respublika.lt
 

O kadaise kontrabanda buvo knyganuotraukos (11)

2019 kovo mėn. 16 d. 15:17:24
Olava STRIKULIENĖ

Pasaulyje yra įvairiausių kontrabandos rūšių - ginklai, narkotikai, alkoholis ir t.t., tačiau lietuviai yra bene vienintelė pasaulio tauta, kuri kontrabanda gabeno į Lietuvą lietuviškus elementorius, abėcėles, žurnalus, laikraščius - carinio režimo uždraustą literatūrą, parašytą ne kirilica, bet lotyniškais rašmenimis. Tai vienintelė kilnios, švietėjiškos kontrabandos rūšis, būdinga tik mūsų kraštui. Už ją buvo tremiama į Sibirą. Už ją Sibiro platybėse atsirasdavo mūsų kapai su užrašu „knygonoša“. Nes kitose kalbose netgi nebuvo žodžio „knygnešys“ atitikmens.

×
nuotr. 4 nuotr.
Jurgio Bielinio proanūkė, buvusi pedagogė logopedė Aušra Gaigalienė. Reginos Musneckienės nuotr.

 

Tačiau laikai keičiasi. Dabar mūsų piliečiai ką tik dalyvavo jau 20-oje „Knygų mugėje“, o negatyviu kontrabandos karaliumi vadinamas vienas alytiškis. Tačiau šiandien, Knygnešio dieną, prisimename visai kitokį karalių - legendinį nesugaunamąjį Lietuvos knygnešį Jurgį Bielinį (1846 03 16 - 1918 01 16), žandarų pravardžiuotą Bieliaku. Ir būtent apie jį, už kurio įskundimą buvo siūloma net 500 carinių rublių, kalbuosi su J.Bielinio proanūke, buvusia pedagoge logopede Aušra GAIGALIENE.

„Kaip tik šiandien su dukra važiuojame į Vytauto Didžiojo gimnaziją pasakoti apie knygnešius, - pasidžiaugė A.Gaigalienė, - man prosenelis arba senelis, nes taip jį savo giminėje vadiname, yra giminė per mano mamos Marijonos Bielinytės liniją. Ji - vienintelė Jurgio Bielinio vyresniojo sūnaus Juozo Bielinio dukra. Mes visi kilę iš Biržų rajono, o prosenelis Jurgis gyveno Biržų valsčiaus Suostų parapijos Purviškių kaime. Ten kelios sodybos nuo senų laikų, jo tėvų žemė. Lyg ir kaimo seniūnu jo tėvas buvo. Tėvas mirė, kai Jurgiui buvo tik 17 metų. Galėjo sau ūkininkauti, žemės turėjo nemažai, bet to neužteko. Buvo labai smalsus, pas kunigą ieškojo literatūros. Pats į „Varpą“, į „Aušrą“ rašė, pasirašydamas slapyvardžiu „JB Baltasis Erelis“, pats draudžiamas knygas į Lietuvą gabeno. Mes, Bieliniai, visi esame žingeidūs. Mėgstame knygas skaityti, lavintis. Prosenelio Jurgio Bielinio jaunesnysis sūnus Kipras Bielinis buvo socialdemokratas, Lietuvos Steigiamojo Seimo narys. Vėliau pasitraukė į Vakarus. Dauguma mūsų giminės per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus. Tik mano mama liko. Mano tėvai buvo ištremti. Tie trėmimai - kaip giminės šmėkla. Jurgį žandarai gaudė, Kiprą - bolševikai. Šeima išdraskyta.“

- Jūsų prosenelis, knygnešių karalius slapčia gabeno vaikams elementorius, abėcėles, o dabartiniai „karaliai“ gabena cigaretes. Papročiai keičiasi ne į gerąją pusę?

- Na, nežinau, bet anais laikais tik mokslas, tik Tautos švietimas, bažnyčia, elementoriai rūpėjo. Kartą mes pas bobutę ant „užantgryčio“, taip mes aukštaitiškai sakome, senoviškų maldaknygių radome, „Aušros“, „Ūkininko patarėjo“ komplektų. Neįvertinau tada, o dabar labai gailiuosi, tikrai sau pasilikčiau ir vaikams parodyčiau. Ūkininkams labai reikėjo praktinių patarimų, ne viską mokėjo. Todėl ir buvo gabenama tokia švietėjiška literatūra.

- Dabar vis labiau populiarėja elektroninės knygos. Tad dabartiniams knygnešiams nereikėtų naktimis rizikuoti, slapstyti knygas po šienu, bijoti, kad kaimynai neišduotų. Elektroninę knygą galima pernešti per sieną internetu...

- Atvirai pasakius, nė vienos elektroninės knygos dar neskaičiau. Net nežinau, kaip ji atrodo. Gal ir gerai, kad yra elektroninių, bet aš einu knygų į Šeškinės biblioteką. Atsikėliau į Vilnių pas dukrą ir sūnų, kai likau našlė. Su vyru mediku-chirurgu gyvenome Kelmėje apie 50 metų. Dirbau logopede, o vėliau - mokykloje su pradinių klasių vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Namuose Kelmėje turėjome didžiulę biblioteką. Išdalinome ją vaikams. Dalį atidaviau į Kelmės biblioteką. Man maloniau skaityti „normalią“ knygą. Galiu pabraukti citatas, kurios man patinka. Atrodo, kad su rašytoju bendrauju. Galiu savo akiratį plėsti ir pati galiu savo prisiminimus pagyvinti, kitiems knygos turinį papasakoti.

Dieve, dabar tiek išsilavinusių žmonių, tiek knygų. Tikrai galima toliau nešti šviesą. Prosenelio kartai buvo daug sunkiau. Baisi rizika. Bet prosenelis vikrus buvo, mokėjo žandarus apgauti. Todėl ir karalius. Jis mirė 1918 metų sausio 16-ąją, likus mėnesiui iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Prižiūrime jo kapą Biržų rajone, Suostuose. Buvo mūsų, Bielinių, giminės du susitikimai. Susirinkome 30 žmonių, užpirkome mišias. Ir Biržų valdžia labai gražiai Jurgį Bielinį prisimena. Džiaugiuosi, kad Lietuvos nepriklausomybei atėjus, knygnešystė atėjo į istorijos, lietuvių literatūros programas. Apie knygnešystę rašoma vis daugiau knygų. Tik dabar suprantu, kiek mano prosenelis rizikavo, kiek patyrė nuotykių. Kartais atrodo, jog taip būna tik pasakose.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar baltų religinė bendrija „Romuva“ turėtų gauti valstybinį pripažinimą?

balsuoti rezultatai

Ar šiandiena pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+19 +21 C

 +15 +17 C

 

 +15 +16 C

+25 +29 C

 +23 +24 C

 

 +20 +23 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

0-2 m/s

 

USD - 1.1076 PLN - 4.3381
RUB - 73.3855 CHF - 1.0854
GBP - 0.9103 NOK - 9.9653
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis