Kiek žmonių nusižudo netekę darbo? Ar nebegalėdami grąžinti bankams paskolų? Šios kraupios informacijos, matyt, ne tik neskelbia, bet ir nerenka nei bankai, nei šalies Darbo birža. Skaičiai būtų... nepatogūs.

Ketvirtadienį Lietuvos darbo biržose užregistruota 6,6 tūkst. naujų bedarbių. Netrukus be darbo likusių žmonių skaičius pasieks 300 tūkst. ribą.

Statistikos departamento duomenimis, 2006 metais Lietuvoje nusižudė beveik 2397, o 2008-aisiais - jau 2579 žmonės. Kiek lietuvių mirtį pasirinko pernai, kai vis didėjo sunkmečio išbandymai, dar statistikos nėra. Tačiau specialistai neabejoja, kad tokių tik daugėjo.

Sunkmečiu ir politikai žmonėms nenori pasakyti, kas jų iš tikrųjų laukia. Tiesiog liepiama susiveržti diržus. Vieni veržiasi, kiti, nematydami šviesios ateities, paskęsta liūdesyje, alkoholyje, narkotikuose. Treti užsiveržia kilpą ant kaklo.

Sakoma, kad išeina silpniausieji. Bet ar tikrai? Palūžti gali kiekvienas, bet kurioje darbovietėje. Net Prezidentūra neišvengė mirties šešėlio.

Pernai nusižudęs Prezidentūros darbuotojas kolegoms uždavė neatsakomų klausimų - kodėl iš gyvenimo pasitraukia tie, kurie nerodo jokių ženklų apie artėjančią savižudybę? Linksmi, draugiški ir malonūs žmonės.

Visi vadino Virgučiu

Savižudybė valstybės krizės akivaizdoje nėra vien skurdžiausių, sunkiausiai gyvenančių Lietuvos piliečių palydovė. Paskutiniu kantrybės lašu gali tapti sumažintas atlyginimas, nebepakeliama banko paskola ar staiga gautas atleidimo iš darbo lapelis.

Atrodo, kad finansiškai saugios užuovėjos sunkmečiu turėtų būti bent jau aukščiausios valstybės institucijos, bet savižudybės šešėlis praslinko ir per pačią Prezidentūrą.

Pernai liepos 8-ąją paskutines dienas dirbusio Valdo Adamkaus komandos žmonės išgirdo kraupią žinią. Malkinėje greta savo širdies draugės ir jųdviejų dukrelės mamos namų nusižudė Prezidentūros sandėlininkas Virginijus Neliupšis.

Liepos 6-ąją, kai Prezidentūros rūmų kieme šurmuliavo Valstybės dienos priėmimas, nusipelniusiems veikėjams buvo dalijami ordinai ir medaliai, V.Neliupšis bene pirmą kartą nepasirodė darbe. Bendradarbiai, kurių dauguma sandėlininką vadino tiesiog Virgučiu, su 49-uoju gimtadieniu jį pasveikino tik telefonu.

Dar nuo Algirdo Brazausko laikų - 1994 metų - Prezidentūroje dirbęs vyras Valstybės dieną būdavo vienas svarbiausių kanceliarijos žmonių. Virginijus, be kitų darbų, tądien išduodavo ir aukščiausius valstybės apdovanojimus, saugomus jo sandėlyje.

Prezidento V.Adamkaus referentė Božena Krasovskaja prisimena šoką, kurį patyrė išgirdusi apie V.Neliupšio savižudybę.

“Visai Prezidentūrai tai buvo šiurpi ir netikėta žinia. Virgutis buvo malonus, geras ir draugiškas žmogus, - “Respublikai” sakė B.Krasovskaja. - Jis buvo labai darbštus ir sąžiningas. Neprisimenu, kad būtų pavėlavęs į darbą arba atsisakęs padirbėti savaitgalį, jei Prezidentūroje vykdavo svarbūs renginiai”.

Buvusi Prezidentūros Valstybės apdovanojimų skyriaus vedėja Zita Andrijonienė buvo viena iš nedaugelio darbuotojų, pastebėjusių, kad V.Neliupšį paskutinį jo gyvenimo pusmetį kamavo nemenkos problemos.

Prezidentūros sandėlininkas itin prastai jautėsi jau nuo gegužės mėnesio, jį kamavo gili depresija. Per asmenines pažintis Z.Andrijonienė V.Neliupšį paguldė į vieną specializuotą ligoninę. Po birželį ten praleistų dešimt dienų vyras atrodė gerokai sutvirtėjęs, atgavęs pasitikėjimą savimi.

Pasiguodė tik seseriai

Anykščiuose gyvenanti šešeriais metais jaunesnė V.Neliupšio sesuo Sigita Neliupšytė prisimena paskutinį pokalbį su broliu. Savižudybės išvakarėse, liepos 7-ąją, Virginijus pasiguodė dėl artėjančio nedarbo ir seseriai pasiūlė artimiausią savaitgalį gamtoje kepti šašlykus.

“Virgis dar nebuvo atleistas iš darbo, bet man sakė, kad apie tai jau informuotas, - “Respublikai” pasakojo S.Neliupšytė. - Virgis tikino, kad jis ir dar būrys kanceliarijos darbuotojų birželio 28 ar 29 dieną gavo atleidimo lapelius. Ir sakė, kad nežinia, kas jo laukia”.

“Surinkau visus įmanomus duomenis ir sužinojau, kad minimas asmuo - V.Neliupšis - nebuvo ne tik gavęs atleidimo lapelio, bet net ir žodžiu apie tai įspėtas. Kanceliarijoje man pasakė, kad jo net neketinta atleisti”, - “Respublikai” teigė prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys.

“Neprisimenu, kada Virgis gavo įspėjimą apie atleidimą iš darbo, nes buvo visokių kalbų, kad jam apie tai pirmiausia pasakyta žodžiu, - “Respublikai” sakė Prezidentūros senbuvė Z.Andrijonienė. - Visas šio žmogaus gyvenimas buvo nelengvas: daug žmonų, daug vaikų, o galiausiai - daug skolų.

Prezidentūroje jis visada gaudavo patį mažiausią atlyginimą, buvo nuolat niurkdomas psichologiškai, nors dirbo be galo daug. Bėgo ir bėgo persiplėšdamas. Į jį visi kreipdavosi dėl mažmožių - sąvaržėlių, pieštukų. O jis iš savo gerumo visiems norėdavo padėti tuoj pat, pamiršdamas, kad tokius prašančius reikia statyti į eilę.

Mačiau, kaip Virgutis duso nuo darbo. Ir dar per pietus spėdavo nulėkti su maistu pas vėžiu sirgusią vienišą savo tetą. Naujam kancleriui G.Krasauskui sakiau, kad sandėlyje būtinas dar vienas darbuotojas. Niekas manęs negirdėjo. O aplink Virgį sukosi naujos jo asmeninės bėdos. Galbūt todėl ir neatlaikė sužinojęs, kad Prezidentūrai po tiek metų jis jau nebereikalingas”.

Vienas artimesnių V.Neliupšio draugų Prezidentūroje buvo Informacijos technologijų poskyrio vedėjas Alenas Radvila. Jis sakė, kad Virginijus nebuvo prasitaręs apie gresiantį atleidimą iš darbo galbūt nenorėdamas perkelti savo bėdų kolegai.

“Virgutis turėjo sunkumų, pasiguosdavo, teko jam kartais ir pinigų paskolinti, bet apie savižudybę nė užsiminęs nebuvo, - prisiminė A.Radvila. - Jo išėjimas man - klaikus šokas. Prisimenu, kaip juokavome apie Virgučio 50-mečio šventimą šiemet. Sakėme, kad liepos 6-ąją į Prezidentūrą švęsti jo gimtadienio turės suvažiuoti visi karaliai ir prezidentai”.

Margas tėvo kelias

“Virgis buvo sakęs, kad jeigu jį išvarytų iš darbo, jis su maža dukrele atsikels pas mus į kaimą ūkininkauti. Parduos mirusios tetos butą Vilniuje ir atvažiuos, - pasakojo S.Neliupšytė. - Bet gal jį laikė paskola - brolis iš banko buvo pasiskolinęs 20 tūkstančių litų nameliui-vagonėliui pirkti. Jis nenorėjo su savo drauge Ivona ir jųdviejų dukrele glaustis viename kambarėlyje mediniame namuke prie Vilniaus oro uosto. Čia dar gyveno ir jo draugės motina”.

Nusižudžiusio Prezidentūros sandėlininko sesuo neslėpė, kad jos brolio gyvenimas buvo ir margas, ir sunkus. Tris kartus vedęs vyras susilaukė trijų sūnų ir dukros, o vienos žmonos vaiką nuo kito vyro augino kaip savą. Paskutinė jo atžala su drauge - beveik ketverių metų mergaitė.

Seimo Informacijos technologijų ir telekomunikacijos departamente techniku dirbantis pirmasis V.Neliupšio sūnus 28 metų Dainius Neliupšis su tėvu susitikdavo tik retkarčiais. Berniuką nuo mažens augino seneliai, nes motina nesulaukė iš armijos grįžtant Virginijaus ir sutiko kitą gyvenimo draugą.

“Nežinau, kodėl tėvas taip pasielgė. Išėjo iš šio gyvenimo man taip nieko ir nepasakęs, - pasakojo D.Neliupšis. - Su juo bendravome retokai, o paskutinį kartą - tik prieš 2009-uosius. Tėvas apie savo gyvenimą mažai pasakojo, bet žinau, kad turiu daugiau brolių, seserį. Kur mano mama - nežinau. Šiaip tėvas buvo geras ir linksmas žmogus. Tačiau labai jautrus, todėl jau po laidotuvių girdėjau, kad jį iš pusiausvyros galėjo išvesti tas atleidimo lapelis”.

Raimundas Milašiūnas - Psichoanalitikas:

Faktas apie darbo netekusio žmogaus savižudybę rodo, kad tokia problema egzistuoja. Mes turime bėdą, kad ypač krizės metu atleidžiant žmogų iš darbo nėra atsižvelgiama į jo asmenybę.

Su atleidžiamu darbuotoju būtina pakalbėti išsamiau, pabendrauti, suprasti, kas su juo vyksta. Jeigu darbo netenka dar ir tas asmuo, kuris skolingas bankui, jis jaučiasi patekęs į bejėgišką situaciją. Nors sakoma, kad geriausia gynyba yra puolimas, kai kurie žmonės nėra savimi pasitikintys, aktyvūs, todėl agresiją ir nukreipia į save.

Tai pirmiausia turėtų pajusti aplinkiniai. Niekada negalima tikėti mitu, kad jeigu žmogus kalba apie savižudybę, vadinasi, jis nepakels prieš save rankos. Tas, kuris ruošiasi žudytis, vienaip ar kitaip apie tai signalizuoja. Pavyzdžiui, menamą išsivadavimą iš depresijos gali rodyti staiga pagerėjusi žmogaus nuotaika, atsiradęs linksmumas.

Tai tik klaidina, nes toks signalas sako, kad viduje žmogus jau priėmė sprendimą pasitraukti ir todėl jis jaučiasi atsigavęs - jam tiesiog palengvėjo. Jis jau apsisprendė.

Bankai irgi turėtų jausti, kodėl problemos užklupo jų klientą, kurį, beje, prarasti nėra naudinga. Mūsų bankų problema yra vidutinio lygio darbuotojai, tiesiogiai bendraujantys su eiliniais klientais.

Šie bankų klerkai dabar jaučiasi savo rankose turintys dideles galias spręsti į bėdą pakliuvusių žmonių likimus. Esu girdėjęs, kad su klientu telefonu labai gražiai kalbama, bet atėjęs į banką žmogus pradedamas žeminti. Tai irgi gali pastūmėti į savižudybę.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"