respublika.lt
 

Paskutinis partizanas slapstėsi 34 metusnuotraukos (34)

2019 birželio mėn. 29 d. 12:00:15
Irena BABKAUSKIENĖ

Činčikų kaimas Švenčionių rajone mena neįtikėtiną kovotojo už Lietuvos laisvę Stasio Guigos, pasivadinusio Tarzanu, istoriją. Paskutinis nepasidavęs partizanas, kurio sovietų represinės struktūros taip ir neįstengė susekti bei suimti, Onutės Činčikaitės sodyboje slapstėsi 34 metus - iki pat savo mirties 1986-aisiais. Iki Atgimimo ir Sąjūdžio buvo likę vos keletas metų - dabar net sunku įsivaizduoti, kad tuo metu vis dar medžiojamas, bet laisvas, gyveno tikras miško brolis, aktyviai partizanavęs 1944-1952 metais.

×
nuotr. 3 nuotr.
Činčikų kaimo ūkininkas Audrius Davidonis vienas pirmųjų sužinojo netoliese gyvenusios Onutės Činčikaitės, kurios sodyboje slėpėsi paskutinis Lietuvos partizanas, dešimtmečiais saugotą paslaptį. Audriaus Davidonio asmeninio albumo nuotr.

 

Paskutinės kautynės

Kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą, Stasys Guiga nedvejodamas pasirinko partizano kelią. 1952 m. Adolfo Grigonio-Paberžio kuopa, kurioje buvo ir S.Guiga-Tarzanas, žiemojo Pastovių rajono Rinkionių apylinkės Gelednės miške įrengtame bunkeryje (dabar Baltarusijos teritorija). Naktį į vasario 11-ąją stribų apsuptą bunkerį puolė NKVD kareiviai. Susišaudymo metu žuvo būrio vadas Adolfas Grigonis-Paberžis ir kiti partizanai. Iš apsupties pavyko ištrūkti tik S.Guigai-Tarzanui. Spiginant žiemos šalčiui pusnuogis jis pasislėpė po išvirtusios eglės šakomis. Ieškodami partizano kareiviai krėtė mišką. Pro Stasį vienas kareivis praėjo su šunimi ir jį pamatė, tačiau, pastebėjęs į save atkreiptą automato vamzdį, ramiai praėjo pro šalį lyg nieko nebūtų matęs - galbūt suveikė savisaugos instinktas.

Baltarusijos teritorijoje S.Guiga slapstėsi keletą mėnesių, o balandį iškeliavo tėviškėn. Namų nebebuvo - šeima išvežta į Sibirą, brolis Juozas, taip pat partizanas, žuvęs. S.Guiga-Tarzanas prieglobstį rado Martyno Džiaukšto vienkiemyje Drustėnuose, prie Švenčionėlių. Kurį laiką čia pabuvęs pasuko į Činčikų kaimą pas Onutę Činčikaitę ir jos motiną Liudviką Činčikienę, pas kurias, žinojo, ir anksčiau užsukdavo partizanai.

Okupantų saugumas įnirtingai medžiojo „banditą“ S.Guigą. Išlikusios Švenčionių ir Švenčionėlių MGB operatyvinės bylos vėliau paliudijo, kiek daug dėmesio buvo skiriama partizanui sugauti. Buvo sudaryti sąrašai giminių ir užverbuotų agentų, planai apie priemones likviduoti „banditą“, paskelbta ir visasąjunginė paieška - jo portretas iškabinėtas geležinkelių stotyse, kitose vietose ne tik Lietuvoje.

Gyvenimas po mėnuliu

Šiandien šios istorijos dalyvių - Onutės Činčikaitės, jai padėjusio jos pusbrolio Činčiko, vienų vadinamo Kostu, kitų Konstantu, partizano S.Guigos brolio Prano jau nėra tarp gyvųjų. Bet išlikę istorikų surinkti dokumentai, liudijimai, žurnalistų užfiksuoti pasakojimai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo S.Guigos slapstymosi istorijai iškilus į viešumą, režisierius Edmuntas Zubavičius sukūrė dokumentinį filmą „Gyvenimas po mėnuliu“ (1995), kuris prasideda antkapinio paminklo S.Guigai Švenčionėlių kapinėse atidengimo ceremonija. Paminklo akmenyje iškalti Stasio Guigos-Tarzano žodžiai: „Mano saulė buvo mėnulis“. Apie partizano gyvenimą po mėnuliu šiame filme pasakoja pati Onutė Činčikaitė.

Pasak partizaną slėpusios kilnios sielos moters, atėjęs S.Guiga paprašė jos motinos leisti prisiglausti sodyboje mėnesį. Vėliau tikėjosi rasti kitą slėptuvę. „Nesurado vietos niekur, taip ir liko.<...> Atrodo, gaila žmogaus - kaip gali jį išstumti, tiesiog į saugumą atiduoti“, - pasakojo O.Činčikaitė.

Prieglobsčio įsiprašęs vyras apie save nieko nepasakojo. „Kai jo paieškos atsirado geležinkelio stoty, kai pusbrolis papasakojo, kad iškabinti lapai, jog ieškomas Stasys Guiga iš Mėžionėlių, tik tada sužinojau apie jį. <...> Jis juk nieko mums nepasakojo“, - sakė O.Činčikaitė.

Paklausta, ką Stasys veikdavo naktimis, pasakojo: „Visą laiką dirbo. Darė visokius dalykėlius, tai grėblius darydavo, tai šepečius, padarė mašiną malkoms pjauti. Žiemą sunkiau jam būdavo tvarte, o vasarą tvarto dureles praveria ir krapštosi. <...> Dviratis, ar kas sugenda, nakčia nusineša, duris praveria ir pataiso. Įvairius darbus dirbo - dalgį iškala, batas praplyšta, pataiso. Viską pataisydavo. Ant visko buvo labai gabus. Dar naktį ir pašienaudavo išėjęs.“

Ar niekada nenorėjo pasiduoti? „Sakė, aš gyvas nepasiduosiu. Nenorėjo, kad kankintų. Nenorėjo būti po rusų ranka, sakė - rusams nepasiduosiu“, - prisiminimais dalijosi O.Činčikaitė.

Iš Prano Guigos liudijimo

Pasak O.Činčikaitės, retkarčiais jis kažkur dingdavo kelioms savaitėms, mėnesiui, tačiau ir vėl sugrįždavo. Tada turbūt aplankydavo Džiaukštus ar susitikdavo su broliu, kai šis sugrįžo iš lagerio. Yra išlikę jaunesniojo S.Guigos brolio Prano (1931-2002) liudijimai: „Pagrindinė ir nuolatinė mūsų susitikimo vieta - 3 km nuo Švenčionių miesto link Ignalinos esantis pirmas eglynas. Susitikimo laikas iš anksto būdavo aptartas. Aš turėjau motociklą. Į vietą atvažiuodavau pirmas, visada anksti rytą, stoviu, dairausi, už kokių 5 ar 10 minučių iš eglyno pasirodo brolis, visada su ginklu rankoje. Pagrindinės savo slapstymosi vietos Činčikų kaime brolis man niekada nenurodė, nors tas kaimas buvo tik už poros kilometrų nuo mūsų susitikimo vietos. Net nuo manęs, brolio, laikė gilioje paslaptyje.“

Prašė neverkti ir nebijoti

Apie lemtingąją 1986-ųjų žiemą, kai peršalęs tvarte Stasys susirgo plaučių uždegimu, o gydytojo jie dėl konspiracijos nekvietė, O.Činčikaitė pasakojo: „Aš verkiu. Ką man daryt? Jis sako, neverk, nebijok. Kai numirsiu, paimsi mane už kojų ir ištempsi, palaikysi klojime parą, o tada nutrauksi už kojų į kalniuką. <...> Kai mirė, nuėjau pusbrolio ieškoti. Buvo šalta žiema, sniego gal 4 metrai - kaip palaidoti? Nunešėme jį į klojimą.“ Kai žemė pavasariop atitirpo, moteris vėl kvietėsi pusbrolį - iškasė klojime buvusius palaikus ir slapčia palaidojo šalia kaimo, Nevieriškės miškelyje. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, palaikai perkelti į Švenčionėlių miestelio kapines.

Kunigas pardavė istorine tapusią sodybą

Činčikų kaimo ūkininkas, Atgimimo metu buvęs aktyvus sąjūdietis Audrius Davidonis gerai prisimena prieš keletą metų anapilin išėjusią savo kaimynę Onutę Činčikaitę, kurią paskutiniais jos gyvenimo metais globojo. Jis buvo tas žmogus, kuriam O.Činčikaitės pusbrolis Kostas patikėjo daugiau kaip 30 metų slėptą moters paslaptį.

„Jau po Nepriklausomybės atkūrimo kovo 11-ąją, Konstantas įsidrąsino ir viską man papasakojo, - sakė A.Davidonis. - Iškart kreipiausi į tuo metu Švenčionių rajone dirbusį Kultūros paveldo inspekcijos darbuotoją Valdą Striužą, kuris užrašė, nufilmavo liudijimus, viską tyrinėjo. Kai mes su V.Striužu susitarėme su O.Činčikaite, jog pagarbiai perlaidosime partizaną, ji parodė pamiškėje niekuo nepažymėtą vietą, kur užkastas kūnas.“

Kai ši neįtikėtina istorija iškilo viešumon, O.Činčikaitė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai. „Pats vežiau ją į prezidentūrą, - sakė A.Davidonis.

Paklaustas, kas dabar gyvena O.Činčikaitės name, ar likę kokie giminaičiai, A.Davidonis, pasakojo: „Visą savo turtą ji paliko mūsų parapijos kunigui Vidui Smagurauskui (šiuo metu jis perkeltas į kitą parapiją - red. past.). Norėjome šiuose namuose kaimo bendruomenės namus padaryti, bet kunigas nesutiko. Sakė, jog viskas jam priklauso. Viską iškart ir išpardavė. Tą sodybą iš kunigo nusipirko vilniečių šeima, gyvenanti Pavilny. Jie čia tik vasaroja.“

Faktai apie Stasį Guigą

* Gimė 1920 m. Švenčionių aps. Švenčionėlių vls. Mėžionėlių kaime. Šeimoje buvo antras sūnus. Jo vyresnis brolis Julius mirė Vokietijoje, sesuo Genė tremtyje ištekėjo už ukrainiečio - jos likimas nežinomas, turėjo jaunesnius brolius Praną ir Juozą. Pastarasis 1951 m. taip pat išėjo į mišką ir partizanaudamas žuvo.
* Į mišką išėjęs 1944 m., įstojo į Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį, kuris veikė Švenčionių apskrityje.
* 1948 m. S.Guigos šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėvas ten mirė tais pačiais metais.
* 1986 m. žiemą mirė susirgęs plaučių uždegimu.
* 1991 m. spalio mėnesį S.Guigos palaikai perlaidoti Švenčionėlių kapinėse.
* 2000 m. gegužės 8 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos prezidento 2000 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius).

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (34)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PROTRŪKIS: dėl listeriozės protrūkio Pietų Ispanijoje į ligoninę paguldyti 53 asmenys, tarp jų – 18 nėščiųjų ir du naujagimiai.
  • „DYZELGEITAS“: Pietų Korėja skirs baudas bei kels baudžiamąsias bylas prieš „Volkswagen“ ir „Porsche“ dėl jų vaidmens „dyzelgeito“ skandale, kuomet daugybėje dyzelinių automobilių buvo įdiegta programinė įranga, padedanti sukčiauti dėl taršos emisijų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar alkoholio draudimas Rugsėjo 1-ąją - prasmingas?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+15 +18 C

 +11 +12 C

 

 +10 +12 C

+16 +18 C

 +19 +21 C

 

 +21 +23 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1076 PLN - 4.3552
RUB - 73.8360 CHF - 1.0860
GBP - 0.9162 NOK - 9.9638
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis