Iš Kauno kilusi Chockevičių šeima niekada neplanavo emigruoti iš mylimos šalies. Šiandien prisiminusi, kaip nutiko, kad emigracija atėmė juos iš Lietuvos dviem dešimtmečiams, Valerija Chockevičienė sako, kad tai tebuvo nuotykių ieškojimas. Pirmoji jos vyro Vlado išvyka į Jungtinę Karalystę turėjo trukti tik 6 mėnesius, tačiau užsitęsė 20 metų. Regis, per tiek laiko galima sukurti gyvenimą iš naujo. Tačiau prieš mėnesį Valerija ir Vladas išsikrovė lagaminus Lietuvoje ir sako nė karto nepagalvoję, jog suklydo. „Respublikai“ Valerija pasakojo, kaip trumpa išvyka tapo ilga gyvenimo dalimi ir kaip emigracija padėjo dar labiau sustiprinti meilę Tėvynei.
- Kaip susiklostė gyvenimas, kad iš Kauno neplanavę palikti Lietuvos Jungtinėje Karalystėje apsigyvenote ne tik jūs su vyru, bet ir visi trys jūsų sūnūs?
- Tai turbūt buvo nuotykių ieškojimas (juokiasi). Svarbių priežasčių išvykti lyg ir nebuvo. Tuo metu Kaune buvau atidariusi privatų odontologijos kabinetą ir šiai veiklai buvau paėmusi paskolą. Tai buvo 6 tūkstančiai litų. Kartą vyro draugas, dirbantis Jungtinėje Karalystėje, pakvietė vyrą atvažiuoti padirbti 6 mėnesius ir uždirbti paskolintus pinigus. Taip vyras ir išvažiavo, bet tie 6 mėnesiai užsitęsė iki 6 metų. Visą šį laiką mes dažnai matydavomės. Jis grįždavo atostogų į Lietuvą, o vasarą su vaikais vykdavome pas jį į Jungtinę Karalystę. Taip vienos vasaros pabaigoje, kai jau artėjo laikas vykti namo, vyras ėmė kalbėti, kaip būtų smagu, jeigu mums nereikėtų išvažiuoti į Lietuvą. Vaikams ši mintis labai patiko. Nors susitikdavome dažnai, jiems trūko tėčio namuose ir nuolatinio bendravimo, buvimo kartu. Tuo metu vienas sūnus buvo baigęs 5, o kitas - 7 klases. Ėmėme ir pasilikome. Aš iškėliau sąlygą, kad jei per metus laiko nerasiu darbo pagal specialybę, nepasiliksiu. Bet darbą gavau greitai, savo kabinetui vadovavau nuotoliniu būdu ir viskas susidėliojo tarsi savaime. Vyriausiasis sūnus studijavo Lietuvoje. Jau tada jis svajojo groti gitara, radęs jam patikusią programą jis įstojo mokytis koledže, o paskui ir universitete Jungtinėje Karalystėje. Kelerius metus jis dirbo gitaros mokytoju savo studijoje, bet greitai grįžo į Lietuvą. Dabar jis yra patriotinės metalo grupės „Perkūno sakmė“ vokalistas, sukūrė roko operą „Priesaika“, kurios pasirodymai šiuo metu rengiami.
- Ar lengva buvo įsitvirtinti?
- Kai vaikai ėmė lankyti mokyklą, iš pradžių buvo labai sunku. Tačiau ilgainiui viskas susitvarkė. Vyras Jungtinėje Karalystėje turėjo įmonę ir dirbo darbus, susijusius su elektra. Vyras jau priklausė vietos lietuvių bendruomenei, tad ir mes aktyviai įsijungėme į šią veiklą. Vienu metu buvau Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė, daug metų dalyvavau valdybos, tarybos darbe. Iki šiol esu tarybos narė ir Lietuvoje nuo šiol būsiu bendruomenės labdaringos veiklos atstovė ir koordinatorė. Vaikai Jungtinėje Karalystėje ėmė lankyti skautų būrelį, savaitgalinę lietuvių mokyklėlę, subūrė roko grupę. Gyvenome gyvenimą tokį, kaip iki tol.
- Galima sakyti, kad jūsų šeimos patirtis emigracijoje buvo sėkminga?
- Labai. Tiesa, didelių turtų neįsigijome, kaip ir daugelis, manau. Bet skųstis negaliu, ir ten buvau laiminga. Be to, mes dažnai grįždavome. Bent kartą per 3 mėnesius. O kai vaikai išsikraustė į Lietuvą, dar dažniau. Paskutiniu metu tai jau priminė ne emigraciją, o gyvenimą tarp dviejų šalių.
Tačiau tai nereiškia, kad užsienyje visada kelias rožėmis klotas ir ten pinigais lyja. Taip nėra. O kainos, sakyčiau, kosminės. Yra šeimų, kurios sunkiai verčiasi. Taip, tokių yra ir Lietuvoje. Dirbdama odontologijos kabinete Jungtinėje Karalystėje matydavau, ateidavo moterys, kurioms 70 svarų kainuojanti plomba yra per brangi, jos negali sau to leisti. O ką jau kalbėti, kai namuose dar auga vaikai.
- Vaikai išvyko, o jūs taip ir likote Jungtinėje Karalystėje?
- Vidurinysis sūnus jau 5 metus gyvena Lietuvoje, o jauniausias sūnus Paulius - 3 metus. Mūsų vaikai buvo auklėjami patriotizmo dvasia, nes tiek aš, tiek mano vyras užaugome tokiose šeimose. Tad ne tik mums, bet ir mūsų vaikams tikrasis pasakų kraštas visada buvo Lietuva. Vaikų noras grįžti buvo labai stiprus. Abu jie skautai, todėl gamta jiems didelė vertybė ir svarbi gyvenimo dalis. Miškas - jų namai. Todėl visą laisvalaikį jie leisdavo gamtoje. Jie ilgėjosi Lietuvos gamtos ir jos miškų, todėl galiausiai ilgesys nugalėjo ir jie išvyko. Visą šį laiką jie ir mus kalbino kuo greičiau grįžti. Netrukus apsisprendėme ir mes.
- Koks stiprus noras gyventi savo Tėvynėje, kad jo neužmuša net dvi dešimtys emigracijoje?
- Dėl grįžimo aš neabejojau nė akimirkos. Bent taip dabar atrodo. Maniau, šis sprendimas buvo sudėtingesnis mano vyrui, nes jis Jungtinėje Karalystėje tuomet buvo praleidęs jau 20 metų. Vieną kartą jo paklausiau: „Kaip norėtum, kad tave atsimintų anūkai? Ar kaip senelį, kuris iš užsienio atveža dovanų, ar kaip senelį, su kuriuo jie dainas dainuodavo, kuris jiems skaitydavo pasakas prieš miegą?“ Užduodi sau tokį klausimą, ir viskas tampa aišku, paprasta.
- Šiandien jūsų vyriausias sūnus Jonas yra patriotinės roko grupės „Thundertale“ („Perkūno sakmė“) vokalistas ir gitaristas, vidurinysis sūnus Vladas sukūrė ekologišką lietuvišką ūkį „Kas mes“, kuria muziką, jauniausias sūnus Paulius taip pat groja grupėje, užsiima bitininkyste. O likę Lietuvoje linkę manyti, esą emigruoja toli gražu ne patriotai, o kartais pavadinami ir dar žiauriau - tėvynės išdavikais, ieškančiais sotesnio kąsnio. Teko susidurti su tokiu požiūriu?
- Apie tai man teko tik girdėti, o su tokia nuomone, nukreipta į mūsų šeimą, niekuomet neteko susidurti. Turbūt todėl, kad mūsų aplinkoje niekam nekyla minčių dėl mūsų santykio su Tėvyne. Mūsų šeimos namuose spintose kabo tautiniai drabužiai, kuriuos vilkime svarbiomis progomis.
Be to, patirtis parodė, kad gyvenant emigracijoje patriotizmas tik stiprėja. Tu išaukštini savo šalį ir lietuvybę. Gyvendami Jungtinėje Karalystėje, mes dalyvaudavome lietuviškuose renginiuose, taip pat ir Dainų šventėje Čikagoje. Mano vyras buvo sukūręs vietinę kaimo kapelą „Kunsaka“, kurioje muzikuodavo. Vaikai lankė lietuvišką mokyklėlę, dalyvavo lietuvių kalbos olimpiadoje. Namuose kalbėdavome tik lietuviškai, skaitydavome lietuvišką spaudą ir stebėdavome lietuvišką televiziją, eidavome į lietuvių bažnyčią. Manau, tai labai svarbūs dalykai, norint išsaugoti ryšį su savo šalimi. Matyt, tai davė rezultatų. Kai jauniausias sūnus, atvykęs į Lietuvą, gavo darbą, pirmą dieną jis man atsiuntė nuotrauką, kad pro jo biuro langą matyti Gedimino pilis. Jis tuo labai džiaugėsi.
Beje, Jungtinėje Karalystėje net bažnyčioje buvo suburta labai stipri lietuvių bendruomenė. Net mūsų vaikai ten norėdavo eiti į bažnyčią, ko nebūdavo Lietuvoje. Žinote, kodėl? Ten tarnaujantis kunigas Petras Tverijonas randa kelią prie žmonių. Po mišių jis visuomet prieina paspausti rankos ir paklausti, kaip tau sekasi, kaip gyvena tavo vaikai. Tai yra ne tik religija, tai jau bendruomenė. Po mišių ten niekas neskuba namo. Visi nueidavome į bažnyčioje esančią svetainę, bendraudavome, pasidalindavome džiaugsmais ir vargais. Jei kurį ištiko bėda, visi buvo pasiruošę padėti.
- Kuo ketinate užsiimti grįžę į Lietuvą, manote, bus lengva įsitvirtinti?
- Manau, jeigu nori ir kažką darai, tau visada pasiseks. Juokauju, kad būsiu lietuviška pensininkė. Nutariau, jog padėsiu lietuvių bendruomenei su labdaringa veikla ir pati galėčiau užsiimti labdara. Tik dar nežinau, kokia kryptimi. Po kelerių metų gausime pensiją iš Jungtinės Karalystės. Mano pensija bus nedidelė: 70-80 svarų per savaitę, vyro kiek didesnė - 105 svarai. Ten minimalus darbo stažas pensijai yra 10 metų. Lietuviška pensija siekia 150 eurų per mėnesį. Vyras ketina dirbti. Atrado hobį, kuris šiek tiek pajamų atneš - gamina kankles. Gal ir ne aukso kalnai, bet pakaks. Bet aš nė kiek nesijaudinu.
- Dažnas Lietuvos pensininkas, pakalbintas apie gyvenimą išėjus į užtarnautą poilsį, netrykšta tokiu pozityvumu kaip jūs.
- (juokiasi). Ne piniguose laimė. Man didžiausia laimė, kad galiu padėti vaikams, kad galiu bendrauti su anūkais ne per ekraną. Pinigai yra uždirbami, jei labai pritrūks, eisiu kad ir į senelių namus valytoja dirbti. Darbo pilna. Gal mes tokia tauta, kuri mėgsta skųstis.
- Kaip manote, kas šiandien lietuviams padėtų prisiminti, kad esame drąsi, stipri, vieninga Tauta?
- Pamiršti įprotį kituose matyti tik tai, ką jis padarė blogo. Kodėl negalima matyti to, ką jis padarė gero? Jeigu dažniau matytume tai, kas gera ir mažiau peiktume vieni kitus, gyventi būtų daug lengviau. Ir tam pirmiausia pavyzdį turėtų rodyti valdžia. Lietuva yra gražus kraštas, kuriame gyvena labai geri žmonės. Manau, turėtume nustoti būti visi atskirai. Kitą kartą po mišių neskubėkime iš bažnyčios namo ir užsidaryti savo duris, palikime jas praviras. Tiems, kurie dar tik svarsto, ar verta grįžti iš emigracijos, patarčiau sugrįžti. Tikrai galima išgyventi. Matau tai iš savo vaikų. Gal ne milijonus uždirba, bet širdis viduje dainuoja. Niekur nebus geriau, kaip namuose.