respublika.lt

Partizanų ryšininkė su Pelytės ženklu

(0)
Publikuota: 2018 liepos 12 08:30:16, "Šiaulių kraštas"
×
nuotr. 2 nuotr.
Giedriaus Baranausko, Marijos Rimkienės asmeninio albumo nuotr.

Kai Gedulo ir Vilties dieną į redakciją užsuko smulkutė guvi moteris ir prisistatė esanti politinė kalinė Marija Blažytė-Rimkienė, jos akyse skaudžių ir sunkių išgyvenimų, rodos, nė nematyti. Vėliau, pasakodama apie kalinimą, sunkius darbus lageriuose, ji nuolat šypsojosi, o ašaros akyse sužibo vienintelį kartą - prisiminus grįžimą į Lietuvą.

 

 

Apsupta pelyčių

„Ar nebijote pelių?“ - peržengiančius jos namų slenkstį klausia kitų metų sausį 90-metį švęsianti M.Rimkienė.

Pelytės pasitinka dar koridoriuje - ant raktų pakabuko, lempos, spintos, įžengus į svetainę jų dar daugiau - vos telpa spintelės lentynose. Pliušinės, plastikinės, keramikinės, spalvotos ir pilkos, mažos ir didelės linksmais snukučiais žvelgia į svečius.

„Aš pati Pelytė, tai ir pradėjau kolekcionuoti pelytes“, - sako Marija, buvusi partizanų ryšininkė, slapyvardžiu Pelytė.

Paprastai, be sielvarto balse, pasakoja savo jaunystės istoriją. Buvo 19 metų, ką tik baigusi mokyklą, Šiauliuose nuomojosi kambarį, ruošėsi lietuvių kalbos ir literatūros studijoms Šiaulių mokytojų institute. Marijai studijuoti taip ir neteko. 1948 metų rugsėjo 6-osios naktį į kambarį įsiveržė kariškiai ir suėmė už ryšius su partizanais.

Mergina buvo ryšininkė. Jos užduotis buvo priimti kitus ryšininkus su reikalais atvykstančius į Šiaulius. Kaip tik suėmimo išvakarėse pas Mariją atvyko kita ryšininkė, kambaryje paliko dviratį, pundelį partizanų laikraščių ir pasakė trumpam išeinanti, bet taip ir negrįžo.

Ryšininkę slapyvardžiu Aldona visą sumuštą pamatė Šiaulių saugume per akistatą. Marija neišsidavė, kad pažįsta. Įgrūdo į kamerą. Žiaurus šiaulietis kariškis tardydavo ir dienomis, ir naktimis, neleisdamas išsimiegoti, tikėdamasis, kad palūš, tačiau jauna mergina laikėsi savo versijos.

Po poros savaičių suimtąją pervežė į Vilnių, kalino KGB rūsiuose. Ten buvo lengviau: sėdėjo nebe vienutėje, bent 10 minučių per dieną išleisdavo pasivaikščioti po kiemą, o ir tardytojas rusas pasitaikė kur kas švelnesnis.

„Jis prasitarė, kad negali manęs tardyti kaip kitų, nes esu panaši į jo dukrą“, - pasakoja M.Rimkienė.

Kameros palubėje buvo nedidelis langas. Kitos moterys pakeldavo Mariją, nes buvo lengviausia, kad ši papasakotų, ką mato. „Dabar „vengierkos“ pro šalį eina, o dabar mažas vaikiukas tapena...“ - su šypsena kalinių pramogas prisimena šiaulietė.

Po aštuonių kalinimo mėnesių atėjo nuosprendžio diena.

„Man buvo smagu tą dieną. Buvo mūsų kameroje tokia dzūkė Levutė. Ją iš namų paėmė, kaip stovi, su mediniais klumpiukais. Sakau, duok pasimatuoti. Vaikštau su tais klumpiukais po kamerą, keliu aukštai kojas, kaip gandras, visos juokiasi. Staiga atsidaro durų langelis ir pašaukia: „na B“, suprask, kieno pavardė prasideda iš B raidės. O mūsų kameroje trys tokios. Kariškis parodo į mane ir liepia išeiti. Aš su tais klumpiukais ir išėjau. Lipu geležiniais laiptais iš trečio į pirmą aukštą ir tyčia kaukšiu kiek galiu smarkiau. Sargybinis bara, o aš sakau - pabandyk su tokiom klumpėm paeiti tyliai. Senyvas kariškis paskaitė nuosprendį - 58 straipsnis, 10 metų nelaisvės. Pasirašiau ir vėl smagiai parkaukšėjau į kamerą“, - pasakoja M.Rimkienė.

Ar nebuvo baimės, išgąsčio, nevilties?

„10 metų buvo maža bausmė, tai ko čia pergyventi“, - gūžteli pečiais ponia Marija.

Kelionė per lagerius

Dar pusė metų praėjo, kol M.Rimkienė pasiekė lagerį. Vežė per persiuntimo punktus, kiekviename praleidžiant po kelis mėnesius. Galiausia pasiekė lagerį Taišete, Irkutsko srityje. Jame praleido metus. Per visus aštuonerius nelaisvės metus (mirus Stalinui bausmė buvo sutrumpinta) pabuvojo trylikoje lagerių. Paskutiniai buvo Kazachstane netoli Karagandos.

„Kartą manęs vos nenušovė, - lyg nuotykį prisiminusi šypsosi ponia Marija. - Mums, vežikų brigadai, buvo duotas įsakymas išvežti išviečių turinį. Vežiau pilną statinę ir ties vartais mano arklys pasibaidė, vežimas pasisuko, statinė - ant šono, o visas turinys - sargybiniams ant kojų. Tie su keiksmais į mane šautuvus atstatė. Tai laimė, kad mūsų brigadininkė netoli buvo. Ji gerai mokėjo rusiškai ir mane užtarė.“

Darbas plytinėje nors ir buvo sunkus, tačiau praskaidrintas romantikos. Dienomis plytinėje dirbdavo vyrai, mat jiems buvo reikalinga griežtesnė apsauga, o rytinėmis ir naktinėmis pamainomis - moterys. Netrukus tarp vyrų ir moterų prasidėjo susirašinėjimas.

Dar išsikraustydama iš lagerio, į kurį vėliau atkėlė vyrus, Marija prie savo narų paliko laiškelį su palinkėjimu drąsiai kovoti su blakėmis ir pasirašė „Pelytė“. Po kurio laiko „paštininkė“, kuri surinkdavo laiškelius plytinėje, atnešė laiškelį Pelytei - nuo Katino. Susirašinėjimas truko ilgai, užgimė švelnūs jausmai, nors vienas kito nė karto nebuvo matę. Labai trumpas susitikimas įvyko tik Katinui paliekant lagerį. Jis pasiskundė, kad neturi už ką išvažiuoti ir Marija pasisiūlė paskolinti pinigų. Ponia Marija sako, kad net gerai nematė, kaip atrodo jos Katinas. Vos įspaudus į delną pinigus ir išgirdus švelnų „ačiū“ teko atsitraukti vienam nuo kito, kad nepamatytų sargybiniai.

Netrukus Marija gavo Katino laišką iš tremties: „Rašau tau, kol namie nėra žmonos...“ Tuo meilės istorija ir baigėsi.

Kalinių ir tremtinių šeima

Pasibaigus kalinimo laikui, M.Rimkienė pirmiausia nuvyko į Taišetą aplankyti tremtyje gyvenančių tėvų ir sesers. Juos ištrėmė praėjus metams po Marijos suėmimo. Prieš metus buvo suimtas Marijos brolis ir nuteistas penkeriems metams.

Nuo tremties ir lagerių pavyko išsigelbėti dviem iš penkių Blažių vaikų: dukrai ir sūnui. Seseriai ir broliui pavyko išsislapstyti. Sesuo rašydavo laiškus tėvams ir Marijai, siųsdavo siuntinius ir laukė grįžtančių. Tai įvyko po 10 metų.

„Buvo keista sugrįžti. Neturėjom kuo apsirengti, su prastom terbelėm. Abi su drauge tūnojom vagono kamputy, kad niekam neužkliūtume. Laimingai parvažiavom. Ašarų labai daug buvo“, - pirmą kartą per visą susitikimą M.Rimkienės akyse sublizga ašaros.

Grįžusi į Šiaulius Marija apsistojo pas seserį, tame pačiame nuomotame kambaryje, kuriame ją suėmė.

„Nebuvau nei mylėjusi, nei draugavusi, kai mane suėmė, o grįžau senmergė, - šypteli M.Rimkienė. - Gerai, kad pasitaikė toks senbernis.“

Su būsimu vyru, taip pat politiniu kaliniu, Mariją supažindino to paties likimo draugė.

Apie lagerius šeimoje niekada nesikalbėdavo. Tik po vyro mirties, prieš 20 metų, sužinojo, kad jie buvo ryšininkai toje pačioje Prisikėlimo apygardoje.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s