respublika.lt

Prašymai čigonų tabore: baikite sėti mirtį

(0)
Publikuota: 2017 lapkričio 02 07:53:02, Justina GAFUROVA, zinios@vakarozinios.lt
×
nuotr. 3 nuotr.
Prašymai čigonų tabore: baikite sėti mirtį. Stasio Žumbio nuotr.

Vakar buvo minima ne tik Visų šventųjų diena, bet ir Tarptautinė kovos su narkomanija diena. Šia proga buvę narkomanai surengė teatralizuotą akciją „Aš noriu būti laisvas“. Į čigonus kreipėsi buvę narkomanai, prašydami nebesėti mirties. Organizatoriai tikina kvietę ir valdžios atstovus, bet nei savivaldybės, nei aukštesnių politikų atsako taip ir nesulaukė.

 

Vakar lygiai vidurdienį prasidėjo teatralizuota akcija, per kurią į taboro prieigas žengė visas būrys virvėmis surištų žmonių. Akcijos idėjos autorius, reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ įkūrėjas ir vadovas Marijus Balčiūnas paaiškina - taip bandoma perteikti mintį, kad narkotikai žmogų padaro vergu. Tarp surakintų vergų - ir vos prieš keturias dienas iš įkalinimo įstaigos grįžęs Dmitrijus. Nuo žurnalistų jis nesislepia ir drąsiai sako, kad stojo į kitą barikadų pusę, nors dar prieš keletą dienų lankėsi tabore kaip klientas.

„Paskutinį kartą, kai čia buvau, vos nenumiriau. Mane išgelbėjo ir nuvežė į reabilitacijos centrą. Dėl to esu labai laimingas. Prisipažįstu, kad vis dar esu vergas, tačiau šiandien matau, kad gyvenimas gali būti kitoks. Man reikia pagalbos, kad galėčiau išgyti ir gyventi be alkoholio ir narkotikų“, - savo patirtį pasakojo Dmitrijus.

Narkotikai atėmė vaikų tėvą

Priešais akcijos dalyvius, vaidinančius surakintus vergus, žengia aukso luitų karutį stumiantis narkotikų prekeivis. Kiti akcijos dalyviai į taborą žengia su plakatais, kuriuose jų pačių mintys: „Aš dar noriu gyventi“, „Narkotikai - tai mirtis“, „Čia pardavinėjama mirtis“, „Jis irgi norėjo gyventi, bet narkotikai jį nužudė“. Tai nėra tik skambios frazės, tai žmonių, priklausomų nuo narkotikų, kasdienybė.

Todėl tarp akcijos dalyvių buvo galima išvysti ne tik priklausomybės atsikračiusių žmonių, bet ir jų šeimos narių, iškentusių ne tik artimų žmonių apgavystes, bet ir netektis. Prieš 11 metų su savo vyru susipažinusi Tania neslepia, ji įsimylėjo vyrą, kuris jau buvo priklausomas nuo narkotikų.

„Kai susipažinome, nežinojau, kad jis vartoja narkotikus. Kad yra priklausomas, supratau tik po pusmečio. Aš jį jau labai mylėjau ir nenorėjau palikti, maniau, kad kartu galėsime tai įveikti. Juo labiau, kad ir vyras labai norėjo atsitiesti, stengėsi, vis vykdavo į reabilitaciją, tačiau nuolat atkrisdavo, o šių metų balandžio mėnesį jį palydėjome į paskutinę kelionę“, - ašaras tramdydama pasakojo jauna moteris, likusi našle su dviem mažamečiais vaikais.

Tania prisipažįsta, kad priklausomybė paliečia visą šeimą, o gyventi su mylimu žmogumi, kuris nuolat kovoja su šia liga - itin sudėtinga: „Nežinau, iš kur turėjau tiek stiprybės, matyt, iš didelės meilės. Labai norėjau jam padėti, visada tikėjausi, kad viskas susitvarkys ir gyvensime laimingai. Deja, nepavyko.“

Politikų kvietimas nesuviliojo

Kalbėdamas su žurnalistais Marijus Balčiūnas taip pat neslėpė, kad mirtys čigonų tabore tapo tokios dažnos, jog jau nebestebina. Štai neseniai vienas perdozavęs jaunuolis užmigo ant netoliese taboro esančių geležinkelio bėgių ir buvo partrenktas traukinio. „Dabar šis žmogus yra komos būsenoje ir gali būti, kad neišgyvens“, - pasakoja Marijus.

Jau ne pirmus metus teatralizuotas akcijas rengiantis buvęs narkomanas Marijus sako, kad tai nėra nusiteikimas prieš pačius čigonus, juk jie taip pat nusipelno tinkamo gyvenimo, tačiau akcijos dalyvių tikslas - parodyti čigonams, kad galima gyventi ir nedarant baisiausio nusikaltimo - neprekiaujant mirtimi.

„Narkotikai yra ne kas kita kaip XXI amžiaus maras. Kaip jūs manote, kiek dar žmonių turi mirti, kiek tonų heroino turi rasti kriminalistai, kiek vaikų turi užaugti prekeiviais, kad Vilniaus miesto valdžia pagaliau paimtų ir sunaikintų šitą narkotikų irštvą?

Politikai savo neryžtą dangsto kalbomis apie vaikus ir romų integraciją, bet jie puikiai žino, kad taboras veikia tik dėl narkotikų. Ten nėra jokios čigonų kultūros, jokių išskirtinių tradicijų - tik heroinas ir neišvengiamas įtraukimas į sistemą. Suomijoje čigonai gyvena oriai, rengiasi savo tradiciniais drabužiais, puoselėja savo kultūrą, gauna valstybės paramą. Ir mūsų šalyje taip gali būti. Jei čia gyvenantys žmonės pasirinktų kitą kelią, o ne prekybą narkotikais“, - tokiais žodžiais Marijus kreipėsi į taboro gyventojus.

Paklaustas, kodėl akcijoje nedalyvauja valdžios atstovai, Marijus tikina, kad jie čia visuomet kviečiami, tačiau atsako organizatoriai nesulaukia: „Aš visus kviečiu, visiems buvo išsiųsti laiškai, taip pat ir Seimo nariams. Aš tikiuosi, kad jie, matydami šiandienos reportažus, susigės ir atkreips dėmesį į tai, ką mes darome. Aš ir pats prieš 11 metų ne tik buvau priklausomas, bet ir prekiavau narkotikais, nes maniau, kad užsidirbsiu daug pinigų. Bet kruvini pinigai neatneša laimės.

Valdžia turi pamatyti, kad čigonai gyvendami šioje terpėje niekada nepasikeis. Taboro vaikai turi galimybę išsigelbėti tik tokiu atveju, jei Vilniaus valdžia kartu su socialinėmis organizacijomis ir teisėsauga išsklaidys taborą. Juk šiandien patys romai vaikams duoda narkotikų, kad šie perneštų juos iš miško į taborą. Ir jeigu mes nieko nedarysime, tamsa tik augs, nusikalstamumas nesumažės, o žmonės ir toliau mirs. Čia žmonės krenta kaip lapai, bet apie tai tylima.

Žinote, aš nenoriu, kad mano vaikai žinotų, jog Lietuvoje yra vieta, kur ištisą parą bet kas gali nusipirkti narkotikų. Nejau politikai laukia, kol jų vaikai taps narkomanais, kol jų šeimose nutiks panašios tragedijos? Tik tada jie pradės kažką daryti?“ - retoriškai klausia Marijus, kuris per akciją kvietė ir pačius čigonus pasirinkti sveiką gyvenimo būdą, prie kone kiekvieno namo palikdamas skrajutę su savo reabilitacijos centro kontaktais.

Kalėjime narkotikai - kasdienybė

Valdžios abejingumu susirūpinęs ir Lietuvos kalinių globos draugijos savanoris Vaidotas, ne kartą dalyvavęs lygtinio paleidimo komisijos pataisos namuose posėdžiuose. Jis papasakojo, kad kovos su narkotikais nematyti ne tik laisvėje, bet ir šalies kalėjimo įstaigose. „Dalyvaujant posėdžiuose, dažnai į komisiją dėl išankstinio paleidimo ateidavo asmenys, bausti už narkotikų vartojimą įkalinimo įstaigose. Mane tai labai nustebino, todėl aš ne kartą kreipiausi į Teisingumo ministeriją, kad tai išsiaiškintų. Juk įkalinimo įstaiga yra vieta, kur žmogus turėtų taisytis ir sveikti, tačiau vietoj to, jis vartoja narkotikus. Bet jokių atsakymų taip ir negavau. Tik Kalėjimų departamentas atsakė, kad jiems ši situacija žinoma ir neva jis imasi priemonių. Bet apie tai jau buvo kalbama ir prieš 20 metų, o situacija nepasikeitė. Maniau, kad dabar, pasikeitus valdžiai, kažkas pasikeis. Tačiau viskas liko po senovei“, - stebisi Vaidotas.

Per akciją „Aš noriu būti laisvas“ dalyviai plačiu būriu žengė į taborą, keliavo nuo vieno namo prie kito, liudydami savo patirtį, prisimindami, į kurias iš šių durų kadaise beldėsi prašydami narkotikų, ir neslėpdami, kiek gyvenime dėl šios vietos yra netekę artimų žmonių, draugų, laisvės, gyvybės.

Tiesa, vakar ir be liudijimų akcijos dalyviai savo akimis galėjo stebėti per valandą bent kelis kartus į taborą užsukusius taksi au tomobilius. Prieš pat akcijos pradžią iš taboro su švyturėliais paskubomis išlėkė greitosios pagalbos automobilis, išsivežęs dar vieną perdozavusį narkomaną.

Vladislavas, pirmą kartą pavartojo narkotikų būdamas 12-likos:

Pradėjau vartoti dar būdamas 12-likos. Būdamas 13 metų tapau taboro klientu. Kasdien narkotikus vartojau 9 metus, tada 8 metus sėdėjau kalėjime. Tuos 17 metų galima tiesiog išbraukti iš mano gyvenimo. Paskutinį kartą atliekant bausmę taip pat vartojau narkotikus. Patikėkite, yra narkotikų ir ten, tereikia turėti, už ką pirkti.

Kai buvau priklausomas, buvau kitas žmogus. Tai liga, kuri tokia stipri, kad tavęs nesulaikys jokios kliūtys, jokios sienos. Atsimenu atvejį, kai kartą čigonų tabore buvo mobili kuopa, taboras buvo apsuptas pareigūnų, bet mes vis tiek ėjome, radome būdų ateiti ir nusipirkti dozę. Teisybė tokia, kad čia gauti narkotikų labai paprasta ir mes tai puikiai žinom.

Atsistoti man labai padėjo reabilitacija ir bažnyčia. Pamačiau, kad egzistuoja visai kitas gyvenimas, todėl atgal ten, kur buvau, grįžti nė už ką nenorėčiau. Vartojant nė nesusimąstai, kad gali būti kitaip. Aš niekuomet netikėjau, kad turėsiu šeimą, o šiandien esu vedęs, niekada nemaniau, kad vairuosiu automobilį, bet išsilaikiau teises ir turiu automobilį. Anksčiau gyvenau beprasmį gyvenimą, o dabar turiu tikslų. Juk esu baigęs tik 10 klasių, gal jau ir nebe tie metai, bet galvoju mokytis. Gyvenimas kasdien tik gerėja, todėl šiandien drąsiai stoviu prie taboro, žinodamas, kad niekada ten negrįšiu. Nes esu laimingas žmogus.

Ruslanas, pirmą kartą pavartojo narkotikų būdamas 17-likos:

Jaunystėje buvau profesionalus futbolininkas, kol būdamas 17 metų vieną kartą naktiniame klube nepabandžiau narkotikų. Tai buvo amfetaminas. Tą kartą neatsisakiau, nes nenorėjau išsiskirti iš minios, siekiau pripažinimo, bet nežinojau, kad nuo to karto pasikeis mano gyvenimas. Pirmas bandymas labai patiko, jau kitą savaitgalį aš pats ieškojau narkotikus man davusių žmonių, kad ir vėl galėčiau tai pakartoti.

Viskas pradėjo keistis: mečiau mokslus, mečiau sportą, pradėjau vartoti nuolat, tada netekau šeimos, sėdau į kalėjimą, guliausi į ligoninę, tada vėl sėdau į kalėjimą. Visas šis laikas buvo tikra vergystė ir aš tiesiog nežinojau, kaip su tuo kovoti. Bandžiau gydytis medikamentais, bet niekas nepadėjo. Buvo laikotarpis, kai ilgai buvau blaivus, bet vėl atkritau ir vartojimas mane pažemino iki benamio - aš tapau taboro gyventoju. Netgi vergavau už dozę, nes man neberūpėjo niekas, tik narkotikai. Šiandien būnant tabore apima ir gailestis, ir pyktis, ir noras, kad šios vietos nebebūtų.

Buvo laikas, kai labai norėjau numirti, bet neturėjau drąsos prieš save pakelti rankos. Tuo metu mane surado žmonės, kurie pasiūlė pagalbą, ir aš ją priėmiau. Nors ir nesitikėjau, kad man kažkas gali padėti, bet šiandien esu laisvas, tarnauju bažnyčiai, padedu reabilitantams centruose. Nors šiandien gyvenu kitą gyvenimą, nesigailiu savo nueito kelio ir nieko nekeisčiau, net jei ir būtų galimybė. Tai buvo mano kelias, kuris ir atvedė mane iki to, koks šiandien esu. Aš myliu tai, ką šiandien darau, ir man gera gelbėti kitus žmones.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s