respublika.lt

Pragaras - tai globalizuotas, ištautintas socializmas

(0)
Publikuota: 2017 rugpjūčio 21 11:20:21, Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
Ainis Storpirštis. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Paklaustas apie šiandien neabejotina vertybe ir didžiausia siekiamybe vadinamą globalizmą, jo poveikį tautoms ir autentiškoms nacionalinėms kultūroms, visuotinai pripažintas lietuvių aktorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas Ainis Storpirštis atsakė: „Jeigu yra pasaulyje pragaras - tai ne kas kita kaip globalizuotas, ištautintas socializmas. Tai - Šiaurės Korėja. Nieko baisesnio, manau, sugalvoti neįmanoma.“

 

- Pirmiausia smalsu būtų sužinoti, kas naujo ir svarbaus vyksta jūsų kūrybiniame gyvenime? Ką repetuojate, ką vaidinate, ką dainuojate?

- Mano profesinė veikla šiuo metu skyla į tris sritis: repetuoju vaidmenį pagal Tenesio Viljamso pjesę Jono Vaitkaus režisuojamame spektaklyje „Šauksmas“, kuriu dainas ir repetuoju su muzikos grupe „Vandenynas“, taip pat - režisuoju du spektaklius.

Vienas jų - spektaklis, skirtas vaikams, kuris vadinasi „Viešpatie, Vilnius“. Jame noriu papasakoti, pasidalinti su vaikais tuo, kuo mane žavi Vilnius, tuo, už ką jį myliu. Pagrindinis spektaklio herojus - berniukas, augantis be tėvo. Jausdamasis vienišas ir atstumtas, jis panyra į interneto pasaulį, jam tampa nebesvarbi jo ateitis, nebesvarbu draugai, žmonės, nerūpi vieta, kurioje jis gyvena... Tas vaikas su mama persikrausto į Vilnių - visi jo daiktai, kaip ir kompiuteris, yra supakuoti dėžėse, o jis pats išeina į miestą, ieškodamas, kur modemą kompiuteriui nusipirkti. Taip beklaidžiodamas sutinka dvi senbuves senamiesčio žiurkes - jų ir paprašo pagalbos, mat, kaip pats sako, jam nuobodu, jis neturi ką veikti. Žiurkės baisiausiai nustemba: „Kaip - neturi ką veikti? Tu juk Vilniuje.“ Vaikui suniurzgus: „Kas man tas Vilnius?“, žiurkės sušunka: „Viešpatie, Vilnius“ ir ima pasakoti...

- Kaip gerai, kad dar atsiranda norinčių vaikus pamokyti mylėti. Jie juk jau veik du dešimtmečius temokomi vien toleruoti.

- Kitas spektaklis vadinsis „Ištroškęs teisingumas“, kuris turėtų atrodyti kaip veiksmo filmas, bet vaidinamas teatre. Nežinau, kur šis spektaklis bus rodomas, nežinau, kada, nes viską darome patys iš savo resursų, tačiau jis tikrai bus, nes tai - mūsų saviraiška, mūsų kūryba, mūsų sielos balsas, kurio niekaip neužgniauši. Mindaugas Banys rašo pjesę, Artūras Murauskas sutiko sukurti muziką, aš režisuosiu...

Tai yra labai įdomus eksperimentas, nes pirminės jo sąlygos yra tokios: „Jūs ne tik už šį darbą nieko negausite, bet jums tai dar ir kainuos.“ O kas gi teatre yra pinigai? Galimybės. Jeigu turi pinigų, gali pasidaryti miško scenografiją, kuri niekuo nesiskirs nuo natūralaus miško, bet jeigu pinigų neturi - privalai galvoti, kaip ir ką padaryti, kad žiūrovas scenoje pamatytų mišką.

Žmogiškieji resursai už finansinius man visada atrodė vertingesni - komandos vaizduotė, kūrybinė aistra ir bendros pastangos neretai gali daugiau nei pinigai. Darbo kokybė, kai jis padaromas dėl pinigų ir kai jis padaromas iš nuoširdaus noro jį padaryti, taip pat labai skiriasi.

- Ačiū, gerbiamas Aini, man labai džiugi ir svarbi ši naujiena - žinia, kad lietuvių teatro kūrėjai atsitokėja ir vėl ima kalbėti apie tai, kas patiems svarbu, ką išties skauda ne kažkam Briuselyje ar už jūrų marių, o mums patiems. O tokie kūriniai niekad negali ir negalės atsirasti kaip nors kitaip nei vien „už ačiū“, vien iš žmonių iniciatyvos - iš patirties žinau, kad už skaudžią, šalies valdžiai ir Europos galingiesiems nepataikaujančią tiesą neatsiras norinčių sumokėti.

- Būtent. Dvi dešimtis metų net meno ir kultūros pasaulis gyveno pagal verslo principus. Maždaug: „Nė piršto nepajudinsiu, kol man už tai nebus sumokėta.“ Kol pagaliau pradėjo suvokti, kad tai savaime yra antikultūriška - pražūtinga ne tik menui, bet ir apskritai bet kokiam kūrybiškumui kasdieniame gyvenime. Pagaliau ir patys menininkai pradėjo suvokti, kad meno projektuose kaži kur prapuola pats menas, nes tai, kas pinigais prasideda, paprastai pinigais ir baigiasi.

Ir atvirkščiai - tik negavęs paramos, neturėdamas finansinės bazės savo kūrinio įgyvendinimui, menininkas įgyja galimybę paklausti savęs, kiek jam išties tas kūrinys yra svarbus. Rašėme ir mes paraiškas Kultūros ministerijai, o kai pinigų negavome, atsidūrėme akistatoje su dilema: daryti ar nedaryti. Tuomet, menu, pažvelgiau į savo atspindį veidrodyje ir paklausiau: „Kuo gi tave man reikės laikyti, jei sudėsi ginklus ir nuspręsi nieko nedaryti?“ Atsakymas tvyrojo ore, manasis atspindys veidrodyje susigėdęs nudelbė akis, todėl akimirksniu apsisprendžiau: darysiu - darysiu nepaisydamas nieko. Juk ką reiškia, kai menininkas atsisako įgyvendinti savo kūrybines idėjas dėl to, kad neturi pinigų? Reiškia, kad jis savąją valią ir savąjį kūrybiškumą sutinka atiduoti į svetimas - gerai suplanuotos propagandos - rankas.

Svarbiausia - nustoti bet kokių lūkesčių. Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė, bet ji taip pat ir kliudo žmogui pasiryžti, nuolat atidėlioja mūsų svarbiausius ir sunkiausius apsisprendimus. Juk žmogus, o ypač nūdienos žmogus, įprastai yra linkęs savus lūkesčius sudėti ne į save, o į aplinką ir į stebuklą. Pražūtingiausias nūdienos žmogaus bruožas - naivus, bet nepajudinamas įsitikinimas, jog aplinka turi padaryti taip, kad jam pasisektų. Aplinka to ir norėdama negalės padaryti - juk jei esi tikras kūrėjas, tikra asmenybė, liudysi ne kažkieno gyvenimą ir interesus, o savuosius, ir jeigu už tave tai darys kiti, tai ir paliudys, ką jie, o ne tu nori. Esu linkęs labai skeptiškai ir netgi ironiškai vertinti žmones, kurie mėgsta tarti „mes“, taip ir neišmokę ištarti „aš“.

O juk daugelis šitaip pragyvena visą gyvenimą - tarsi slapstydamiesi už kitų nugarų: iš savęs asmeniškai nieko nenorėdami, nepasiruošę prisiimti jokių atsakomybių, įsipareigojimų, linkę visą gyvenimą būti tik veikiamaisiais, bet ne veikiančiaisiais asmenimis.

- O ar neįžvelgiate šiuo aspektu akivaizdžiai sąmoningos ir uolios Briuselio bei jam pataikaujančių vietinių valdžių pastangos nūdienos Europos visuomenę būtent tokia vien veikiamųjų žmonių mase paversti?

- Žinoma, įžvelgiu ir netgi žinau tos pastangos priežastį - tokią visuomenę yra daug paprasčiau valdyti, nes ji neturi jokios vidinės savivaldos. Kaip išdidžiai skamba: „Globali, nekonfliktiška visuomenė, neturinti jokių nacionalinių, religinių, kultūrinių, moralinių skirtybių - joje visi lygūs, visų teisės ir galimybės vienodos...“ Atrodo, rojus, ar ne? Kol nesuvoki, kad toks „rojus“ jau yra sukurtas Šiaurės Korėjoje. Norite tvarkos? Yra ten tvarka, dar ir kokia - pamėgink jai nepaklusti. Norite lygybės? Kaip tik ir lygybė ten yra - visų vienoda apranga, visų vienoda nuomonė, visų vienodi norai, visų vienodas mąstymas ir elgesys. Štai jums - lygios teisės absoliučiame lygmenyje. Tai jus žavi? Sveiką žmogų tai turėtų gąsdinti. Jeigu pasaulyje ir yra pragaras, tai būtent toks pragaras ir yra - globalizuotas, ištautintas socializmas. Kai žmogus nustoja pats formuluoti ir kelti klausimus, kai nustoja pats į juos ieškoti atsakymų - gero nelauk.

- O juk jau du dešimtmečiai, kai Lietuvoje formuluoti asmeniškai rūpimus klausimus nustojo ne tik visuomenė, bet ir menas. Literatūra, teatras, kinas daug mieliau buvo linkę kalbėti apie homoseksualistų, tolerancijos musulmonams, patyčių, kitas globalias bei importines problemas nei apie tai, kas mums patiems iš tiesų aktualu ir skauda. Antai Jonas Avyžius vos trimis herojais savo romane „Sodybų tuštėjimo metas“ kitados sugebėjo atskleisti visą prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvą, o dabar jau daugel metų nei teatre, nei kine, nei lietuvių autorių romanuose neatrandu nė vieno herojaus, su kuriuo galėčiau tapatintis.


- Nieko neturiu prieš homoseksualistus, gebėjau su jais normaliai sutarti ir iki ES, ir iki priverstinės tolerancijos laikų, tačiau nūdienos menininkų mąstymo šablonas: „Kurkim apie homoseksualistus, tuomet tikrai neliksime be paramos“, - man yra graudžiai juokingas. Arba rasizmo problema, kuri nūdienos Lietuvos visuomenei piršte peršama kaip pati svarbiausioji?.. Nustokit juokauti, ponai, - koks dar rasizmas? Čia, Lietuvoje, kitų rasių atstovų gyvena tiek mažai, kad aš ir panorėjęs nelabai turėčiau prieš ką tuo rasistu būti. Nesiginčiju - kažkur ši problema iš tiesų yra, ir gana didelė, bet nesuprantu, kam reikia apsimetinėti, kad tai mūsų problema?

Kaip manote, kodėl sovietiniais laikais visų dėmesys buvo taip atkakliai kreipiamas į kosmoso užkariavimą? Ogi todėl, kad žmonės žvelgtų, kur tik besugalvos - net ir į dangaus neaprėpiamybę, - bet šiukštu tik ne į save. Nes pažvelgęs į save žmogus pamatys, kad yra pavergtas, nelaikomas visaverčiu žmogumi, išnaudojamas, kvailinamas, na, o kol žiūri į žvaigždes ir jautiesi kosmoso užkariautoju, - gali jaustis didis ir vertingas.

Lygiai tas pats minčių nukreipimo metodas naudojamas ir šiandien su tomis jūsų minėtomis „importinėmis“ problemomis. Spręskime jas, užuot susimąstę, o kaip gyvena Lietuvos senjorai, vaikai, neįgalūs žmonės, kaip verčiasi bedarbiai ir žemiau skurdo ribos gyvenantieji, kodėl toks gausus emigruojančiųjų iš Lietuvos srautas, kodėl tokia didelė socialinė nelygybė mūsų šalyje, kodėl nyksta tradicijos, šventės, džiaugsmas iš mūsų akių bei širdžių, gyvenimo prasmė ir tikslas...

O menininkai... Už ką gi juos mylėjome sovietmečiu, už ką bet kurioje epochoje ir bet kurioje šalyje jie mylimi ir gerbiami apskritai? Už tiesą ir nesitaikstymą su „generaline linija“, už jokios politkorekcijos nepaisymą, už drąsą pasakyti savo nuomonę apie valdžią, politikus, jų elgesį, laikyseną tarptautinėje plotmėje, nacionalinių interesų paisymą, diegiamą moralę, pasaulėvoką...

Deja, per pastaruosius du dešimtmečius menas mūsuose įprato sau kelti labai menkus reikalavimus, išmoko taikytis prie to, kas perspektyvu, skelbti ne tą tiesą, kuria pats tiki, o tą, kurios reikia, kuri - paranki galingiesiems, kokios pageidauja užsakovai... Tačiau tai yra laikina, nes tikro meno neįmanoma pavergti - būtent tuo jis ir yra tikras.

- O kokius reikalavimus savo meno kūriniams keliate jūs? Koks jūsų ne paskirų kūrinių, o viso pasirinkto kūrybinio kelio tikslas?

- Ugdyti Lietuvos visuomenės savimonę. Tada ir burnoti nereikės, ir visuomenės gėdinti dėl nepatriotinės laikysenos nereikės, nereikės apie patriotizmą postringauti pompastiškai, nereikės brutaliai jo brukti žmonėms į galvas. Kai žmogui nubus sąmoningumas, kai jis ims gyventi atsakingai, garantuoju, jis pats sugrįš ir prieis prie savųjų šaknų, prie nacionalinių ištakų. Paskaitykite Lietuvos partizanų Daumanto arba Dzūko dienoraštį ir suprasite - mes net mirties nepabūgome, tad kuo gi mus būtų galima išgąsdinti? Niekuo ir niekada. Tereikia suvokti, kad šis santykis atsiranda ne nuo manęs Lietuvoje, o nuo Lietuvos manyje, nuo to, kaip aš pats nusprendžiu, kas man yra laisvė, kiek man jos iš tiesų reikia ir kur yra jos ribos. Ir kai šitai apsibrėžęs pats savo širdyje pažymėsiu dvasines ir geografines teritorijas, už kurias sutikčiau numirti, - tada jau ir neliepiamas ir neatlyginamas šventai ginsiu kiekvieną savo širdies bendruomenės narį ir kiekvieną tos teritorijos milimetrą.

- Bendruomenė - jos vienybė ir veiksnumas... Ko gero, tai ir yra raktas nuo didžiosios dalies šiandieninių Lietuvos problemų?

- Ne šiaip sau bendruomenė, o mąstančių individų bendruomenė. Jei esi vienas - gali pastatyti namą. Jei brolių, bendraminčių, bendražygių esama trijų - ta trijulė yra pajėgi pastatyti bažnyčią. Jeigu tokių brolių bus dvylika - jie drauge jau galės pastatyti miestą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s