Kada dar galima kalbėti apie paukščius, jei ne dabar? Kovas persivertė antron pusėn, orai norom nenorom tampa švelnesni, o tai yra tikrasis sparnuočių metas. Kove daug paukščiams skirtų švenčių, kiekviena jų nebūna „pati sau“ - žmonės jas priderino prie paukščių grįžimo datų.
Paukščių pavasaris dažniausiai būna neilgas ir susideda iš keleto vadinamųjų fazių: vienos, ypač sugrįžus iš žiemaviečių, yra skirtos sąlygiškai ramybei, tačiau po jų prasidės „audringasis“ gyvenimas, lydimas giesmių, skraidymų ir stebėtino aktyvumo. Peržiemoję mūsų krašte paukščiai tokį aktyvų periodą išgyvena jau dabar.
Tiesa, jis nebūtinai perauga į lizdų sukimą - kol kas svarbu užsiimti teritoriją. Patinėlio reikalas (ne garbės, o gamtos padiktuotas) - rasti ją tokią, kurioje būtų vieta lizdui ir maisto visam jauniklių auginimo sezonui.
Didžiosios zylės gieda nuo paties ryto. Tačiau jos tikrai ne anksčiausios ir ne pirmosios giedotojos. Kur kas anksčiau už jas pakirdo tetervinai ir kurtiniai - nedaugelis mūsų turėjo laimės jų klausytis, nes šie girių paukščiai yra labai reti ir atgyja dar tamsoje. Kai aukštėliau kilsteli saulė, jie savo tos dienos aktyvųjį giedojimą baigia.
Tuo pat metu, dar visai tamsoje, ima giedoti amalinis strazdas - neseniai parskridęs, jis iš karto sugrįžta į savo girią ir apsistoja ten, kur perės. Labai įsimintina jo giesmė - ilgesinga, ištęsta, vingri, bet ir gana paprasta. Pragydus amaliniam strazdui, „pupsėti“ baigia pelėda lututė. O kai amalinis strazdas suringuoja šimtąją trelę, pragysta juodasis strazdas - jo melodija labai garsi, skardi ir maloni. Tikroji diena sutinkama zylių pinksėjimu, genių tarškinamais medžių kamienais ir dirvinio vieversio virvėjimu. Po vieversio jau būna pakirdę kiti - jiems giedant iš viksvyno atskrieja griežtas, skardus gervių trimitavimas... Viskas gerai, paukščių namai gyvi!
Prieš savaitę iš vieno Vilniaus pakraščio man paskambino susirūpinusi moteris. „Ką daryti?“ - teiravosi ji, nes ant žemės po egle buvo radusi pūkuotą pelėdžiuką. Sutikite - toks paukščiukas dabar, kai tik kalbame apie paukščių grįžimą, yra nelaukta staigmena. Tačiau jis tikrai labai nenustebino - beveik kasmet Vilniuje ir Kaune kovo pradžioje randami tokie pūkuoti, dar menkai teskraidantys, tačiau savo lizde jau nenorintys tupėti naminių pelėdų vaikai.
Ką daryti radus tokį „didpaukštį“? Svarbu nepersistengti, nesugalvoti jo nešti į namus, laikyti dėžėje, šerti. Jį reikia įkelti kuo aukščiau į medį, kad paukščiukas galėtų tupėti ant šakos prisiglaudęs prie kamieno, ir palikti. To pakaks, mes būsime padarę tikrai gerą darbą, o pelėdos savo vaiką (ir kitus jo brolius) maitins, prižiūrės. Tuo mes galime neabejoti.
Neseniai man pranešė apie surastą varnų išlestą didžiosios anties kiaušinį - pasirodo, jos jau deda. Žinoma, pirmosios dėtys labai dažnai sunaikinamos. Ir ne tik ančių. Antai į savo kolonijas sugrįžtančių kormoranų lizduose atsirandantys žydros spalvos kiaušiniai vilioja čia peržiem šmirinėjusias varnas ir kranklius.
Dar tik kovo vidurys, šiek tiek po jo. Vadinasi, paukščių vis gausės. Tačiau mes nelaukime, kada prasidės jų pavasaris. Jis jau seniai prasidėjo!
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"