respublika.lt

2017 lapkričio 23, ketvirtadienis

akordeon festiv kaire

Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genasnuotraukos (12)

2017 spalio mėn. 15 d. 08:00:09
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Vienas šviesiausių mūsų meto dvasininkų Robertas Grigas, sakytume, pašaukimo ar Dievo valia vis atsiduria ten, kur vyksta lemtingi posūkiai Lietuvos istorijoje. 1987 metais dalyvavo mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje; 1991 metų sausio 13-ąją buvo tarp Nepriklausomybės gynėjų Seimo rūmuose, 2017-ųjų rugsėjo 22 dieną girdėjom jo aistringą kalbą „Talkos už valstybinę lietuvių kalbą“ mitinge V.Kudirkos aikštėje. Vien šie epizodai leistų tarti: R.Grigas esti būtent ten, kur rašoma Lietuvos istorija.

 

- Tądien susikūrė asociacija „Talka Kalbai ir Tautai“, tapote jos tarybos nariu. Galbūt iš šio epizodo galėtume spėti, kad šiandien svarbiausias istorijos veiksmas yra nusikėlęs į žmogaus ir tautos tapatybės lauką?

- (Juokiasi.) Taip pasakėt, kaip Viktoras Hugo „Vargdieniuose“ apie herojus, esą jie iš barikadų žengia tiesiai į istoriją; tai tiesiog skambūs žodžiai. Turbūt visais laikais - tiek mano jaunystės, antisovietinio pasipriešinimo okupacijai metais, tiek Atgimimo, kada vyko tie mūsų aštriausi, skaudžiausi ir ryškiausi išsivadavimo momentai, tiek dabar - visada pagrindinė kova vyksta dėl žmogaus tapatybės, tautos tapatybės ir dėl vertybių, idealų tapatybės. Juk vertybės ir idealai arba turi daugiau sąlyčio su tiesa, su gyvenimo tiesa, su tais, kaip mes, Dievą tikintys žmonės, krikščionys, sakome, pagrindais, ant kurių ir laikosi mūsų pasaulis ir žmogus, arba jie turi mažiau sąlyčio su tais tiesos ar gyvenimo pagrindais, yra daugiau mažiau nuo jų nutolę, - tai vadinamosios pseudovertybės, ideologijos primesti dalykai. Toji kova vienokia ar kitokia forma vyksta visuomet.

- Vadinasi, ir pasiekus laisvę turi nesiliauti ją gynęs?

- Čia buvo gal tokia iliuzija... Va ir neseniai vienam interviu krikščioniškam laikraščiui manęs žurnalistas klausė, ką atsakyčiau tiems, kurie sako ne už tokią Lietuvą kovoję: viskas ne taip šviesu, ne taip teisinga, kaip tikėtasi... Matyt, būta nepagrįsto tikėjimo, kad mes tarsi nubrėšim ribą, paskelbsim Nepriklausomybę, užrašysim jos datą į mūsų gyvenimo istoriją ir nuo tol jau viskas bus gerai...

- ...ir viskas savaime...

- ...kaip tose gražiose pasakose: ir tada jie ilgai ir laimingai gyveno. Žmogiška viltis turbūt yra Dievo įrašyta į mūsų prigimtį. Tas noras ilgai ir laimingai gyventi, gėrio siekimas, išjudinantis įvairius teisingus procesus, tas impulsas yra mumyse, ir negalime jo nurašyti. Bet čia yra ir iliuzijos, nes niekada nebus tokios datos ar tokios ribos, už kurios jau viskas bus gerai. Man vis kažkaip natūraliai ateina į mintį palyginimas su šeimos gyvenimu, kur niekados nebūna, kad štai pora susituokė, ji laiminga ir visą laiką bus taip. Kiekvieną dieną turime iš naujo atrasti ir savo santykį su Dievu, ir savo santykį su tiesa, su tuo kitu artimu ir mylimu žmogumi. Jeigu to nedarome, jei tos pastangos liaujasi, tai viskas pamažu rieda į praradimą, chaosą, netvarką. Kiekvieną dieną tiek žmogaus, tiek tautos gyvenime vyksta kova, kūrybos, darbo pastanga, kuria mes siekiame ne tik išlaikyti status quo, esamą pasiektą gėrį, kaip mums, patriotams nepriklausomybininkams, buvo vienareikšmiškai gėris Kovo 11-oji, - bet tai yra tik tam tikras etapas, laiptelis. Kad tas gėris būtų ne tik išlaikytas, bet ir pagerintas, nuolat turime stengtis už jį kovoti, jį kurti.

- Vadinasi, kažkas Lietuvoje buvo žiauriai apleista, jei šiandien tenka kautis dėl valstybinės kalbos statuso išsaugojimo?

- Taip, iš tikrųjų yra tam tikra mįslė, iš kur atsiranda tautoje toksai tarsi gėdijimasis būti savimi ir branginti savo kalbą, savo paveldą, tradicijas. Žvelgiant į kitas šalis tai atrodo kaip savaime suprantama vertybė, dėl kurios nesiginčijama. Ginčijamasi tik kaip geriau save įtvirtinti (o gal tik iš šalies žiūrint atrodo, kad kitos tautos vieningesnės, tarpusavy nesipeša, - žmogiškoji prigimtis visur juk panaši). Bet vis tiek mes pirmiausia esame pašaukti rūpintis savo tauta, kad ji būtų kuo doresnė ir pagaliau tiesiog išliktų kaip Dievo ir istorijos dovanotas darinys, - esame už jį atsakingi... Yra mįslė, iš kur tasai polinkis lyg ir drovėtis savo savasties, savo kultūros, žvelgti į kitus tarytum iš apačios į viršų kaip į kažkuo pranašesnius, geresnius. Iš čia turbūt ir kyla mūsų Abiejų Tautų Respublikos, kaip dabar vadinama, lietuviškojo elito, bajorijos siekimas perimti lenkų kalbą, kultūrą, viliantis tuo „pagerinti“ save; ar sovietmečiu gana lengvas nemažos dalies visuomenės pasidavimas rusifikacijai, ar dabar toks nekritiškas pataikavimas viskam, kas ateina iš Vakarų. Atrodo, kad esame dvigubo pavojaus zonoje: viena vertus, dar rusifikacijos pėdsakai visiškai neišnykę, dar reiškiasi vyresniosios kartos senatvinė nostalgija, neva sovietmečiu lengviau ir geriau gyvenosi; kita vertus, jau ateina (tai būdingiau jaunesnei kartai) nekritiškas priėmimas kaip neginčijamo gėrio visko, kas ateina iš tariamai „vakarietiško“ postmoderno. Tokia nediskutuotina „vienintele tiesa“ (kaip Solženicynas šaipėsi iš sovietizmo - „jedinstvenno vernoje učenije“ , rus. „vienatinis teisingas mokymas“) tampa kraštutinis liberalizmas, genderizmo idėjos ir praktikos, akivaizdžiai žalojančios šeimą, santuoką, žmogaus lytiškumo sferą. Kultūros politikoje tai pasireiškia nurašant arba nustumiant į paribį savąją, tautinę, lietuvišką kultūrą, istoriją, kalbą. Dažnai visuomeniniuose susitikimuose, pokalbiuose ar viešuose renginiuose mėginu ir sau, ir su kitais aiškintis, iš kur tai kyla. Priežasčių yra daug. Vieną jų dažnai įvardija ir istorikai, ir sociologai - daugelio šimtmečių okupacija, socialinių priespaudų, baudžiavos patirtis, kai buvome nuvertinami, laikomi be balso, negalintys išreikšti savęs. Buvo kažkoks ponas - ar caras, ar kaizeris, ar generalinis sekretorius, - kuris simbolizavo kitą valstybę, kitą mums primestą santvarką, ir mums buvo diegiama, kad mes patys savaime nesame vertingi, nes nesame lygiaverčiai kitoms tautoms. Tai, ko gero, tas įspaudas yra likęs.

- Įdago nebesimato, bet tebedilgsi?

- Nemanau, kad, būdami lietuviai, aukšti pareigūnai sąmoningai norėtų kenkti ar naikinti savo Tautą. Sąmoningos išdavystės gal tėra pavienės išimtys. Bet gali būti, kad pasąmonėje yra išlikęs baudžiavos genas, kuris pasireiškia susidūrus su kitų tautų solidžiai, oriai save jaučiančiais atstovais: mes truputį nusileisim, pasitrauksim dėl gerų santykių. Manau, kad tokia laikysena net provokuoja kitas tautas ar politikus, kaip ir asmeniniuose santykiuose: jei pastebima, kad žmogus savęs nevertina, yra linkęs nusileisti, pataikauti, tai jis ir būna spaudžiamas, išnaudojamas tiek tiesiogine, tiek galbūt moraline prasme. Toks yra neigiamas paveldas, kuris mus veikia ir su kuriuo mums reikia sąmoningai dorotis.

- Tai supranta tik nedaugelis. Esate atkreipęs dėmesį, kad ir 1987-ųjų, ir šių metų mitinge ginant lietuvių kalbą dalyvių skaičius nebuvo didelis. Ką jums tai sako?

- Vaizdas buvo labai panašus. Kai prisimenu mūsų pirmąjį mitingą 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo toks branduolys (galėjo būti kokie du trys šimtai), matyt, drąsesnių ar ryžtingesnių dalyvių, kurie glaudžiai stovėjo aplink paminklą. Ir buvo daugybė iš toliau, iš aplinkinių gatvelių stebinčių, galbūt dėl apsidraudimo, jei milicija ar KGB pradėtų mušt ar gaudyt, sakytų tik ėję pro šalį... Toji panaši kiekybė turbūt yra ženklas, kad ir vienu, ir kitu atveju reikia tam tikros drąsos: anuomet daugiau, nes buvo fizinių grėsmių (suėmimo, fizinio smurto) pavojus. Dabar niekas nemuš už viešai pasakytą vyraujančiai idėjinei srovei nepriimtiną mintį, nekiš į belangę, represinių struktūrų mašina neįkalins, bet yra kitų svertų. Dauguma pareigas kokiose nors partijose ar valdžios struktūrose einančių žmonių yra išsiugdę, kaip kažkas juokavo, labai gerą uoslę, labai gerai jaučia, iš kur vėjas pučia, ir supranta, kad už liberalumą ar dažnai minimą pilietiškumą niekas nepapeiks ir karjeros kelyje nieko negero nenutiks. O jeigu kalbėsi apie tautą, apie krikščioniškas vertybes, apie tai, kaip svarbu saugoti savo kalbą nuo įvairių nepageidautinų invazijų, tai gali būti, kad koks nors viršininkas supras, jog turi savo galvą ir nesi linkęs aklai paklusti ir vykdyti, kaip ir anais laikais, kas iš aukščiau bus nuleista. Liberalios demokratijos laikais represijos subtilesnės, švelnesnės, bet žmonės dažnai jaučia, kad, elgdamiesi pernelyg savarankiškai ir laikydamiesi tam tikros pozicijos, karjeros nepadarys. Arba feisbukuose, socialiniuose tinkluose tam tikros organizuotos grupės išsityčios, paskelbs marginalais radikalais. Žmonės dėl šventos ramybės vengia tokių situacijų - nevengia turbūt tie, kurie turi tvirtus įsitikinimus, tvirtą stuburą ir kurie, sakykime, elgesį pagal sąžinę vertina labiau negu pagerintas buities sąlygas.

- Tokių turbūt vienetai, žmonės nūn smarkiai pasikeitę.


- Viena vertus, tokie dideli ir dvasiniai, ir politiniai, ir galbūt emociniai pakilimai kaip mūsų Sąjūdis esti reta Dievo dovana, gal kartą per šimtmetį suteikiama kokiai nors tautai ar visuomenei. Ir dažniausiai netverianti ilgai. Visapusiškas, pozityvus vidinis išsilaisvinimas vyko nuo 1987 iki 1991-ųjų pabaigos, gal 1992-ųjų. Tuomet buvo juntama sąmoningesnės tautos dalies, kuri mąstė, žinojo, ko nori, ko siekia, tos politinės, anot istorikų, tautos didžiosios dalies santalka. Toks visuotinis sutarimas ir žmogiškas solidarumas, kai, atrodo, Tauta buvo, kaip Šventajame Rašte gražiai sakoma, vienos širdies ir vienos sielos. Tokia pakylėta, stiprios dvasinės, kūrybinės įtampos būsena tikriausiai ilgai negali tverti, vis tiek ateina laikas, kai turime sugrįžti prie savo šeimos, savo buities ir prie biurokratinių valstybės kūrimo darbų. Turbūt gerai, kad buvo toks pakilimas, - vien jo prisiminimas mums pateikia mastelį, kokie mes buvome, kokie galėtume būti, ko galime siekti savo valstybės, politikos, visuomenės gyvenime. Bet iš tikrųjų, kaip sakote, užsisukę smulkiuose partiniuose ar socialinio gyvenimo reikaluose mes kažkiek buvusį aukštį ir pagrindinius orientyrus prarandame.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (12)

  • brolienė 2017 spalio mėn. 16 d. 14:54:09

    Ačiū, Danut, kad nuosekliai gini mūsų tapatumą. Sėkmės tau.

  • Safyras 2017 spalio mėn. 16 d. 07:30:12

    Ne veltui yra posakis, jog prieš vėją nepapūsi... Tačiau ir be jokio
    vėjo, kai kas pučia tik į naudą sau. Čia jau reikalingos žinios, kad
    prispaustum tuos, kurie moka tik gražiai pakalbėti, bet ne dirbti... Buvo
    kažkada toks posakis, kuris rusiškai gražiau skamba, jog už iniciatyvą
    yra baudžiama... Kai reikia premijas mokėti, tai tuoj prisistato tie,
    kurie mažiausiai jos verti, o kai dirbti-tai tada prasideda kliūčių
    statymas , atsikalbinėjimas ir t.t... Kai žmonės mato žodžių ir
    darbų neatitikimą, tada jiems viltį įpūsti yra labai sunku... Reikia
    neužmiršti, jog Sąjūdžio atsiradimui buvo sudarytos palankios
    sąlygos, nes prasidėjo perestroika visur... Todėl nereikia keliems
    žmonėms kabinti visų nuopelnų, kaip dabar yra labai madinga. Prieš 40
    metų tokių sąlygų nebuvo, nes galima buvo greitai papulti į kalėjimą
    ar ligoninę, kur iš sveiko žmogaus gydytojai vaistų pagalba padarydavo
    sunkų ligonį... O žmonių žudymas buvo ir religijų istorijose..

  • Gerb. tautiečiai, mieli kumečiai, 2017 spalio mėn. 15 d. 14:49:52

    šišą jūs būtumėt sugriovę TSRS, jei JIE nebūtų turėję plano B.
    Šišą būtų suvienyta Vokietija, jei JIE nebūtų turėję plano B.
    Tai, kas dabar dedasi ES, ir yra JŲ plano B įgyvendinimas. O jūs kad
    fantazuojat, kad fantazuojat...

  • Jonas G 2017 spalio mėn. 15 d. 14:38:14

    Išmintingas žmogus.

  • Prašalietis 2017 spalio mėn. 15 d. 12:14:24

    Kaip parašė straipsnelio autorė Šepečių Danutė:"Vienas šviesiausių
    mūsų meto dvasininkų Robertas Grigas....savo"patriotiniame"interviu
    parodo,kad pastarasis šiandiena yra perpratęs marksistinę-lenininę
    revoliucinę teoriją neprasčiau nei šiandieninis beretinių
    patriarchas,komunistinio mokslinio komunizmo specialistas Lansbergių
    Vytautukas.Tokių tikrų komunistų širdyse "revoliucinių" ir kitokių
    liaudies"išsivadavimo" kovų idėjos miršta tik pastariesiems pakračius
    kojas.Tad belieka pasakyti,kad iš Grigų Robertuko"šviesus
    dvasininkas"kaip ir iš V.Lansbergio"antikomunistas",kaip iš vyriškos
    varpos šautuvas....

  • Sygas 2017 spalio mėn. 15 d. 11:40:42

    Vien maldomis ir tuščiažodžiavimais Lietuvos žmonių gyvenimo
    nepagerinsite.Juk visi matome,kad gyvenimas eina blogyn ir matyt čia yra
    buvusių nomenklatūrininkų kerštas tautai,nes jie visi iki vieno yra
    sulindę į naują lansberginę nomenklatūrą,kuriai taip pat DZIN
    žmonių gyvenimai ir likimai.Taigi MELSKIMĖS iki ateis galas,ojis artėja
    kasdien vis greičiau ir greičiau.Ar ne?

  • .. 2017 spalio mėn. 15 d. 10:18:01

    Lietuva - kolaborantų kraštas. Šitą patvirtina mūsų politiniai
    buratinai kiekvieną dieną kiekvienu sprendimu, kiekvienu priimtu
    įstatymu, kiekviena sulenkta nugara prieš Centro politbiurą. Aš
    vilčių jau neturiu, kad kas pasikeis, nes ir jaunoji
    politikų/klapčiukų/"inteligentų" karta strimgalviais perėmė šitą
    valstybės "valdymo" stilių. Pamėtėjo Centras pinigų, ir visi antrina,
    ką jiems liepia.

  • oo 2017 spalio mėn. 13 d. 21:54:29

    gal asilo genas pas kazka liko?

  • Tikintis 2017 spalio mėn. 12 d. 23:23:30

    ) kodėl Jūs kunige Grigai po mitingo prie Mickevičiaus paminklo šįmet
    kai šventėt mitingo 30m,kai kalbėti pradėjo su jumis buvęs disidentas
    Gražulis Jus su ponia Sadūnaite palikote ji vieną kalbantį,o pats
    nuėjote paskui Lansbergi.Jis gi nebuvo disidentas ir ne Jūsų kovos
    draugas.Pasirodo,kad Jus pabijojote jo ir palikote savo vienmintį
    Gražulį,kaip sakoma ant ledo Vaizdas nekoks ir nuomonė apie Jus
    nekokia.Jums svarbiau KGbistas;o ne vienmintis.

  • Mums likęs 2017 spalio mėn. 12 d. 22:12:33

    genas iš žudynių kurias rengė bažnyčia ...įpač tas jaučiasi
    ewropoje ,tokios baisios likę moterys, nes grąžesnes bažnyčios tarnai
    iškorė, išdegino, išsskandino ir tt

  • S 2017 spalio mėn. 12 d. 20:15:02

    Įdomu, kodėl visur tyla dėl šio įvykio. Šitoks didis žmogus paliko
    šį pasaulį... prieš pat žemės pardavimo svarstymus Seime.

  • netiesa 2017 spalio mėn. 12 d. 19:11:04

    kunige,netiesą sakote jau pirmuoju sakiniu.Pranciškaus Šliužo istorija
    jums žinoma?

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KULTŪRIZMAS: Rygoje vykusiame tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso turnyre „Riga Pearl“ Lietuvos sportininkai iškovojo devynis medalius - tris aukso, penkis sidabro ir vieną bronzos.
  • KELIAI: ankstų ketvirtadienio rytą šalyje oro temperatūra nuo 0 iki 2 laipsnių šalčio; Telšių, Šiaulių ir Kauno apskrityse ant valstybinės reikšmės kelių dangų susiformavo plikledis, šiuose keliuose dirba žiemos priežiūros mechanizmai; likusioje šalies dalyje kelių dangos daugiausia drėgnos, vietomis yra sausų kelio ruožų, informuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Tik Seimui gėda dėl tualetinių sveikinimų
2. Valdžia galanda kirvį nuomininkams
3. Kalbos komisija nešoks pagal politikų dūdelę
4. Rolandas Paksas. Kitų metų biudžetas - duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui“
5. Tautos išlikimas - jos pačios savigarbos reikalas
6. Jam tik metai. Kartais prireikia sauskelnių
7. Seimūnai darbo bijo kaip velnio
8. Valstybės pagalba jaunoms šeimoms - sukišti visus į plačią bankų kišenę
9. Seimas metus dirbo ar pridirbo?
10. Nemylintis Dzūkijos dzūkas - nemyli ir Lietuvos
11. Nežabota valdžia. Galią ir įtaką pajutę seimūnai gali sunaikinti bet ką
12. Naujas tolerancijos vardas - liberalizmas
13. Lietuvos gyventojų laimės indeksas - išvykusiųjų skaičius
14. Būti kultūringam R.Karbauskiui nepavyko, labiau jį traukia prie žemės
15. Pirmieji Seimo metai - prisvilę
16. Seimo narys P.Urbšys: Jaučiuosi, kad esu kaip svetimas
17. Yra knyga, skirta ir tautinę nesantaiką kurstančiai R.Vanagaitei. Baudžiamasis kodeksas
18. „Lidlui“ - nauda, žmonėms - kančia
19. Užsienio investicijos, kurios kenkia
20. Premjere, žmonės ir nuo jūsų bėga
21. I.N.Lingienės Lietuvoje visada tvyro meilė ir pagarba
22. Alumi ir milteliais aprūpins R.Karbauskis
23. Signataras Z.Vaišvila į teismą padavė ir Rusiją, ir Lietuvą
24. Ar „Rokiškio sūrio“ vadovas D.Trumpa ir JAV prezidentas D.Trampas yra tikri giminės?
25. D.Grybauskaitė įtakingiausia taptų, jei teroristu išvadintų D.Trampą
reklama
darbas

Ką reikėtų daryti, kad pareigūnų darbas motyvuotų gerai dirbti?

balsuoti rezultatai

Ar pritartumėte savo daugiabučio namo renovacijai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2  +2 C

   +2  +7 C

 

   +3  +7 C

   +2  +6 C

  +5  +8 C

 

   +7  +8 C

    7-12 m/s

    1-6 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1749 PLN - 4.2155
RUB - 68.9476 CHF - 1.1609
GBP - 0.8881 NOK - 9.6723
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12