Pakalbėjus reikia plauti burną

Pamatę patį žodyno autorių, studentai dėl savo leksikos kiek sutriko, tačiau pats kalbininkas - nė kiek. Pasak jo, keiksmažodžiai šnekamojoje kalboje pastaruoju metu labai paplitę (ir tai esą ne pati didžiausia nuodėmė, jie netgi pagyvina kalbą!) ir plinta toliau net tarp išsilavinusių žmonių, intelektualų. Esą svarbiausia suvokti, atsirinkti, kokioje aplinkoje ir kokioje kompanijoje jų nevartoti. Beje, pats Robertas prisipažįsta be nešvankybių irgi neapsieinantis („nesikeikiu tik prie studentų, moterų ir vaikų”), tačiau rašydamas komentarus internete nepadorius posakius stengiasi užmaskuoti žvaigždutėmis ar daugtaškiais.

Įdomu, bet ne popsas

Pirmosios lietuvių kalbos vulgarybių enciklopedijos autorius kalbininkas R.Kudirka sako šio didelio darbo ėmęsis, nes norėjęs užpildyti tuščią nišą.

„Lietuva tokio žodyno neturėjo, kai tuo tarpu kitos Europos šalys - net po kelis, ir apskritai šiai mokslo sričiai ten skiriamas didžiulis dėmesys, - kalbėjo jis. - Nors mano žodyną įdomu, o vietomis netgi smagu skaityti, tai jokiu būdu ne popsas, o rimtas mokslinis dalykas. Žodynas skirtas studijuojantiems lietuvių kalbos leksikologiją, vertėjams ir visiems, besidomintiems socialine dialektologija, subkultūrų kalba ir t. t”.

Dešimtmečio darbas

Kad tai išties solidus veikalas, išduoda ne tik knygos storis - beveik 700 puslapių žodyną sudaro per 9 tūkstančius žodžių ir 1,6 tūkst. frazeologizmų. Visi jie - su išsamiais paaiškinimais. Į žodyną įtraukti kalėjimo, kriminalinio, narkomanų, interneto, kompiuterijos, breikerių, grafičių piešėjų, sporto, muzikos ir kitų sričių žargono žodžiai, taip pat daug šnekamosios kalbos perliukų, „pagardintų” vulgarybėmis.

„Prireikė dešimties metų, kol medžiagą žodynui surinkau, - prisipažįsta kalbininkas. - Pradėjau mokydamasis universiteto pirmajame kurse 1995-aisiais, tiesa, jau turėdamas šiokį tokį - apie 100 tokių žodžių, - įdirbį. Baigiau darbą 2010-aisiais. Sugaišau tiek daug laiko, nes dirbau vienas”.

R.Kudirka, rinkdamas medžiagą žodynui, apklausė arti šimto tautiečių, jam teko pabūti ir narkomanų, ir vagių, ir buvusių kalinių draugijoje. Ten jis visada išsitraukdavo diktofoną ir fiksuodavo vienos ar kitos srities atstovų šnekas. Neretai ir susimokėti tekdavo, kad kompanionai atvirai, neslapukaudami, pakalbėtų savuoju žargonu. Maža to, kalbininkas visada remdavosi mažiausiai trimis šaltiniais.

Be žodyno nesuprasi

Vis dėlto ne pačių žodžių surinkimas jam buvo sunkiausias darbas, o medžiagos susisteminimas. „Žodyną reikėjo parengti taip, kad jis būtų vientisas, nuoseklus, - aiškino kalbininkas. - Tris kartus redagavau, gryninau. Beveik atmintinai viską išmokau.”

Žodyne galima rasti tiek visiems puikiai žinomų vulgarybių ir frazeologinių posakių, tiek tokių, kurių be vertėjo pagalbos nesuprasi. Pavyzdžiui, sakinys „atsipirko šmielį iš skūtos” įkandamas tik... kišenvagiams, maža to, ne eiliniams, o šito luomo „elitui”, ir reiškia „pavogė piniginę iš vidinės kišenės”.

Sportininkų „slengas”, anot kalbininko, irgi nelengvai perkandamas. Antai krepšininko išsireiškimas „lipa į medį” reiškia „per dideles kliūtis veržiasi prie krepšio”, „ieško kapeikų” - varosi kamuolį. Tik futbolininkai pasakytų, ką reiškia „nukabinti voratinklį” - ogi „kalti į „deviatką”. Dar neaišku? Tai yra įspirti kamuolį į viršutinį vartų kampą.

Rūta žalioji? Ne!

Kalbininkas teigia, kad didžioji dauguma vulgarybių į lietuvių lūpas atkeliavusios iš slavų tautų. „Visų tų negražių žodžių su šaknimis „jopt***, na** kilmė - slaviška, - šypteli jis. - Bet pastaruoju metu į lietuvių šnekamąją kalbą vis labiau plūsta vulgarybės - anglybės.”

Ar paties žodyno idėjos autoriaus nešokiravo tokia jo surinkta medžiaga, gilinimasis į vulgarybių kilmę, istoriją, šaknis? „Jei būtų šokiravę, nebūčiau tokio darbo ėmęsis,” - patikina kalbos kultūros specialistas.

Esą norime to ar nenorime, visi žmonės kalbėdami neapsieina be riebesnių išsireiškimų. Keiksmažodžiai savotiškai padeda išsikrauti, „nuima garą”. Esą kaldami į sieną vinį ir netyčia pokštelėję plaktuku per pirštus nešūktelime „Ai, rūta žalioji!”, o kertame iš peties. Ir skausmas iškart apmalšta!

Kolegos nekeikia

O kaip į R.Kudirkos žodyną reaguoja jo vyresnieji kolegos? „Kol kas sulaukiu tik teigiamų įvertinimų, - pasidžiaugė kalbininkas. - Juk tai sociolingvistikos sritis, kalbotyros šaka. Tiesa, yra davatkiškų mokytojų, kurie galvoja, kad tai gali prisidėti prie jaunimo degradavimo. Aš su tuo kategoriškai nesutinku. Kol yra kalinių - tol neišnyks ir kalinių žargonas; kol yra narkomanų ar vagių, niekaip nepavyks išnaikinti jų vartojamų išskirtinių žodžių, ir taip toliau.”

Pokalbio metu nejučia į galvą šauna lietuvio ausiai ne itin maloniai skambantis lotyniškas posakis „Curvus piscis aquam bibat”, kuris išvertus į lietuvių kalbą - toks nekaltas: „Kreiva žuvis vandenį geria”. Bet šito sakinio kalbininko žodyne nėra. „Nors mums tai skamba vulgariai, čia - ne žargonas, - šypteli R.Kudirka. - Toj kalboj žodžių statusas visai kitoks. Lygiai kaip „curveball”, beisbole reiškiantis tam tikrą kamuolio valdymo techniką.”

Dešimtmetį rengto žodyno autorius pats savo knygos vertinti nesiima - tegul, sako, tai padaro leksikografai, kalbos kultūros specialistai. Bet jis neabejoja, kad toks žodynas lietuvių kalbos kultūros istorijai buvo labai reikalingas. Tą liudija ir pakartotinis, jau trečiasis, žodyno leidimas.

9 - tiek tūkstančių žodžių, kurių padorioje draugijoje geriau neminėti, kalbininkas sudėjo į savo žodyną.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"