Po lygiadienio - kitoks pavasarisnuotraukos (2)

2019 kovo mėn. 23 d. 15:19:12 Perskaitė 1323

Pavasaris jau gyvas! Nevartykite kalendoriaus lapų, neskaičiuokite dienų - jis čia jau visas mėnuo, o kad tikrai yra taip, liudija ne tik zylės ir geniai, bet ir gervės, parskridusios vasario vidury. Kai kur su jomis varžėsi pilkosios žąsys. Šiandien pavasaris dar jaunas, jau pabudęs, besirąžantis ir kylantis dideliems metų darbams.

 

Ar matėte žydinčius lazdynus? Dabar jie jau gražiai auksiniai - tokia ant plikų šakelių išspurusių žirginių spalva. Saulė padarė stebuklą - visą žiemą kieti lyg akmenukai žirginėliai rodėsi negyvi, tačiau pažadinti šviesos ir šilumos, jie virpa vėjokšny ir sėja, sėja aukso spalvos dulkeles. Kai jos nusileis ant rožinių moteriškųjų žiedynų, užsimegs nauja gyvybė ir po penketo mėnesių išaugs riešutai. Lazdyno riešutai ir eglių bei pušų sėklos diktuoja gamtos metų ciklus: kiekvieni derlingi metai gamtai padovanoja daug gausesnę pelių ir pelėnų kartą, o ji tampa sėkmingai perėjusių pelėdų jauniklių maistu. Graužikais gamtoje minta daug kas. To maisto niekas kitas atstoti ar kompensuoti negali.

Toks pats stebuklas - žibuoklės. Visžalis augalas plačiais lapais kitu metų laiku netraukia mūsų dėmesio, tačiau ankstų pavasarį pirmieji žiedai yra geroji žinia ir naujiena. Kiekviena diena dabar dovanoja žibuoklių žiedus ant vis naujų šlaitų, jie kyla iš po lapų, veržiasi aukštyn, jų vis gausėja... labai mieli tokie pavasario vaizdai. Tačiau gamtoje niekas negimsta, nevyksta tik „akims paganyti“. Žibuoklės yra pirmosios pavasario vabzdžių maitintojos. Jų žieduose saulėtą dieną dūzgia bitės, kamanės, plazda drugiai. Ir nors pavasario šventės nebūna ilgos, jos turi savo prasmę - greitai žibuoklės peržydės, nubirs dailieji žiedlapiai. Tačiau dėžutėse sunoks sėklos, kurios pabirs ir bus išnešiotos skruzdėlių - pasėtos. Dar po keleto pavasarių žibuoklių bus daug - jei tik mes jų neskinsime, nekirsime miško, nenaikinsime medžius kertančios technikos ratais.

Kiekvieną rytą mus pasveikina zylės - tos pačios, kurios visą žiemą lesyklose rasdavo saulėgrąžų. Paukščiai jau gali tenkintis natūraliu lesalu. Tačiau įprotis stiprus, be to, - jie prisirišo prie mūsų aplinkos. Gal ir gerai - kai dabar iškelsime naujų inkilų, jos čia suks lizdus, giedos ir perės. Žinoma, zylių giesmes nustelbs varnėnai, juodieji strazdai ir iš dangaus plaukianti vieversėlio giesmė. Pavasaris - giesmių ir džiaugsmo metas. Taip mes matome, taip mums atrodo. Patiems paukščiams giesmė taip pat gražiausio jų gyvenimo meto įprasminimas. O kad ji reiškia ne tik grožį ir džiaugsmą, sako patirtis: taip paukščiai perspėja kaimynus, kad ši teritorija užimta, kad reikėtų skristi kur nors kitur. Kartais giesmėse galima įžvelgti net šiokią tokią agresiją ir perspėjimą, ypač tos pačios rūšies atstovams: jie turi girdėti, žinoti ir suprasti, kad tokios žinios nepaklausiusiems gali „lėkti plunksnos“ - namai ir jų teritorija ginama labai aršiai. Mes tikime, kad paukščiai gieda mums... na ir tegul, tikėkime. Tik leiskime paukščiams mus džiuginti.

Pavasarį visada su džiaugsmu sutinku lietų. Jis - gyvybės žadintojas. Ir ne tik: po lietaus nevalyvieji žemių naudotojai negalės deginti žolės, nenaikins gyvybės, neterš oro. Kol kas tokiems degintojams tai - pats geriausias drausmintojas. Nes nubausti juos sunku. Dar sunkiau juos auklėti, pakeisti jų mąstymą. O tą daryti reikia, nes mūsų pavasariai turi būti gražūs.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net