respublika.lt

Partizano sesuo tebesaugo brolio dovanąnuotraukos (7)

2019 gegužės mėn. 16 d. 14:29:08
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, Šiaulių kraštas

„Negailėk savęs paaukoti Tėvynei, ainiai per amžius tave minės“, – ši 1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos signataro partizano Vytauto Gužo-Kardo citata užrašyta ant vieno iš Šiaulių autobusų. Kelmėje gyvena V. Gužo sesuo – Bernadeta Ščeponavičienė. Jos atmintyje brolis Vytautas išliko aukštas, gražus, dainingas, išmokęs mažąją sesutę šokti valsą.

 

Šie metai, skaičiuoja sesuo, jubiliejiniai: per Kūčias V. Gužui sukaktų 100 metų, birželio 11 dieną bus praėję 70 metų po jo žūties.

Slėpti gyvenimai

Kelmiškiams B. Ščeponavičienė gerai žinoma – daug metų dirbo felčere, skiepų kabinete. Jos vyras Algimantas Ščeponavičius (1932–2001) buvo ilgametis mokytojas. Tik šeimos istorija sovietmečiu buvo paslaptis.

Po Atgimimo paaiškėjo, kad ne vienas Kelmės medikas gyveno su slepiama praeitimi. Išsikalbėjo su gydytoja Rūta Katrina Juškaite – jos dėdė buvo partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Kai buvo įkurta Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis, vadu tapo J. Žemaitis, štabo viršininku – V. Gužas. 1949 metų Deklaracijoje pirmasis parašas – LLKS pirmininko Vytauto, trečias – Tarybos nario Kardo.

Apie brolio pasirašytą svarbų dokumentą B. Ščeponavičienė sužinojo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai J. Žemaičio-Vytauto byloje buvo rastas vienintelis žinomas Deklaracijos originalas.

Bet B. Ščeponavičienės biografija nebuvo paslaptis saugumui.

„Ar tu žinai, ką vedei – iš banditų šeimos“, – šį teiginį po vestuvių išgirdo jos vyras iš kolegos, raginusio stoti į partiją: kitaip negalėsiąs dirbti mokytoju.

„Aš gimusi Rokiškyje, Šilutėje mokiausi, pagal paskyrimą atvažiavau į Kelmę dirbti, kokie atstumai, bet taip saugumas veikė, kad viskas buvo sekama, žinoma“, – sako B. Ščeponavičienė.

„Mes labai panašūs“

82-ejų B. Ščeponavičienė kilusi iš devynių vaikų šeimos, jos tėviškė – Rokiškio rajono Panemunio valsčiaus Sičiūnų kaimas. Vėliau šeima persikėlė į savus namus Kazliškyje.

Vytautas buvo antra šeimos atžala ir pirmas sūnus, Bernadeta – pagrandukė, visų numylėtinė.

Šeimos tėvas Romualdas Gužas mirė 1939 metais. Bernadetai buvo tik dveji su puse. Moteris iš pasakojimų žino, kaip kapinėse šaukė, kad neužkastų tėvelio, net nusiėmusi kepurę mušė ją laikiusią mamą ar brolį. Mama Karolina Gužienė liko viena su būriu vaikų.

V. Gužas, sako B. Ščeponavičienė, iš tiesų buvo gimęs 1919 metų gruodžio 24 dieną, nors biografijoje nurodoma 1920 metų sausio 2 diena.

Brolio gyvenimas jai labiau žinoma iš knygų ir kitų pasakojimų – buvo per maža atsiminti.

Paskutinį kartą brolį matė 1944 metais. Jai buvo septyneri.

Prisiminimuose iškyla Vytautas. Labai aukštas. Labai gražus. Labai nuoširdus. Turėjo labai gražų balsą. Jau po Atgimimo leistame žurnale rado brolio partizaninius eilėraščius, sukurtus bunkeriuose.

Mažąją sesutę išmokė šokti valsą, pasistatęs ant savo kojų. Kai atvažiuodavo, paimdavo ant rankų, nešiodavo. Bernadeta buvo mažiausia ir mylimiausia.

„Gamta pasipuošusi pavasario žiedais

Gyvename žiauraus karo sukuriuos

Malonėtumės gėlelių kvapais, paukštelių balsais

Deja minty paskendę, kur mus gyvenimas nuvingiuos

Alyvų žieduos vakarais apsvaigę

Gal šią naktį žūsim kaip pavasarį snaigė.“


Šiuos žodžius prisiminimų sąsiuvinyje V. Gužas įrašė 1944 metų birželio 2 dieną Puodžialaukėje.

„Pusbrolis Ferdinandas Gužas, pasitraukęs į Australiją, ragino: „Vytai, važiuojam, rusai užims, gyvenimo nebus, mes būsime sunaikinti“. Brolis sakė, negaliu išvažiuoti, kaip aš paliksiu mamą su tiek vaikų. Kitą dieną apsigalvojo ir išėjo“, – pasakoja B. Ščeponavičienė.

Iš brolio gyvenimo šiandien sesei likęs tik šaukštas. Jį mažiausiajai šeimoje V. Gužas paliko išeidamas iš namų. Šaukštą moteris visą laiką saugojo, iki šiol su juo valgo.

„Mes labai panašūs“, – sako B. Ščeponavičienė ir greta sudeda dvi jaunystės nuotraukas: brolio Vytauto ir savo.

Baisūs metai

B. Ščeponavičienė pasakoja sudėtingą šeimos istoriją. Brolis Balys išėjo į mišką. Jonas buvo suimtas. Du mėnesius kankintas ir tardytas Rokiškyje, nuteistas ir išvežtas į Intos anglies kasyklas. Mirė pernai, sulaukęs 94 metų.

B. Ščeponavičienė prisimena paskutinę vaikystės dieną savo namuose. Mama vežė Jonui maisto į Rokiškį, dukros liko namie. Pamatė atvažiuojantį sunkvežimį – veža žmones. Trys seserys pabėgo į rugius, sugulė.

„Atvažiavo, nerado, išėmė langą. Turėjome tokį didelį stalą – į Panemunio valsčių išvežė. Kai grįžo mama, viską, ką galėjome, išnešėme kaimynams, susipakavome ir rytojaus dieną išėjome.“

Po savo stogu priėmė mamos sesuo, gyvenusi už 30 kilometrų. Ėjo pėsčiomis. Ir šiandien B. Ščeponavičienė prisimena baisų mažos mergaitės nuovargį, kai atrodo, jog nebegali žengti nė žingsnio: „Įkritau į griovį, mama sako, jau čia pat, jau matos...“

Tai buvo tik kelionių pradžia. Po svetimais stogais teko gyventi 10 metų. Nuolat baimėje.

„Sužinome, kad jau bus vežimai, susipakuojame. Buvome prisidžiovinę baltų cukorių – džiūvėsių – ir juodų, susikraudavome maišus ir laukdavome.“

Mintimis B. Ščeponavičienė vėl nusikelia į savo pastogę.

„Baisu, ką mes kentėjome, kol dar buvome namuose. Atvažiuodavo brolių ieškoti, mus basas išvarydavo už durų, šaudydavo į rūsį. Prisimenu, kiaulė jau buvo sušerta pjovimui, atvažiavo, įsivertė ir išvežė žviegiančią. Buvo baisūs metai. Vaikystė mano buvo visą laiką įtempta.“

Kartą Bernadeta liko nakvoti kaimynystėje, kur buvo nuėjusi patalkininkauti. Naktį vežimas – kaimynai buvo didžiažemiai – „buožės“. Į vežimą įsodino ir mergaitę.

„Šaukiu, rėkiu, kad tikrai aš ne jų šeimos. Bet dokumentų jokių. Ta moteris sako: tikrai ji ne mūsų vaikas, iš kaimynų atėjusi. Galiausiai paleido“, – prisimena B. Ščeponavičienė.

Praradimas ir susitikimas

1947 metais žuvo Boleslovas. Šeima iš namų jau buvo pabėgusi, gyveno Didėjos kaime.

Nušautas B. Gužas tris dienas gulėjo ant bruko, paskui buvo įmestas į durpyną. Dabar šioje vietoje pastatytas paminklas „Angelas“ 1944–1954 metais Panemunio apylinkėse žuvusiems partizanams atminti.

Kai mama sužinojo, kad sūnus žuvo, bijojo užsirišti juodą skarelę, kad kiti nesuprastų... Tik šv. mišias užpirko – buvo labai tikinti.

Ilgą laiką šeima nežinojo, kur yra Vytautas. Kol per ryšininkus mama negavo laiško iš Eržvilko.

Į kelionę susitikti su sūnumi K. Gužienė pasiėmė ir jauniausią dukrą – kaip priedangą. B. Ščeponavičienė mano, kai tai buvo 1948 metai – jai dar nebuvo sukakę vienuolikos.

„Lyg prieš pat Velykas važiavome. Atsimenu, išlipome iš traukinio, paskui ilgai ėjome, kažkas pasitiko, dar su arkliu vežė.“

Partizanai ir ryšininkai laikėsi atsargumo – su broliu Bernadetai susitikti neleido, ėjo tik mama.

Atgimimo pradžioje B. Ščeponavičienė dalyvavo partizanų būrių vadų suvažiavime Raseiniuose, kur susitiko buvusį partizaną, prisiminusį anų dienų kelionę.

„Sakė, prisimenu, kaip tu su mama buvai atvažiavusi, mama tave paliko, mes brolį lydėjom į pamiškę, į būrį nevedė, kad niekas neišduotų. Labai gerai prisiminė, koks brolis buvo draugiškas...“

Žuvo po suvažiavimo

V. Gužo partizaninėje biografijoje išskiriami keli svarbūs įvykiai. 1947 metų balandžio 6 dieną, Didįjį penktadienį, išduoti ir apsupti Paparčių kaime (Šimkaičių vls.) žuvo vienuolika Jungtinės Kęstučio apygardos štabo apsaugos vyrų, vienintelis būrio vadas V. Gužas pasitraukė sužeistas. Dėl būrio žūties kaltino save, tik bendražygių įkalbėtas neatėmė sau gyvybės.

1949 metais V. Gužas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, tapo LLKS Tarybos nariu, pasirašė LLKS Tarybos deklaraciją.

V. Gužas savo gyvybe garantavo už atvykusiuosius – Adolfą Ramauską-Vanagą ir Aleksandrą Grybiną-Faustą, kai prieš suvažiavimą reikėjo įsitikinti, ar svečiai iš Pietų Lietuvos srities nėra provokatoriai.

„1949 metai buvo jo paskutiniai metai, jis labai sirgo, sako, lyg tuberkuliozė buvo. Ta kelionė į Radviliškio rajoną – ėjo pėsčiomis, naktimis, žiemos metu. Pasišvęsti reikėjo“, – B. Ščeponavičienė mintyse bando įsivaizduoti brolio kelią.

A. Ramanausko-Vanago baudžiamojoje byloje yra išlikęs paskutinis žinomas V. Gužo laiškas, liudijantis apie sunkią sveikatos būklę: „Po pašalimo grįžtant bekeliaudamas su Jumis jutau, kad mano sveikata vis blogėja. Sunkus kosulys, silpnumas ir miegant didelis prakaitavimas. (...) Bunkerio drėgmė, blogas oras dar labiau pakirto sveikatą. Maniau, kad greitai jau reikės išsibraukti iš gyvųjų tarpo“.

Partizanas žuvo saugumiečiams susekus slapstymosi vietą. Kautynių metu V. Gužas gyvas nepasidavė.

„Šiame kaime 1949 06 11 žuvo Vakarų Lietuvos partizanų srities (Jūros) štabo viršininkas kpt. Vytautas Gužas-Zigmas, Galiandra, Mindaugas, Kardas, g. 1919“, – žymi paminklas Kavadonių kaime.

V. Gužas žuvo pirmas iš Deklaraciją pasirašiusiųjų aštuonių partizanų.

Kur užkastas partizanas, nėra žinoma. Kalbėta, lyg prie Eržvilko, lyg rožančius ant kaklo turėjo būti. Artimųjų paieškos buvo nesėkmingos.

Mamos dalia

Pasak B. Ščeponavičienės, kai V. Gužas žuvo, mama buvo kalėjime – Šilutės lageryje. Penkeriems metams buvo nuteista už tai, kad supirkdavo sviestą ir veždavo į tuometinį Leningradą. Kažkas įskundė.

Bernadetą pasiėmė vyriausia sesuo, turėjusi penkis vaikus ir susilaukusi šeštojo. Prižiūrėjo vaikus – dvejus metus nelankė mokyklos.

Mamą išleido anksčiau – atsėdėjusią dvejus metus – po paskelbtos amnestijos moterims, kurių vaikams nėra 14 metų ir gyvena be tėvo. Bernadetai iki keturiolikos dar trūko kelių mėnesių.

„Sapnuoju, kad įkritau į tokią didelę duobę, ir galvoju: aš čia ir numirsiu. Pribėgai tu, padavei ranką ir ištraukei. Už savaitės paskelbė amnestiją“, – pranašingą sapną dukrai pasakojo mama.

K. Gužienė buvo paleista prieš pat Kalėdas.

„Mamai vaikai buvo viskas, o Vytautas buvo labai gero charakterio, atjautus, švelnus. Dieve, Dieve...“ – apie sunkią mamos dalią kalba B. Ščeponavičienė.

1956 metais K. Gužienė galiausiai grįžo į apleistus savo namus. Jau nebevežė – galėjo laisviau gyventi. Anapilin K. Gužienė išėjo 1974 metais. Po melioracijos sodybos vietoje liko plyni laukai.

Tebestovi tik dviejų galų namas, kuriame iš pradžių gyveno Gužų šeima, kur mirė tėvelis.

Atminimas pagerbtas

Antradienį Valstybės pažinimo centre Vilniuje Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė parodą „19490216: Apsisprendimo šifras“, skirtą 1949 metų Deklaracijai ir ją pasirašiusiems signatarams.

Šiemet, minint Deklaracijos 70-metį, B. Ščeponavičienė dovanų gavo dokumento, kurį pasirašė ir brolis, kopiją.

B. Ščeponavičienės lentynose – ne viena knyga, kurioje rašoma apie V. Gužą. Aktyviai medžiagą apie brolį rinko Danielius Gužas, inžinierius mechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, planavo parašyti knygą.

Moteris ištiesia laikraščio iškarpą. 2009 metais, viešėdama JAV, „Draugo“ laikraštyje pamatė straipsnį, skirtą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio metams, Deklaracijos 60-mečiui. Jame minimas ir V. Gužas.

V. Gužas yra Rokiškio krašto garbės pilietis, jam skirta ekspozicija muziejuje. 2016 metais Kazliškyje (Rokiškio r.) partizanui buvo atidengtas paminklas.

Aštuonių Deklaracijos signatarų pavardės iškaltos paminkle Minaičiuose, Miknių sodybos teritorijoje atkurtas partizanų bunkeris.

1949 metais V. Gužas buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties), 1998 metais jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), tais pačiais metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

B. Ščeponavičienė parodo anūko Miko nuotrauką: aukščiausiais balais išlaikęs egzaminus, įstojo Vilniaus universitete studijuoti klasikinės filologijos, pasiėmė akademines atostogas ir išėjo savanoriškai tarnauti į Lietuvos kariuomenę.

„Tiktas patriotas. Bus paveldėjęs iš brolio“, – nusišypso V. Gužo sesuo.

– Ar kartais pagalvojate: jei brolis būtų sulaukęs nepriklausomos Lietuvos?

– Dieve!

Biografija laukia tyrėjų

Projekto „Partizanų Lietuva“ idėjos autorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius sako, kad apie Vytautą Gužą viešai skelbiami duomenys yra prieštaringi ir, deja, netikslūs.

Pasak profesoriaus, tikrai žinoma, kad V. Gužas baigė žemesniąją Salų žemės ūkio mokyklą, įgijo pienininko specialybę, pagal ją dirbo Taujėnų pieninėje, atvyko į buhalterių kursus. V. Vaitkevičiaus duomenimis, V. Gužas kursuose „tik kojas apšilo“, sakyti, kad tapo buhalteriu, nėra pagrindo.

„Partizanų gyvenimo pasakojimą beveik be išimčių kuria artimieji, giminaičiai. Kad jie žinotų gyvenimo aplinkybes, yra išskirtinai retas atvejis. Jie ir negali žinoti: tai buvo didžiausia paslaptis. V. Gužas irgi puikiai žinojo, kad jo buvimas, veikla – viskas kelia grėsmę, ryšiai nutraukiami. Nenoriu sumenkinti pastangų, straipsnių, bet į juos reikia žiūrėti kritiškai, tikslinti istorikams – pirmaeilis uždavinys“, – sako V. Vaitkevičius.

1940–1941 metai jau yra laikas, kai V. Gužas veikia savarankiškai. 1941 metais, kai prasideda Lietuvos aktyvistų fronto veikla, jis įstoja į organizaciją, su ja dalyvauja Birželio sukilime. Įsijungė į P. Plechavičiaus vietinę rinktinę.

V. Gužo biografijoje skelbiama istorija, kad jis 1944 metų vasarą traukėsi per Liepoją į Vakarus, bet pateko į nelaisvę sovietams. Iš traukinio pabėgęs ties Taurage įsijungė į partizanus.

V. Vaitkevičius abejoja šia istorija. Jis atkreipia dėmesį, kad vienas iš pirmųjų partizaninio karo istorikų Kęstutis Kasparas yra nurodęs, kad V. Gužas – Vokietijos kontržvalgybos mokyklos, kuri veikė Rytų Prūsijoje, kursantas, absolventas, kuris 1944 gruodžio mėnesį, savaitė prieš Kalėdas, desantu buvo išmestas į Tauragės miškus.

„Viskas susidėlioja. Mokslas truko apie 3 mėnesius, dauguma lietuvių vyko organizuotai kartu su frontu, liepos mėnesį. Lietuvių buvo paruošta daugiau kaip 200, desantu grįžo apie 200. V. Gužo mokslų, pasiruošimo, nusileidimo Tauragėje scenarijus atitinka, kaip jis atsiranda Jurbarko krašto partizanų tarpe. Pirmas ar beveik pirmas jo būrys tampa Paupio partizanų. Būryje kelis kartus pasikeitus vadams, ir pats V. Gužas tampa būrio vadu – iki viso būrio žūties.“

V. Vaitkevičius sako, kad ŠIS biografijos fakto pataisymas parodo V. Gužą visai kitoje šviesoje. Tai – sąmoningas pasirengimas kovai.

„Iš pienininko arba pienininko-buhalterio jis tampa rimtai pasirengusiu žmogumi partizaninei kovai su visais reikalingais įgūdžiais: radijo bendravimo, Morzės abėcėlės, sprogdinimo, atskirų kursų, kaip vadovauti partizanams priešo užnugaryje – paskaitas skaitė lietuviai dėstytojai, karininkai. Galime įsivaizduoti, kad be Broniaus Liesio, taip pat signataro, ir V. Gužas buvo su visai rimta operatyvinio darbo, bent teorine, patirtimi, jau nekalbu apie ginkluotės pažinimą ar pagrindinius principus, kaip išlaikyti konspiraciją.“

V. Vaitkevičius primena V. Gužo A. Ramanauskui-Vanagui rašytą laišką, kurio pabaigoje rašo apie sunkią sveikatos būklę. Pasak profesoriaus, sunkiai sergantis V. Gužas svetimais dokumentais buvo nuvežtas į ligoninę, peršviestas rentgenu, diagnozuota liga. Gydydamasis laikėsi vienas.

Vyresniosios kartos žmonių, pas kuriuos V. Gužas gydėsi, iš kurių išėjo ir kurių lauke žuvo, nebėra, jų dukra ir vyras žino tik perpasakojimus.

„Bet įspūdingas patvirtinimas, kad žūties vietoje per naktį buvo nežinia kieno slapta supiltas kapas ir pastatytas kryžius. Ilgą laiką jis buvo prižiūrimas, kažkas nuversdavo, vėl atstatydavo. Iki pat melioracijos ta vieta buvo išlikusi kaip kapas. Retas ir įspūdingas atvejis“, – sako V. Vaitkevičius.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • D.TRAMPAS: naująja JAV prezidento Donaldo Trampo atstove spaudai taps ligšiolinė pirmosios damos Melanijos Tramp atstovė Stefani Grišam.
  • DATA: Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pirmadienį paskelbė, kad 2026 metų žiemos olimpinės žaidynės vyks dviejuose Italijos miestuose - Milane ir Kortina d‘Ampece.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar reikia prezidentus, baigusius kadenciją, saugoti iki gyvos galvos?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti gyvenimu Lietuvoje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13 +15 C

 +18 +20 C

 

 +18 +20 C

+27 +29 C

 +31 +33 C

 

 +20 +22 C

 0-2 m/s

 0-5 m/s

 

 3-8 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis