į pasirodymą, kad esi vis brangesnis. Per vartojimo mastą „atsiskleidžia“ tikroji dvasinė vertė. Taip veikia visa socialinė, ekonominio kapitalizmo sistema. Ji gamina vartotoją nuo pat vystyklų.
- Dar galioja posakis, kad sutiksi pagal rūbą, palydėsi pagal protą?
- Yra dalykų, kurie išlieka, tai protas, dvasia. Vis dėlto tampa vis sunkiau atsispirti vartojimo presingui. Pirkti daiktą yra lengviau, nei išsiugdyti dvasinius dalykus, tai tarsi palengvinimas, aš turiu ir naudoju. Su dvasiniais dalykais yra sunkiau, reikia ugdyti ypatingus gebėjimus.
- Vartojimo visuomenėje daiktai mus daro vertingus, pats žmogus vertingas nebesijaučia?
- Socialinis statusas pradedamas nusakyti vartojamais daiktais. Kitaip tariant, žmogus turi rodyti, ką jis vartoja, tai atspindys to, koks jis yra. Kalbame ne tik apie daiktus, bet ir jų ženklus: firminiai telefonai, automobiliai ir pan. Visa valdžia rodo tam tikrą pavyzdį, kad ministerijos būtinai turi važinėti naujausiomis mašinomis. Visuomenė pradeda struktūruotis pagal tuos ženklus, pagal perkamąją galią. Tie, kurie neturi didelės perkamosios galios, perka padirbinius. Nes nori pasirodyti.
Žmogus pats savaime nebegali jaustis vertingas.
- Kas turėtų imtis iniciatyvos grąžinti tikrąjį sąmoningumą?
- Važiuojančios mašinos perdirbti neįmanoma, įmanoma tik keisti pavaras. Be abejonės, pati švietimo sistema, mokykla turėtų žmoguje ugdyti kritinį mąstymą, savotiškus priešnuodžius vartojimo ekscesams. Reikia mokyti jaunus žmones įžiūrėti pavergtumą. Kaip išnaudoti laisves, nepatenkant vis į naujas nelaisves, - čia būtų švietimo sistemos ir kultūros bendroji užduotis. Mano galva, toks klausimas šiandien nė nekeliamas.