Pagrindiniai akiniai, pro kuriuos žvelgi lietuviškainuotraukos (5)

2018 rugsėjo mėn. 03 d. 13:51:11 Perskaitė 646

Jūratė LITVINAITĖ, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja ekspertė dalijasi įspūdžiais, pastebėjimais ir atradimais, kuriais nešina grįžo iš vidurvasarį vykusios ekspedicijos „Brydė per pasaulį“, pasiekusios net Japonijoje įsikūrusias lietuvių bendruomenes. Žygį, skirtą atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui ir Lietuvos išeivijos šviesuomenei pagerbti, organizavo Lietuvos geografų draugija ir Lietuvos Kelionių žurnalistų sąjunga; šiuodu bus įkvėpę du galingi vardai - geografijos profesorius Kazys Pakštas ir poetas Kazys Bradūnas.

 

- Koks vaizdas pirmiausia atgyja iš ekspedicijos?

- Pagal kalbą ir istoriją atrodytų, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose turėtų dominuoti išeiviai iš Europos, bet iš tikrųjų pirmas tave pasitinkantis vaizdas yra rasių, tautybių požiūriu marga minia. Išeivių iš Europos vizualiai ten yra apie 40 proc., bent jau Kalifornijoje, Nevadoje, Arizonoje, Ilinojuje. Visko daug - spalvų, kalbų, kitoniškumo. Tačiau vietiniai anaiptol neatrodo pavargę nuo atvykėlių srautų - užkalbina lifte, eilėje, tiesiog gatvėje, paklausia, ar viskas gerai, ar viską supranti, ar nieko nereikia. Jie, atrodo, visose situacijose pasiruošę padėti. Tai mane pakerėjo - galvoju, kad ir Lietuvoje turėtume išmokti tokio atviro draugiškumo, paslaugumo svečiams, na, ir, aišku, tokio atsipalaidavimo, kuriuo amerikiečiai tikrai moka pakerėti.

- Pavyko rasti kokių duomenų, kurie būtų papildę K.Pakšto ir K.Bradūno portretus?


- Čikagoje apsilankėme lietuviškose vietose, neišskiriant Šv.Kazimiero kapinių, kur palaidotas K.Pakštas. Iš jo gimtųjų Užpalių kilusi geografų draugijos prezidentė Genovaitė Kynė atvežė jo tėviškės Alinaukoje (dabar Sudeikių seniūnija) žemės, ją ir užbėrėme ant geografo kapo. Buvojome „Draugo“ redakcijoje, kur kultūros priedą redagavo K.Bradūnas, susipažinome su archyvais. Yra išlikęs poeto kabinetas, jo portretai, redaguoti straipsniai. Stenlio Balzeko įkurtame Lietuvių kultūros muziejuje mus sutiko Arvydas Reneckas, įkūręs pirmąją lietuvišką televiziją už Atlanto; jis pasakojo apie lietuvišką paveldą, kuris irgi neatsiejamas nei nuo K.Pakšto, nei nuo K.Bradūno. Visą dieną praleidę lietuvybės centruose bandėme suprasti, kuo pasikeitė emigracija per tas bangas, kuriomis lietuviai išvyko iš tėvynės. Tarkim, aš, istorijos mokytoja, nebuvau iki galo suvokusi emigracijos bangų skirtumų. Mokyklinėje Lietuvos istorijoje lyg ir įprasta pasakoti, kad pirmoji banga emigrantų, išvykusi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, esą labai sparčiai nutautėdavo, ypač jų vaikai. Na, po to esą atvyko ta antroji didelė „dipukų“, „Dievo paukštelių“, kaip jie patys save vadino, banga, ir ji esą atkūrė lietuvybę, lietuvišką kultūrą. Susipažinau su visiškai kitokiu pasakojimu: būtent su pirmąja lietuvių emigracijos banga atvykę lietuviai, jausdami atsakomybę už būsimą Lietuvą, sunkiai dirbdami galvijų skerdyklose, kituose alinančiuose darbuose, nežmoniškai taupydami rinko lėšas, už kurias pastatė daugybę bažnyčių, įkūrė gimnazijas, kultūros centrus. Sukūrė visą lietuvišką gyvenimą miestuose, kur lietuvių susitelkdavo kiek daugiau - tuo mes įsitikinome Čikagoje. Kaip pasakojo sutikti garbaus amžiaus „dipukai“, tarkim, gimę Vokietijoje ar gimę tik atvykus į Ameriką, nežinia, kaip būtų susiklostęs jų likimas, jei ne pirmoji emigrantų banga, kuri parūpino jiems leidimus atvykti į JAV, įtikinę JAV vyriausybę, kad atvykstantys lietuviai bus „tinkami piliečiai“, tikrai turės, vietinių lietuvių padedami, darbą ir pastogę. „Dipukai“ dalijosi prisiminimais apie tuos įspūdžius - atvažiavę į Amerikos didmiestį Čikagą, jie rado čia sukurtą mažytę Lietuvėlę: rado vaikams mokyklas, gimnazijas, lietuvių lėšomis išlaikomas ligonines, bažnyčias su lietuviškomis pamaldomis, lietuvių teatrus, orkestrus, ansamblius, pagaliau, lietuviškas kapines, kur galima katalikiškai palaidoti. Tokioje aplinkoje profesoriaus K.Pakšto romantiška idėja sukurti Belize „atsarginę“ Lietuvą - Dausuvą, t.y. lietuvišką valstybėlę su teritorija svetur, jiems pasirodė svetima ir per sunki. Juo labiau kad, anot „dipukų“ pasakojimų, jų neapleido jausmas, kad tuoj tuoj Lietuva bus laisva ir jie galės į ją sugrįžti. Na, o šiandien, Lietuvai tapus laisva, nebeliko misijos; manau, šiandien ji išgyvena didelį klausimą, ką daryti toliau, kai nebeliko juos vienijančios minties ir veiksmo.

- Regis, to nebėra ir Lietuvoje...

- Daug kur pasaulyje to nėra. Pavyzdžiui, mes irgi diskutavome, ką turi vienijančio Amerika. Demokratijos idėją? Ja tikrai ne visi amerikiečiai betiki. Dalis amerikiečių yra už Trampą, sakydami, kad griežtos priemonės, varžančios kai kurias teises ir laisves, puiku, kiti, kurie prieš Trampo politiką, sako, kad jis iš viso neteisėtai išrinktas, kad buvo pažeistas vienas esmingiausių demokratijos principų - rinkimai. Akivaizdu, politinės problemos visur panašios, ir aš manyčiau, kad didžiausia mūsų civilizacijos problema yra ta, kad mes apskritai nebeturime misijos BŪTI. Sakysime, viduramžiais buvo misija skleisti Kristaus žodį, sakysime, XIX amžiuje radosi „tautų pavasaris“, misija kurti tautines valstybes, paskui iškilo misija skleisti pasaulyje demokratiją... Kokia misija vyraujanti šiandien? Ne veltui amerikiečių filosofas F.Fukujama pareiškė, kad civilizacija užbaigė savo istoriją ir dabar gyvename laikais po istorijos.

- Gal vėl atsinaujins reikalas stiprinti nacionalines valstybes?


- Problema ta, kad žmonės nebežino, kas yra nacionalinė valstybė. Šiandien dėl to nesutariama net Lietuvoje, kuri nacionaliniu požiūriu yra gana monolitiška valstybė. Ginčijamės dėl to, ar Lietuva vadintina tik istoriškai apibrėžta etninė teritorija ar ji yra ir ten, kur gyvena nors vienas lietuvis, įtikėjęs globalios Lietuvos ir Lietuvos be sienų šūkiais. Visa taip užpainiota, kad aš tiesiog įsikimbu į teiginį, kurį išgirdau „Santaros-Šviesos“ suvažiavime: mes gyvename laikais po tiesos. Niekas nebežino, o jei ir žino, negali įrodyti, apginti, kas yra tiesa. Mes gyvename ne tik laikais po istorijos, bet ir laikais po tiesos. Vienos tiesos nebėra, kiekvienas atsineša savo tiesą. Ir nėra būdo įvertinti, nėra būdo nustatyti - kaip ir K.Pakšto atveju. Jis turėjo Dausuvos idėją, kuriai aukojo savo jėgas, ja tikėjo. Bet kitiems tai netapo jų tiesa.

- Ką jums, istorikei, sako K.Pakšto idėja?


- Klausiat, ar jo idėja yra teisinga? Kuo toliau gyvenu, tuo mažiau noriu kritikuoti. Noriu išmokti matyti, suvokti situaciją, kaip sakoma, įlipus į to žmogaus batus. Galima suprasti, kodėl profesoriui taip rūpėjo kitos tėvynės idėja, ir galima užjausti jį kaip žmogų, mokslininką, kuriam neteko pamatyti, kaip jo svajonė virto tikrove. Įsivaizduoju, kaip jam buvo liūdna, kad jo idėjos neišgirdo, arba išgirdę nepriėmė. Įsivaizduoju K.Pakšto nerimą ir baimę dėl lietuvybės, lietuvių tautos - juk galėjo būti prarasta unikali kultūra. Su latviais likome tik dvi baltų tautos, ir jeigu mūsų neliks tame margame Dievo kūrinyje, vadinamame pasauliu, dar daugiau baltų dėmių bus. Juk mums, lietuviams, latviams, uždėta didžiulė istorinė, kultūrinė atsakomybė už baltų išsaugojimą - kultūros, tradicijų, paveldo. Negalime to nuleisti juokais: patinka ar ne, nori ar nenori, mes turime tokią atsakomybę prieš visą žmoniją.

- Kokį įspūdį jums paliko pirmosios emigracijos bangos paveldas?

- Galime džiaugtis, kad bent Amerikos lietuviai buvo tokie darbštūs, tokie taupūs, kad sugebėjo pastatyti ištisus rajonus su bažnyčiomis, gimnazijomis, paminklais, teatrais, redakcijomis. Mūsų dienomis kai kurie „dipukai“, gyvenantys, sakysime, Market Park rajone, Čikagoje, patiria dar vieną kultūrinę invaziją, nes iš šio rajono daugelis lietuvių išsikrausto į priemiesčius, geresnius rajonus ir ten likę senukai jaučiasi dar kartą izoliuoti. Tiesiog lietuvybė buvo, bet ji išėjo, išsivaikščiojo, o jie ir liko: grįžti Lietuvon nebėra jėgų, veržtis į kitus rajonus nebėra prasmės... Stovi paminklas Dariui ir Girėnui, aplink jį vaikštinėja, būriuojasi kitų kultūrų jaunimas, kuriems šis paminklas nieko nereiškia... Šiame rajone pamažu ima dominuoti afroamerikiečiai, kurių kultūra, manieros, elgesys, gyvenimo būdas kitoks, nei čia gyvenusių lietuvių. Bet, tai ne tautybių ar rasių klausimas... Manau, kad tai daugiau skurdo problema - skurdo, kurio apimtų rajonų, akivaizdu, JAV daugėja...

- Deja, jo nemąžta ir namie...


- Market Park rajonas Čikagoje yra labai gražus, bet skurdesnių sluoksnių gyventojai įneša destrukcijos, jame vis daugiau šiukšlių, daugiau pigių užeigų, daugiau sulūžusių automobilių gatvėse, daugiau gaujų, - tai vis skurdo veidai. Skurdas kaip juoda dėmė pasaulyje plinta epidemiškai, socialinės žirklės vis labiau skečiasi... Jei anksčiau visas pasaulio kapitalas buvo sutelktas 17 proc. žmonijos rankose, tai dabar 99 proc. pasaulio kapitalo valdo 1 proc. žmonių, - vadinasi, turtas koncentruojasi, kaupiasi, ir mes visi esame į šį procesą įsukti. Kartais įsivaizduojame, kad visos problemos, kuriomis gyvename čia, Lietuvoje, yra tik mūsų. Nėra taip - tai yra globalios problemos. Jos yra per didelės, kad vien mūsų šalies politikai sugebėtų lokaliu mastu jas išspręsti.

- Kai visur kur bevažiuodamas sutinki lietuvį, bent mažumėlę pasijunti kaip Lietuvoje, tiesa?

- Vis dėlto aš nesu pasaulio žmogus, esu Lietuvos žmogus, nes visą laiką nepaleidžia mintis lyginti pamatytą, patirtą su tuo, kas yra Lietuvoje. Apsižvalgai Havajuose: viskas žydi, kvepia, netgi paukščiai ir tie įvairių spalvų - raudoni, geltoni, margi, bet taip pasiilgsti pilkų Lietuvos paukštelių, kad pagalvoji: vis dėlto namai, Tėvynė, kultūra yra taip į tave įaugę, kad jie ir yra tavo pagrindiniai akiniai, pro kuriuos pasaulį matai lietuviškai, išjauti, suvoki lietuviškai ir galiausiai lietuviškai jį aprašai.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net