respublika.lt

Norint dalytis šiluma, reikia jos turėti

(0)
Publikuota: 2019 kovo 18 07:57:11, Dalia BYČIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Roberto Šarknicko asmeninio archyvo nuotr.

„Grasinimai, pažeminimas, skurdas - taip gyvenome mes, betėviai vaikai, tarybinių laikų internatuose. Mūsų buvo šimtai. Tų, kurie, gimę iš motinų įsčių, jų globos nepatyrė. Tų, kurie augo maitinami smurtu, neapykanta, panieka. Tų, kurie apsupti smurtautojų, patys jais tapo, o ūgtelėję ne tik mylėjo, bet ir pavydėjo, keršijo, naikino...“ - tokiais žodžiais savo jautrią knygą „Šarkos sielos šauksmas“ pradeda pedagogas, režisierius, aktorius, rašytojas, dabar - Seimo narys Robertas Šarknickas.

 

Vaikystėje mėtytas iš vienų globos namų į kitus jis sutiko daugybę į save panašių. Tą patyrimą prieš keliolika metų dirbdamas režisieriumi Alytuje sutalpino į daugelį kino teatrų salių apkeliavusią vaidybinę juostą „Nepalikit, prašau“. Filme daug praėjusio meto simbolikos, bet yra buvusią ir dabartinę epochas vienijantis bruožas - jausmas, ką reiškia būti apleistam tų, kurie paleido tave į pasaulį, bei kaip svarbu vaikystėje sutikti mylinčius ir jautrius žmones, kurie padeda pasiekti kitokį gyvenimą.

Skaudžių išgyvenimų neslepiančiam politikui vaikų ir senyvų žmonių tema daugiau nei suprantama - ji įsigraužusi iki kaulų smegenų.

- Pastaraisiais metais didelių permainų įvyko vaikų globos struktūroje. Pasikeitė įstaigų pavadinimai, priklausomybė. Bet tai nereiškia, kad vaikų, kuriems globa reikalinga, ženkliai sumažėjo. Kuo skiriasi dabartinės vaikų globos įstaigos nuo buvusių? - teiravomės Roberto ŠARKNICKO.

- Dabartiniai vaikų globos namai nuo buvusių skiriasi kardinaliai. Ypač materialine baze. Visko dabar ten daug daugiau nei bet kuriuose tikruose namuose. Yra tik vienas didžiulis skirtumas - tikruose namuose vaikai yra mylimi ir nepaliekami. Meilės turbūt nei vienas vaikas nenorėtų iškeisti į geidžiamų daiktų gausą. Nebent iš naivumo ir žingeidumo. Dabar vaikų namų globotiniai turi visas sąlygas gyventi ramiai. Jie turi atskirus kambarius, gyvena po vieną, po du, šeimomis. Taip yra apsaugojamas privatus gyvenimas. Tačiau meilės visais laikais visiems reikėjo ir reikia. Tai yra amžina.

Nedrįsčiau teigti, kad anais laikais vaikų namuose viskas buvo tik blogai. Kiekviena situacija skirtinga. Visur skirtingi žmonės dirbo, visur supratimas buvo kitoks. Nereikėtų dėl to jų kaltinti. Tiesiog taip buvo. Ten, kur aš augau, taip pat buvo labai gerų darbuotojų. Žinoma, vienas piktas žmogus gali sugadinti viso gero kolektyvo vardą. Taip jau nutinka, kai bijoma garsiai pasakyti, o sakyti tada, būdamas vaiku, bijojau. Apie Obelių vaikų globos namus, buvusį internatą, taip pat turiu gražių sentimentų. Dar dabar kartais nuvažiuoju aplankyti tebedirbančių ir jau darbą palikusių auklėtojų, kitų darbuotojų. Esu jiems dėkingas.

- Teigiate, kad dabartiniai vaikų namai yra visko pilni. Ir nieko čia nebereikia keisti?

- Keisti ir keistis reikia nuolat, o labiausiai - išmokti mylėti likimo nuskriaustus vaikus. Tai amžina meilės pamoka. Dabar labai daug dirbama, kad gyvendamas ne su šeima vaikas jaustųsi kuo arčiau namų. Vaikai apgyvendinami bendruomenėse, daugiabučiuose namuose tarp žmonių, tam kad nesijaustų vieniši su savo sužeistomis širdimis. Žinoma, niekas niekada neatstos jiems tikrųjų namų. Tikrieji namai yra ten, kur gyvena tikrieji tėvai. Tik jie vieninteliai gali išmokti pamoką, kurią kažkada praleido, susigrąžinti išmėtytus vaikus ir kompensuoti jiems padarytą skriaudą.

- Kokie ženklai primena, kad vaikui šeimoje yra nebepakenčiama?

- Ženklų yra šimtai ir daugiau. Kiekviena situacija labai skirtinga, priklauso, kokie žmonės gyvena greta. Iš savo ir draugų patirties galiu pasakyti, kad pirmieji ženklai apie vaiko dramą šeimoje yra pasikeitęs jo charakteris - uždarumas, nepasitikėjimas, pyktis, verkimas, nenoras mokytis, ankstyvas rūkymas, vagystės, blaškymasis naktimis, šlapinimasis į lovą, pasikartojantys pabėgimai ir daugybė kitų požymių, kuriuos daugelis linkę ignoruoti, priskirdami „charakteriui“.

- Bet tie vaikai, kad ir kiek būtų apleisti, skriaudžiami savo namuose, vis tiek nori būti su tėvais, ne su globėjais?

- Nori, bet jei tėvai nenori, ką daryti? Tuo daugiau vaikui nepasiduoti turi padėti socialiniai darbuotojai, mokytojai, virėjos, valytojos, šiaip geri žmonės. Jiems tenka atsakingas darbas atstoti vaikams tėvus. Gyvenimas yra labai žiaurus, jis gali pasijuokti iš kiekvieno mūsų, ir nežinia, kada tai gali įvykti giminei, kaimynui, kolegai, man. Todėl niekada nelinkiu blogo net priešui, nors ir neteisybė bado akis ir ima pyktis. Likimą galima ir patiems valdyti nekeršijant, nelinkint blogio kitam.

- Kuo skiriasi vaikų namuose užaugę žmonės nuo tų, kurie galbūt net daugiau vargo matė augdami gimtuosiuose namuose?

- Skiriasi tuo, kad ne visada jiems pavyksta tapti šeimos nariu. Pats esu patyręs tai savo kailiu. Tik dėkoju likimui, kad dukros nuo gimimo man yra labai brangios, nemoku skriausti vaikų, labai jas myliu. Jos mane dažnai prieš miegą plonais mažais piršteliais ant kaktos žaismingai ir ne visada tiesiai peržegnoja. Jos man padeda kartais net darbotvarkę sudarinėti. O ant savo tėvų tikrai nepykstu ir nematau prasmės pykti. Jie vaikystėje taip pat augo kitoje meilėje, kitose aplinkybėse ir geriau už mane žino, kodėl taip atsitiko. Tėčio jau nėra, o motinai linkiu tik sveikatos ir ramybės.

- Visa Lietuva seka, kaip pasisuks globos namuose augančios devynerių metų mergaitės, kuriai atsirado įtėviai Naujojoje Zelandijoje, gyvenimas. Bet gyvenimas kol kas nepasisuko niekaip. Vaikas, kaip buvo, taip ir liko globos namuose. Ar taptų ta mergaitė laimingesnė, gimtinėje užaugusi be artimųjų meilės. O gal jai būtų geriau augti šeimoje, nors ir ne tėvynėje?

- Nesvarbu kokia šalis, širdis yra viena. Dievas kurdamas pasaulį neskirstė šalių, jis kiekvienam žmogui davė širdį. Jei širdis yra mylinti ir norinti apglėbti mergaitę, jos gyvenimą, šiltomis rankomis nuo patirto skausmo, manau, atstumai nebegalioja. Turime tai suprasti. Koks skirtumas, kokioje šalyje gyvena meilė? Jei meilės neatsirado tarp artimiausiųjų, tarp gimtosios šalies piliečių, kodėl vienam politikui iš šio vaiko reikėjo atimti meilę antrą kartą? Pirmą kartą meilę iš mergaitės atėmė motina, antrą - populistas. Juo būdamas padaręs tokį pikdžiugišką darbą iš gėdos mirčiau, negalėčiau ramiai miegoti. Šį žiaurų veiksmą prilyginu didžiausiam Seimo nario nusikaltimui. Bandydamas sukti kudašių, atsitempė mergaitės brolį iš užsienio. Tas sutrikęs kalba į televizijos kameras. Vieną kartą sako, kad ją užaugins, kitą - persigalvoja. Jeigu jau taip, kodėl brolis negalėjo sesute rūpintis anksčiau? Visa ši užvirta velniava tegul lieka politiko sąžinei. Pavogęs vaikui gyvenimą be sąžinės graužaties, jis dar bando tapti prezidentu. Mergaitė užaugs ir neabejoju, paklaus to netapusio Lietuvos prezidentu vyro, kodėl jis taip pasielgė? Už ką? Labiausiai bijau, kad užaugusi ji neatsidurtų blogose rankose, nenoriu, kad taip pat pamestų savo vaikus. Nes gerai žinau, ką reiškia, kai mano likimo vaikai, tapę tėvais, išsiskiria - dažnai vaikai jiems neberūpi. Atstumtos širdelės atsiduria tokioje pačioje situacijoje, kaip ir jie vaikystėje - vaikų globos namuose. Labai noriu, kad ta maža mergaitė būtų mylima. To jai labiausiai reikia. Ne trumpalaikių gelbėtojų, ne sotesnio kąsnio, o tėviško rūpesčio, kuris nenutrūktų sulaukus pilnametystės.

- Žmogaus gyvenimo kreivės viename poliuje yra vaikystė, pabaigoje - senatvė. Jei dėl vaikų dar kažkas daroma, kas daroma dėl senų? Vaikų neprižiūrintys tėvai baudžiami, iš jų paimami vaikai, o ar teko girdėti, kad seneliai būtų paimami iš juos apleidusių vaikų?

- Man teko girdėti, kad giminės paima senus tėvus, kai vaikai jais nesirūpina. Dabar valstybėje yra išaugęs socialinių darbuotojų skaičius, jų dėka, seneliais yra rūpinamasi daugiau. Kiekvienais metais lankausi Rumbonių, kaip sakau, vienišų močiučių ar vaikų atvežtų motinų, globos namuose. Teko matyti, kaip viena močiutė miegojo su pirštinėmis, o jose saugojo pasą. Močiutes prižiūrinti sesė Vitalija, pasakojo, kad ta senolė kiekvieną dieną laukia atvažiuojančio jos pasiimti sūnaus. Laukia ir nesulaukia. Tai labai skaudi istorija. Palikti tokios būsenos motiną yra nežmoniška. Sutinku, kai kurios senutės senatvės namuose gyvena savo noru, bet tik ne šiuo atveju. Per visą šalį tokių atvejų surastume tikrai ne vieną.

- Trys Seimo narės įregistravo Darbo kodekso pataisą, kurioje siūlo kiekvieną mėnesį skirti papildomą laisvadienį darbuotojui, jei vienas tėvų sulaukė 70 metų. Darbdaviai mano, kad tai rinkiminiai pažadai. O ką galvojate jūs?

- Mintis gal ir verta dėmesio, bet kol kas ji kvepia rinkimais. Pats norėčiau, kad dirbantys vaikai, juos užauginusiems ir gyvenimą atidavusiems tėvams galėtų skirti ne vieną dieną per mėnesį, o kelias dienas. Nes būti su brangiu žmogumi ir jį prižiūrėti - taip pat yra darbas. Ne tik mylėti reikia, bet ir rūpintis. Kitas dalykas yra septyniasdešimtmečiai, kurie dar patys dirba, yra aktyvūs. Jiems priežiūros nereikia.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s