respublika.lt

2017 rugpjūčio 18, penktadienis

Paminklus mokame griauti, bet ne statytinuotraukos (6)

2017 rugpjūčio mėn. 13 d. 08:09:51
Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Lietuvoje įamžinti garsių asmenybių atminimą sunku. Dėl kiekvieno pastaraisiais dešimtmečiais iškilusio paminklo laužytos ietys, rezultatas maišytas su žemėmis. Dabar aistros verda dėl Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus paminklo. Net Lukiškių aikštės Vytis, turėjęs visus suvienyti, politizuojamas, baiminamasi, kad jo idėja žlugs.

 

- Kodėl žmonių lūkesčius atitinkantys paminklai taip sunkiai skinasi kelią į miestų reprezentacines vietas? - „Respublika“ teiraujasi žinomo Vilniaus architekto, paveldo eksperto Audronio Katiliaus.

- Šiais laikais paminklo sąvoka labai išsiplėtusi ir nekonkreti, daugeliui ji apskritai sunkiai suvokiama. Trys ketvirčiai visuomenės įsivaizduoja paminklus tokius, kokie buvo statomi per šimtmečius. XIX-XX amžiaus pirmos pusės tradicija - aikštė, postamentas, ant jo figūra arba biustas - tebėra gyva, dažnai įsivaizduojama kaip vienintelė įmanoma. Skulptoriai, architektai linkę ieškoti šiuolaikiškesnių formų. Šiame konflikte nebūtinai teisi tik viena pusė.

Studijų tuometiniame Dailės institute metais, atsimenu, sėdėjome prie alaus ir aiškinomės, kas yra gražu. Tada pasakiau: gražu tai, kas savo vietoje. Nuo to laiko praėjo daugiau nei pusšimtis metų, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad po tuo abstrakčiu pasakymu telpa viskas.

- Valdžios atstovai, kurių žodis galiausiai būna paskutinis, demonstruoja arogantiškumą, slaptą norą toleruoti tik jiems priimtinus kūrinius. Ar klasikinės formos - nebemadinga, nešiuolaikiška?

- Ar paminklas bus darytas pagal akademinius, klasikinius principus, ar bus šiuolaikinis, nėra esminis dalykas. Svarbu, kad jis būtų profesionalus, tiesiog geras. Bet ir su profesionalais pas mus ne visada gerai. Šiuolaikinio meno iškėlimas ir praeities negerbimas vis dar labai madingas, tai per ilgai užsitęsė. Vakaruose jau to atsikąsta. Ten žydi visos gėlės, o pas mus turi žydėti tik vienos spalvos. Jei kažkas stoja į kitą pusę, visi iškart stoja prieš.

Kai žiūriu į Neries krantinėje stovintį Vamzdį, kaskart prisimenu seną istoriją, gal mitą. Sovietiniais laikais Vilniaus vyriausiuoju architektu ilgus metus dirbo Vladislovas Mikučianis. Iš Sankt Peterburgo kilęs lietuvis, po karo atsiųstas į Lietuvą, bet lietuviškai išmokęs tik septintajame dešimtmetyje. Tai jis atsivežė visą plejadą savo bendramokslių, bendradarbių iš Leningrado, tarp jų ir Viktorą Anikiną, Levą Kazarinskį bei kitus, kurie Vilniuje pastatė visus tuos stalinistinės architektūros pastatus. Mikučianis buvo energingas ir pakankamai protingas žmogus. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pajutęs politines permainas, jis greitai pagavo Vakarų Europos architektūros vėjus ir persiorientavo į tą pusę.

Tuo metu dar veikė pirmoji Vilniaus elektrinė (dabar šiame pastate įsikūręs Energetikos ir technikos muziejus - red. past.). Iš jos kilo du kaminai - senas ir naujas, grynai pramoninis. Miesto valdžia seną užsimojo pakeisti dar vienu metaliniu. Ir čia Mikučianis pratrūko. Trenkė kumščiu į stalą: gana darkyti seno miesto panoramą, reikia jau esantį metalinį griauti, o ne dar vieną statyti. Ir rėžė ultimatumą - arba kaminas, arba jis. Kaminas iškilo, o Mikučianis išlėkė iš pareigų.

Tas Vamzdis atsirado visai šalia tos vietos, kur ilgus metus buvo tie metaliniai kaminai. Gal jau ir buvo aplenkęs laiką tas naujasis menas... Eidamas pro šalį visada pagalvoju, kad kažkas aukojo savo karjerą gindamas miestą, o įsivaizduojantis save neaišku kuo skulptorius drebia štai tokį daiktą, versdamas jį matyti nuostabioje pilių ir senamiesčio panoramoje niekuo dėtus praeivius.

- To „daikto“ miestiečiai nepamilo, bet atsirado ir daug užtarėjų. Gal teisios abi pusės?

- Nieko keisto, kad stojo ginti tokie kaip pats skulptorius, - ten intelektas labai įvairus. Bet kad nemaža dalis šviesuomenės... Man tai buvo visiškai atgrasu, juolab kad tas palaikymas, manau, net nebuvo nuoširdus. Daugelis Vamzdžio užtarėjų, esu įsitikinęs, tiesiog bijojo pasirodyti nešiuolaikiški, nemadingi.

- Miesto taryba nepratęsė Vamzdžio egzistavimo, bet jis tebestovi, pergyvenęs ir Žaliojo tilto skulptūras. Rūdys vienodai buvo pagraužusios ir jas, ir Vamzdį, bet „balvonai“ nukelti, o jis liko. Iš baimės būti nešiuolaikiškiems?


- Vamzdis buvo pastatytas vieniems metams. Kaip dekoracija, kaip karnavalinis objektas jis galėjo būti, kodėl ne? Bet jis liko ir pasiliko, ir dabar jo skleidžiama žinia yra visai kita, ypač kontekste su Žaliojo tilto skulptūromis.

Aš su pavydu žiūriu į civilizacijas, kurios išsaugojo visų laikų paminklus, net pastatytus užkariautojų. Suomijoje, Prancūzijoje niekas nenugriauta. O pas mus - Vamzdis paliktas, o skulptūras reikėjo nuimti.

Štai jums ir atsakymas, kodėl mes negalime pasistatyti paminklų. Žymiai lengviau yra nugriauti ir tuo save įreikšminti, negu padaryti kažką prasmingo, turinčio išliekamąją vertę.

Praeities ženklų sunaikinimas pačios praeities nepakeičia - tai neįmanoma. Vienas prancūzų profesorius, kai jo klausė nuomonės apie Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimą, priminė Mokslininkų namus, virš kurių špilio sovietmečiu buvo iškeltas kūjis ir pjautuvas. Dabar toje vietoje yra tik tuščias vainikėlis. Jis sakė: emblema tapo politiškai nebetinkama, ji, nors sunkiai, buvo išimta, bet vieta tai liko!

- Paminklo vieta turbūt nėra mažiau svarbi nei pats kūrinys. Ji ne tik meniniu požiūriu turi būti idealiai suformuota, bet atitaikyta ir ideologiniu, emociniu, atminties, istoriniu požiūriu. Jono Basanavičiaus paminklui, tiek stumdytam po Vilnių, galiausiai gavusiam mašinų stovėjimo aikštelę priešais Nacionalinę filharmoniją, turbūt nepasisekė?


- Nepasisekė ne tik daktarui Basanavičiui.

Nepriklausomybės pradžioje buvo sudaryta bent kažkokia atmintinų vietų ir paminklų schema, bet kad jos kas būtų laikęsis, nepastebėjau. Pirmiausia prireikė statyti Gediminą. Stumdė stumdė, kur tik nebandė įkišti. Ta vieta, kur jis stovi, apskritai būtų pakenčiama, bet šitam paminklui absoliučiai nepriimtina - leisdamiesi nuo Gedimino kalno matome arklio užpakalį ir kažkokį trikojį. Atstatant Valdovų rūmus dar buvo ketinimų jį pasukti, perkelti, bet taip ir liko. Mindaugas, vienintelis Lietuvos karalius, įkurdintas už pilies sienos, prieš buvusį tarnų, ūkinį pastatą. Skamba ne visai karališkai.

J.Basanavičiaus paminklo vieta irgi ne reprezentacinė, kad ir ką tvirtintų miesto taryba. Šimtmečiais ten stovėjo rimtas trijų aukštų pastatas. Per karą jis sudegė, pokary griuvėsiai išvalyti ir dirbtinai suformuota šiokia tokia aikštelė. Plika akimi matyti, kad tai - karo žaizda. Ar tai vieta Tautos patriarchui?

- Visuomenė pageidavo, kad jis atsirastų Konstantino Sirvydo skvere. Kodėl tam nebuvo pritarta?

- Ten irgi yra buvęs užstatymas, kurį reikėtų regeneruoti. Paminklų jokiu būdu nereikia kišti į neaiškias, diskutuotinas vietas, nes jų stumdymai - pats blogiausias dalykas.

- Na, bent jau Lukiškių aikštė diskutuota ir perdiskutuota. Apsispręsti dėl koncepcijos prireikė ketvirčio amžiaus.


- Tie visi susikirtimai jau buvo virtę anekdotais. Bet jie išgrynino geriausią sprendimą. Vyčio - istorinio Lietuvos herbo - idėja žymiai efektingesnė net už Trispalvės. Trispalvė tarpukariu buvo tai Tautos, tai valstybės vėliava, jos statusas buvo svarstomas iki pat Nepriklausomybės praradimo, giliai skaudžią istorinę prasmę ji įgavusi ypač sovietmečiu, kai buvo uždrausta.

Tiems, kas turi sprendžiamąją galią, paminklai suteikia unikalią galimybę įtvirtinti savo politinę tąsą. Iš čia ir rūpinimasis, kad per jo ar jų kadenciją kažkas būtų padaryta. Pas mus nė vienas projektas, kuriam reikia daugiau nei ketverių metų, nejuda į priekį. Kam stengtis, jei tu sunkiai dirbsi, o laurus nusiskins tas, kas ateis po tavęs. Ir dar, kaip pas mus dažniausiai būna, iš priešingos politinės stovyklos.

- Ne mums vieniems nesiseka su paminklais. Lenkai neturi kur dėti akių dėl visur pridygusių pseudorealistinių ar naiviai verksmingų skulptūrų. Gal ta tendencija palietė visą posovietinę erdvę?

- Nacionalinio išsivadavimo judėjimai sukėlė galingas emocijas, atplėšė vartus į laisvę. Sąjūdžio, pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir Lietuvoje buvo pristatyta įvairių paminklų. Bet žmonėms reikėjo to, kas nebuvo galima šitiek metų, - pagaliau įprasminti krauju apšlakstytą istoriją, Tautos auką. Tie paminklai turi kitą vertę, ne meninę. Jie yra to meto, istorijos liudytojai, ir tai ne mažiau svarbu.

O kalbant apie tradicinius paminklus, jie tebestatomi visame pasaulyje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (6)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar žinote, kur galima išmesti nenaudojamas padangas?

balsuoti rezultatai

Ar aukojate kraujo Nacionaliniam kraujo centrui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +11  +17 C

   +18  +19 C

 

   +13 +16 C

   +21  +26 C

  +21  +29 C

 

   +17  +19 C

    4-9 m/s

     1-3 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1697 PLN - 4.2575
RUB - 69.4730 CHF - 1.1311
GBP - 0.9090 NOK - 9.3243
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12