respublika.lt

Partizanai. Pasirinkimo kaina (32)

2019 kovo mėn. 10 d. 17:00:42
Irena BABKAUSKIENĖ

Minint Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, per nacionalinę televiziją bus parodytas Editos Mildažytės dokumentinis filmas „Uosis, Tigras ir Liepsna“, kuriame įamžinti partizanų liudijimai apie pasipriešinimo sovietų okupacijai kovas ir tų kovų nulemtą gyvenimą. Ekrane skambantys partizanų pasakojimai - lyg priesaika ar priminimas, kad net kritiškiausiomis akimirkomis išlieka laisvė pasirinkti: susitaikyti ar kovoti, pasiaukoti ar paaukoti kitą.

 

- Kas partizanų pasakojimuose jums asmeniškai sukėlė daugiausia emocijų? - „Respublika“ paklausė dokumentinio filmo „Uosis, Tigras ir Liepsna“ autorės Editos MILDAŽYTĖS.

- Viskas labai jautru. Bet pagrindinis dalykas - tai buvo doros principais konstruotas karas. Žmonės žinojo, už ką jie kovoja. Už savo šalį, už tai, kas atimta, bet yra visų širdyse. Prisipažinsiu, aš pati atradau naujas sąvokas, kad faktinis to meto Lietuvos vadovas buvo Antanas Sniečkus, bet teisėtas vadovas buvo partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Ir žmonės, turėdami tokias moralines nuostatas, gyveno paraleliniame pasaulyje. Daug žmonių daugybę metų gyveno tame paraleliniame pasaulyje, kuris jiems buvo tikrasis.

Filmo herojus Uosis palieka sukrečiantį įspūdį - tokio tvirtumo (visomis prasmėmis) žmogų sunku surasti. Dvasios stiprybe žavi ir Tigras, 93 metų Julija-Liepsna. Jie nuo pat jaunystės iki gilios senatvės turbūt nė dienos sau nemelavo.

Kurdama filmą, iš pradžių galvojau, kad gal reikėtų kviestis ekspertų, tyrėjų, kurie apibendrintų pokario kovų laikotarpį. Paskui supratau - nereikia jokių tyrėjų komentarų. Kur kas paveikiau yra patys per visa tai perėję žmonės, ką jie sako, ką jie daro. Tai labai tikra. Norėjau išsigryninti, kad liktų tik pasakojimo paprastumas, tai yra apie save ir savo gyvenimą pasakotų patys partizanai.

- Ar jų pasakojimuose atsiskleidė tai, kad apsisprendimas išeiti į mišką ir kovoti su žymiai gausesnėmis sovietų pajėgomis buvo tolygus apsisprendimui mirti, kai artimieji anksčiau ar vėliau pamatys tave ant miestelio grindinio?

- Jie visi tą žinojo. Kad eina mirti. Ir neturėjo jokių iliuzijų. Sakome, didvyrių nėra. Jie yra. Jie atsitiktinai liko gyvi, nes visi kiti - palaidoti (pokario kovose žuvo apie 20 tūkst. partizanų - red. past.). Ir jau nebekalbės. Todėl turime išklausyti likusių gyvųjų liudijimus.

- Kas jus pastūmėjo imtis pokario kovų temos?

- Galbūt toks impulsas buvo partizano dukra Rūta Balsytė. Kai ji atsitiktinai papasakojo, kad jos tėtis yra partizanas, pagalvojau, kodėl niekada negirdėjau apie partizaną V.Balsį-Uosį, kodėl mes apskritai tiek mažai žinome apie juos. Nors mano pačios senelis yra Lietuvos policininkas, ir ta Lietuvos karininkijos tema visada buvo arti. Galų gale, kai maža buvau ir augau Marijampolėje, atsimenu, kaip kalbėdavo, kad kažkas nupirko sodybą ir rado bunkerius joje. Visa tai dar yra ir mano gyvenimo uodega, vaikystės uodega - aš dar atsimenu aidus viso to, kas vyko.

- Ar su partizanais kalbėjote apie tai, kad ir šiandien įvairiai vertinamos pokario kovos, kad buvo ir kita pusė?

- Yra ta kitoji pusė. Suprantu - vyko karas. Tai nebuvo pasivaikščiojimas parke. Ir žmonėms, kurie norėjo paprasčiausiai gyventi ir auginti savo vaikus, buvo visiškai nesvarbu, kokioje Lietuvoje - laisvoje ar nelaisvoje - būti. Jie neturėjo jokių idealų, tiesiog norėjo paėsti. Ir norėjo, kad jiems nemaišytų ėsti. O partizanai trukdė. Tuos žmones galima suprasti. Mano senelis Kazimieras Mildažis, dirbdamas girininku ir eiguliu, 30 metų išvaikščiojo tame miške, kur vyko pats žinomiausias partizanų mūšis - Kalniškės mūšis. Iki pat partizaninio karo pabaigos Suvalkijos partizanai laikėsi tuose miškuose. Mano senelis sakydavo: iš vakaro - stribai, iš ryto - žalieji. Arba iš ryto - stribai, vakare - broliukai. Jis buvo išmintingas žmogus ir sugebėjo visą šį laiką išvaikščioti tame miške, nes turėjo idealų. Ir aš užaugau namuose, kur visada buvo tų idealų. O buvo žmonių, kuriems tiesiog reikėjo išgyventi. Galų gale, manau, kad visko buvo ir su tais partizanais, juk niekas neklonavo jų pagal dieviškumą, nerinko pagal dieviškąjį laipsnį. Aš sutikau padorius žmones, bet gal buvo ir nepadorių. Visko galėjo būti. Čia kaip kariuomenėje, dar nieko nereiškia, kad kareivį drausmina statutas, kai kas jo ima ir nesilaiko. Galų gale, kiek jų buvo perrengtų ir veikusių partizanų vardu. Matėme šį sovietų metodą dabar Ukrainoje.

- Kalbinote daugiau partizanų, bet filmui pasilikote tris. Kodėl?


- Dar prieš filmavimą pasikalbėjau su daugeliu. Ir pasidarė aišku, kad nėra skirtumo, kiek jų apklausi - beveik visi pagal tam tikrus aspektus papasakos tą pačią istoriją. Žinoma, kiekvienas skirtingą, nes skausmas kiekvienam yra skirtingas ir kova buvo skirtinga. Bet kai kas buvo ir yra visiškai tipiška, kuo rėmiausi šiame filme. Visose istorijose yra tai, kad tėvai pasiuntė savo vaikus į mišką. Šeima. Visose trijose istorijose yra tas pats: man tėvelis pasakė, tėvelis kasė bunkerį, mane palaimino. Toliau - krikščionybė, katalikybė: kunigas mus palaimino, mes prisiekėme, bažnyčia mus lydėjo. Kitaip sakant - Dievas su mumis. Ta kova buvo absoliučiai teisi. Ir trečias dalykas - jų moralinės nuostatos. Visi šie žmonės, išskyrus V.Balsį, kuris gyvena kooperatiniame bute, šiandien gyvena toje pačioje tėviškėje, iš kurios buvo ištremti ir į kurią sugrįžo. Nieko kito jie neieškojo. Nei užsienių, nei kažkokių turtų ar dar kažko.

- Grįžo, bet iš pradžių nebuvo itin svetingai sutikti - sunku buvo prisiregistruoti, rasti darbą.


- Aš nekalbėsiu, kaip neteisingai mes ir dabar elgiamės su tais žmonėmis. Apie tai galima būtų atskirą temą išplėtoti. Nenorėčiau plėstis, bet prasitarsiu, ką galvoju. Mano mama dirba buvusioje spec.ligoninėje, kur ir šiandien turbūt gydosi ta nomenklatūra, kuri juos persekiojo, o laisvės kovotojais, kai jiems reikia kvėpavimo aparato, pavyzdžiui, praradus sveikatą sovietų šachtose, pasirūpina tik „Bėdų turgaus“ fondas. Štai ir atsakymas. Turime pergalvoti savo gyvenseną ir tai, apie ką mes čia kalbame.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (32)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: šeštadienio popietę pranešta apie Telšių rajone atvira liepsna degantį ūkinį pastatą.
  • FINALAS: Poznanėje (Lenkija) vykstančio pirmojo pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės etapo dviviečių baidarių 1000 m distancijos antrajame pusfinalyje šeštadienį Lietuvos atstovai Ričardas Nekriošius ir Andrejus Olijnikas užėmė antrąją vietą ir pateko į finalą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar reikia įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą pasuose?

balsuoti rezultatai

Ar bijote skraidyti lėktuvais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +12 +13 C

  +8 +10 C

 

 +12 +13 C

+22 +23 C

 +17 +19 C

 

+19  +22 C

2-5 m/s

 3-6 m/s

 

 4-6 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis