respublika.lt

Neturime vidurinės klasės. Gal dėl to taip ir gyvename?

(0)
Publikuota: 2014 liepos 20 13:32:58, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijos dalyviai. Irmato Sidarevičiaus nuotr.

„Sodra“ paskelbė, kokias draudžiamąsias pajamas gauna Lietuvos gyventojai. Iš šios ataskaitos aiškėja, kad šalyje praktiškai nėra vidurinės klasės. Graudu, bet net 250 tūkst. žmonių uždirba mažiau nei 1000 litų. Dar beveik 400 tūkst. gyventojų pajamos siekia nuo 1000 iki 2000 litų. Kaip valstybė gali klestėti, jei pusė mokesčių mokėtojų yra žemiau skurdo ribos arba ties ja? Kaip valstybė gali klestėti, jei į geriausiai apmokamų profesijų ketvertuką pakliūva ne mokytojai, mokslininkai, o teisės aktų leidėjai?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys Saulius ŽILINSKAS, Seimo narys Kęstutis DAUKŠYS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Sakoma, kad yra labai turtingi verslininkai ir neturtingiausias sluoksnis, o vidurinio nėra. Bet tas vidutinis verslas lyg ir turėtų būti, jis sukurtų darbo vietų. Būtų vidurinė klasė.

V.RUBAVIČIUS: Lietuvoje vienu metu vyksta nepaprastai daug dalykų, ir tie dalykai susiklosto į pavojingą tendenciją. Sakau, pavojingą, nes tai visuomenės dezintegracija, kitaip tariant, visuomenės irimas dėl didelės socialinės atskirties ir turtinės nelygybės. Tai aiškus veiksnys, ir mes apie jį kalbame, ir sociologai kalba, tiesą sakant, puse lūpų, nes nepatogių valdžiai duomenų niekas nėra linkęs taip atvirai skelbti ir niekas to tyrimo nelinkęs skatinti ar finansuoti.

Kitas dalykas yra valstybės išnacionalinimas, išvalstybinimas, kuris taip pat vyksta įgaudamas vis didesnį pagreitį. Aišku, yra tam tikros istorinės - mentaliteto ir susiklosčiusių tam tikrų socialinių santykių - priežastys. Kita priežastis - išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos pobūdis, kai iš esmės buvo išsaugota nomenklatūrinė politinio elito valdžia ir ta išsaugota valdžia nepaprastai praturtėjo. Iš esmės ką mes matėme? Matėme valstybės išgrobstymą jį legalizuojant, suteikiant jam juridinį pagrindą.

Jei paieškotume nesenų priežasčių, manau, tai - vadinamoji prichvatizacija. Politinio elito elgesys iš esmės ir suformavo tą tendenciją, kokia pastebima pastaruoju metu. Reikia baisėtis, kas buvo padaryta. Tai buvo vadinama skambiu žodžiu „reformos“, bet praktiškai buvo įgyvendintas toks tarsi neoliberalistinis modelis. Tik be valstybinės priežiūros, nes valstybinė priežiūra buvo sutelkta grupės rankose žmonių, kurių tikslas iš esmės ir buvo, kad nepaprastai sparčiai praturtėtų nedidelis valdžią turinčiųjų ir su ja susijusių žmonių sluoksnis.

Pažiūrėkime kad ir į žemės ūkio istoriją. Mūsų žemės ūkio produktyvumas šiuo metu yra trečdalis to, koks buvo, vadinasi, reformos, tie visi pokyčiai, kurie vadinami reformomis, neturėjo ekonominės perspektyvos, tiesiog net nebuvo keliama ekonominių tikslų. Prisiminkime, kokie tikslai buvo keliami, - tarsi istorinio teisingumo ir t.t. Kita vertus, konsoliduotos žemės ūkio naudmenos buvo išskaidytos į smulkius rėželius, ir tie rėželiai pagal visą modernios valstybės žemės ūkio gamybos ir ekonomikos logiką iš esmės mus grąžino į kone XX a. pradžią. Tai vienas dalykas.

Kitas dalykas - prisiminkime ideologiją, kuria buvo grindžiamos vadinamosios reformos. Ideologija buvo tokia: mes paleidžiame valstybę - tarsi leidžiame valstybę, kitaip tariant, tą vadinamąjį valstybės liaudies turtą, paimti aktyvesniems ir jie suformuos savininkų sluoksnį, o tas savininkų sluoksnis taps būsimos laisvosios rinkos ekonomikos pagrindu.

Kaip veikia tas sluoksnis, mes matome: tas sluoksnis niekada nesirūpino nei gamyba, nei ekonomika ir t.t., nes pinigus buvo galima ramiai daryti iš visai kitų dalykų: perimant turtą, užstatant jį bankams, plaunant pinigus ir t.t. Ta istorija vėlgi yra gerai žinoma, mes matėme tą pramoninės gamybos mažėjimo tendenciją. Taip pat galime prisiminti privatizaciją, kuri vyko naudojant vadinamuosius čekius. Ta istorija buvo užbaigta, ir aukščiausiu politiniu lygiu, kai iškilo poreikis išsiaiškinti, kas vis dėlto įvyko ir kiek to turto buvo paprasčiausiai nugvelbta perrašant įvairias firmas, nuvertinant čekius ir pan. Vykstant visiems šiems dalykams, ir susiformavo visiškas valdžios bei tam tikro ekonominio sluoksnio diktatas. To diktato pagrindinis tikslas buvo dalį žmonių paversti pigia darbo jėga.

Ką mes matome šiuo metu? Mes girdime nepaliaujamas kalbas apie darbo jėgą, apie darbo jėgos konkurencingumą, susijusį su darbo jėgos pigumu, su būtinybe įsivežti darbo jėgą ir t.t. Kitaip tariant, dalis praturtėjusių Lietuvos žmonių į visus kitus žiūri tik kaip į potencialią pigią darbo jėgą. O tas didžiulis sluoksnis žmonių ir negali būti kitokioje padėtyje kaip tik skurdo, nes skurde gyvenantys žmonės yra beteisiai, iš esmės jie turi dirbti už tiek, kiek duoda, ir tas atlyginimas suvokiamas kaip darbdavio vos ne geranoriškumo aktas. Paskui stebimasi, kodėl čia niekas neina dirbti už 800, kyla didžiulės diskusijos, žiniasklaida palaiko kalbas apie žmonių nenorą, esą kaip čia darbo būtų galima susirasti, jei tik būtų noro ir t.t. Bet niekas nekelia klausimo, kodėl į žmogų žiūrima tik kaip į darbo jėgą ir kodėl tam žmogui reikia tenkintis bet kokiu jam siūlomu darbu, kad ir kokie būtų jo gyvenimo tikslai, gebėjimai, norai save išreikšti.

Visi šitie dalykai, net žiniasklaidos, sakykime, protingesnės, ir akademinės visuomenės nustumiami į šoną, tarsi žmogui šitie dalykai jau nebepriklauso... Kas yra pagrindiniai kūrėjai? Pagrindiniai kūrėjai yra verslas ir politikai, kurie kuria darbo vietas, o darbo vietoms tarsi žmogaus nereikia, reikalinga tik darbo jėga.

G.JAKAVONIS: Paminėta, kad politikai ir verslas kuria darbo vietas. Bet ir tie patys turtingieji, ir neturtingiausi įvardija vidurinio sluoksnio nebuvimą ir sako, kad būtent vidutinis verslas turėtų sukurti tas darbo vietas.

V.RUBAVIČIUS: Jis ir turėtų būti vidurinio sluoksnio stuburas.

S.ŽILINSKAS: Tai tik jūsų įsivaizdavimas, iš tikrųjų skaičiai rodo truputį kitokius dalykus. Diskutavome, kiek to verslo yra, Lietuvos verslumas nėra kuo nors pasižymintis nei Rytų Europoje, nei tuo labiau pasaulyje, o ta dalis žmonių, kurie užsiima verslu, šiuo metu yra niekingai maža: šį rytą turime tik 97 806 įmones, kurios turi bent vieną darbuotoją. O mistinis skaičius - apie 30 tūkst. įmonių, kurios yra įkurtos, - nelabai teisingas.

„Sodros“ duomenys rodo, kad yra 97 tūkst. įmonių, kurios turi bent vieną darbuotoją, t.y. jos dirba. O kiek įmonių turi daugiau kaip 10 darbuotojų? Tik 18 127 įmonės, labai mažai. Vadinasi, pagal ES matavimus, pas mus visas verslas iš principo ir yra tik smulkusis ir vidutinis. O monopolijos gražiai gyvuoja specifinėse srityse, kurios yra arba masinio vartojimo, arba turi dar kažkokių išskirtinumų, kurie suteikia tą monopolijos atspalvį - energetika, šildymas, rentos ekonomika ir pan. Tai tada kyla toks klausimas: na, gerai, Lietuvoje 18 527 asmenys - pavadinkime tas įmones taip, - kurie tą situaciją valdo. Tai kaip visuomenėje yra skirtingų žmonių, taip tarp tų žmonių rasime visokių.

R.PAULAUSKAS: Vidutinė įmonė - kokia? Pagal ką?

S.ŽILINSKAS: Jas galime skirtingai skaičiuoti. Vidutinė įmonė, kaip skaičiuoja Europos Sąjunga, tai įmonės iki 10 darbuotojų, nuo 10 iki 50, nuo 10 iki 100. Yra kitas kriterijus - pagal apyvartą, bet Europoje tos apyvartos labai didelės. Yra dar trečias kriterijus - pagal turimą turtą, bet jis pagal mūsų sąlygas irgi labai didelis.

K.DAUKŠYS: Atkreipsiu dėmesį, kad toje pačioje statistikoje antra pozicija pagal dydį - tai įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai. Manyčiau, čia yra duomenų rinkimo klaidų, nes darbininkų šioje lentelėje beveik nėra. Tikrai netikiu, kad Lietuvoje nėra daugiau negu, pvz., 10 tūkst. šaltkalvių, baldžių, siuvėjų ar kitų. Dėl to aš ne visai pasitikiu statistika. Visame pasaulyje vidurinis sluoksnis susideda ne iš politikų, bet iš žmonių, kurie patys save įdarbina arba kurių labai aukšta kvalifikacija.

Štai skrydžių vadovai - tai ne kokios nors įmonės vadovai, tai žmonės, kurie iš tikrųjų dirba labai atsakingą darbą: reguliuoja, kad visi lietuviai nuskristų ir sėkmingai parskristų. Taigi ši dalis ir yra tas vidurinis sluoksnis. Sakau kaip pavyzdį.

Mes Lietuvoje vidurinio sluoksnio niekaip neišauginame dėl paprasto dalyko. Dėl mažų, palyginti su Anglija ar Vokietija, atlyginimų. Pradedančio eurobiurokrato, žemiausios grandies Briuselio darbuotojo, atlyginimas yra maždaug 2700 eurų, t.y. apie 9300 litų, o pas mus vadovai uždirba maždaug 10 500 litų.

Pirmiausia mūsų ekonomikai reikia užaugti gana aukštai, kad ta vidurinė klasė užaugtų. Antra - dalis verslininkų, kurie galėtų būti vidurinė klasė pagal statistines pajamas, ne visas gaunamas pajamas deklaruoja. Be to, dalis akcininkų - 60 tūkst. ar kiek jų ten būtų, - dalis didelių įmonių ne visas pajamas gauna per atlyginimą.

V.RUBAVIČIUS: Socialiniai sluoksniai visuomenėje matuojami ne juos lyginant su europiniais vidurkiais ar t.t., bet pagal santykį tarp aukščiausių pajamų ir minimalaus atlyginimo. O šis santykis Lietuvoje yra vienas didžiausių.

R.PAULAUSKAS:
Vidurinė klasė yra kiekvienoje visuomenėje. Palyginti su ukrainiečiais, bulgarais ar rumunais, mes ne taip blogai atrodome. O ką kalbėti apie Afriką. Kitas klausimas: ką mes turime omeny, kai sakome „vidurinis sluoksnis“? Ar socialinį statusą, ar pajamas?

K.DAUKŠYS: Kartais tai ne visai sutampa.

R.PAULAUSKAS: Prostitutė gali turėti tokias dideles pajamas, bet prie vidurinės klasės jos kažkodėl nesinori priskirti. Ar ne?

S.ŽILINSKAS: Gali būti ir trečias kriterijus: kokią vidurinio sluoksnio atstovas turi galią - sprendžiamąją ar darančiąją įtaką.

R.PAULAUSKAS: Nežinau, ar Lietuvoje buvo kokia nors polemika ir pabandyta išsiaiškinti, ką mes vadiname viduriniu sluoksniu. Jeigu pagal socialinį statusą - tada reikėtų apibrėžti tą sluoksnį. Jeigu pagal pajamas, tada keliu klausimą: nuo kiek iki kiek, bet ne pagal Šveicarijos ar Anglijos mastelį, o pagal Lietuvos. Nuo kiek prasideda tas vidurinis sluoksnis Lietuvoje? Žiūrėdamas į lentelę ir šiek tiek turėdamas omeny kontekstą - apie jį vėliau kalbėsiu - manau, kad pas mus viduriniu sluoksniu galima vadinti žmones, kurie gauna 2 tūkst. litų ir daugiau.

Jeigu vidurinę klasę mes vertiname pagal pajamas, tai pajamos yra skaičiai. Tada turi būti žemutinė riba ir viršutinė. Pavyzdžiui, JAV yra aiškiai apibrėžta, kas yra vidurinė klasė: ten aiškiai nustatyta, koks yra žemiausiais lygis, koks aukštesnis ir t.t. Juk įtakos prasme nėra kito kriterijaus.

Dar sykį sakau, koks nors spekuliantas akcijomis, visiškai nepretenduojantis į jokią įtaką visuomenei, gali uždirbti labai daug. Užtat ir keliu klausimą: kas yra vidurinė klasė - socialinis statusas, įtaka visuomenei ar pajamos? Nuo atsakymo į šitą klausimą ir priklausys, apie ką mes šnekame.

Mano supratimu, tai yra pajamos. Kitas klausimas, kad žmones, kurie objektyviai priklauso vidurinei klasei, t.y. gydytojai, karininkai, inžinieriai, turėtų gauti ne mažiau nei Lietuvos mastu nustatytos vidurinės klasės pajamos. Ar jie visi tiek gauna? Tikrai ne. Dėl to ir sakau, kad socialinis statusas ir pajamos turėtų atitikti vienas kitą.

K.DAUKŠYS: Pirmiausia ne pajamos nulemia šiuos dalykus, o išsilavinimas, socialinė patirtis, visi kiti dalykai. Pvz., žmogus, kuris gauna pensiją. Jis visą gyvenimą dirbo mokytoju, geru mokytoju. Kokiam sluoksniui jis priklauso? Žemiausiam? Aukščiausiam? Viduriniam? Pvz., prieš 20 metų aukštąjį mokslą baigusį žmogų buvo galima priskirti viduriniam sluoksniui, nes jis turėjo tam tikrą patirtį, išsilavinimą. Ir dabar galbūt būtų... nežinau.

Antras dalykas: Vilniuje gauti 2 tūkst. litų ir Dauguose. Visiškai skirtingas gyvenimo lygis. Taigi mes negalime skirstyti pagal atlyginimą.

Dar kitas reikalas - kiek žmogus pats sau gali leisti, ką iš tų pinigų padaro. Kitas galbūt uždirba 5 tūkst. litų, bet sėkmingai juos prageria. Nepavadinsime jo vidurinio sluoksnio atstovu.

Kita vertus, ar politikas gali būti ne vidurinės klasės atstovu. Kiek, pvz., Seime yra tokių? Kiek yra kapitalistų, tų tikrųjų, kurie turi šimtais milijonų? Vienas kitas. Lygiai tas pats ir savivaldybių tarybose. Dažniausiai gydytojai, mokytojai, verslininkai, na, profsąjungų veikėjai yra tam tikra vidurinė klasė.

Kitas klausimas, kiek ji pati yra didelė ir kodėl jos atstovai nenori didesnės klasės, vadinasi, ir konkurencijos savo klasės viduje.

Iš esmės manyčiau, kad jau dvidešimt keleri metai, kaip išėjome iš tos sistemos, kai turtas buvo ne visai garbė.

V.RUBAVIČIUS: Pirmoji vidurinė klasė buvo mūsų tarpukario mokytojai.

K.DAUKŠYS: Manau, ir dabar ši klasė išaugs. Visa pasaulio ekonomika taip vystosi, kad atsiranda kuo daugiau laisvų žmonių. Programuotojui jau nebereikia įmonės, jis gali dirbti namuose ir kelioms įmonėms iš karto. Gydytojai gali dirbti keliose ligoninėse. Mokytojai gali dirbti vienoje mokykloje arba dėstyti keliose aukštosiose mokyklose, gali dirbti nuotoliniu būdu. Ekonomika truputį kitaip tvarkosi. Todėl tų laisvesnių profesijų, kurios dažniausiai yra vidurinės klasės pagrindas, atsiranda vis daugiau. T.y. žmonių, kaip sakiau, kurie patys susikuria darbo vietas, kurie dirba aukštos kvalifikacijos darbą. Ir Lietuvoje taip bus.

Kur kas didesnį nerimą kelia skaičiai, kurie yra lentelėje. Maždaug 100 tūkst. žmonių, kurie gauna, atsiprašau, mažiau negu 900 litų. Vadinasi, tokie žmonės turi turėti dar kažkokių pajamų arba gyventi žemiau skurdo ribos. Nes už tiek neįmanoma išgyventi. Šitą dalyką reikia tvarkyti, nes jeigu mes nesugebėsime to sutvarkyti, vidurinė klasė išnyks.

Šiandien kvalifikuotas darbuotojas Vilniaus regione, ar jis būtų elektrikas, ar dar kas nors, į rankas gauna apie 3 tūkst. litų. Ar jis yra vidurinė klasė, nežinau. Bet lygiai toks pat darbuotojas, ko gero, Akmenėje geriausiu atveju gaus 1,5-2 tūkst. litų.

R.PAULAUSKAS: Kolega, kai pats dar buvai ministru, buvau atėjęs paaiškinti, ką jūs padarysite pakeldami minimumą. Išgirstas aš nebuvau.

Taip ir neišgirdau, apie ką mes šnekame. Kas yra tas vidurinis sluoksnis, jeigu mes neprisirišame prie skaičių? Tai yra filosofija. Mes galime filosofuoti įvairiausiais rakursais, bet tai jokios konkrečios išraiškos neturi. Todėl vidurinis sluoksnis, mano manymu, turi būti vertinamas pagal pajamas. Kitas klausimas - reikėtų nustatyti, kokios tos pajamos Lietuvoje būtų būdingos arba turėtų būti būdingos viduriniam sluoksniui. Ir kokia yra apatinė ir viršutinė riba.

Dabar apie pajamas, kurios pateiktos šioje lentelėje. Ko čia nėra? Išvardysiu keletą dalykų, kurių niekada nebus valstybinėje statistikoje, - tai su darbo santykiais susiję atlyginimai vokeliuose. Toliau - atsiskaitymai be sutarčių. Lietuvoje kaip ir kitur labai daug padaroma darbų ir suteikiama paslaugų nesudarant darbo sutarčių. Tų pinigų čia irgi nematyti.

Toliau - emigrantai, kurie siunčia pinigus (juos dar galima šiek tiek suskaičiuoti). Bet yra Lietuvoje daug žmonių, kurie išvažiuoja porai trejetui mėnesių, padirba ir grįžta. Aš pažįstu tokių žmonių, jų pajamos niekur nefiksuojamos, nors dažnai jos gali būti didesnės už mokytojų ar gydytojų. Jie nuvažiuoja, 2-4 mėnesius pluša, o paskui 8 mėnesius yra laisvi žmonės.

Toliau - kontrabanda. Ir kontrabanda yra dvejopa: kontrabanda legalių prekių, kurios paskui paplinta rinkoje, ir nelegali kontrabanda - narkotikai. Visa tai irgi funkcionuoja mūsų visuomenėje, didina pajamas. Kažkas visa tai dengia jėgos struktūrose - muitininkai, policija. Jie irgi gauna savo dalį. Šitie dalykai lentelėje neatsispindi. Tai dar ne viskas. Prostitucija. Ne veltui Prancūzija ruošiasi prostituciją ir kontrabandą įtraukti į BVP ir taip pagerinti rodiklius. O kur dar kyšiai...

V.RUBAVIČIUS: Manau, kad neigiama atlyginimų dinamika išliks tokia, kokia yra, ir artimiausioje ateityje. Jei neužklups dar didesnis sunkmetis, kuris verstų permąstyti visą mūsų politinės raidos scenarijų. Kodėl? Pažiūrėkime į verslo plėtojamą ir įtakingai spaudžiamą spręsti klausimą dėl darbo jėgos įsivežimo. Įsivežama darbo jėga yra kaip beteisiai žmonės, kurie nedalyvauja visuomenės gyvenime, kurie pigesni, o visos kalbos apie kvalifikuotus ir t.t. darbuotojus, mano galva, laužtos iš piršto - jų poreikis ganėtinai mažas.

Tada būtų galima kelti klausimą, kodėl pas mus buvo visiškai atsisieta nuo tų reikalingų žmonių ugdymo. Todėl, kad išlavinti ir vietoj išaugę žmonės turi kitą politinį sąmoningumą. Jie ir gali tapti tam tikra įtakingesne politinio sluoksnio savimonės dalimi. Matau tik tokias neigiamas tendencijas.

Dėl paminėtų įdomių dalykų, kurie neįskaičiuoti. Taip, žmonės išmoksta gyventi. Apskritai tą vokelinį ir visokį kitokį gyvenimą galima vertinti, kad apytikriai 30 proc. - tai visi pripažįsta - yra šešėlyje. Iš čia kyla dar viena didžiulė problema. Kaip valstybė apskritai, jos politikai gali kalbėti apie ekonomiką, ją vertinti pripažindama, kad ekonomika yra neapskaičiuojama, nes neįvertinama. Kai sakoma apie 30 proc. šešėlio, ką tai reiškia - 20 proc. ar kiek?

K.DAUKŠYS:
Kaip gali apskaičiuoti, jei nežinai kiekio šešėlyje.

V.RUBAVIČIUS: Bet čia ir įdomu, kad Europos Sąjungos politinis sluoksnis sutinka su tokia retorika, esą čia tarsi viskas tiksliai matuojama. Mastrichto kriterijai įvertinami iki šimtosios dalies. Nors pripažįstama, kad didžiulis šešėlis. Kodėl? Šešėlis yra korumpuotų valstybių požymis. Ir visi žino tą korupcinį mechanizmą, kuris yra įsisukęs. Ir jis yra politinis mechanizmas. Čia negali jokia politinė jėga imti ir kažką panaikinti, nes sisteminė korupcija yra viso mechanizmo dalykas, o ne atskirų jo šakų.

Grįžkime prie socialinio sluoksnio, kaip įvertinimo. Iš tikrųjų yra siūlymų įsivesti vienokius ar kitokius pajamų dydžius, bet iš karto mes matome, kaip tos pajamos netolygiai pasiskirsto net mūsų šitoje lentelėje. Taigi valstybėse, kuriose buvo vykdoma sąmoninga politika formuojant didžiausią sluoksnį, kuris ir būtų vidutinis, visai kitaip formavosi to sluoksnio ir finansiniai, ir socialiniai, ir politiniai, ir jų raiškos rodikliai. Jie buvo priimti veikiant realioms profsąjungoms, buvo profsąjungų santykiai su darbdaviais, su verslu ir t.t., kuriant vadinamąsias geroves, kurios naikintų socialinių konfliktų užuomazgas, nes labai aiškiai matėsi, kad socialinė atskirtis ir socialinė nelygybė veda prie socialinių maištų.

Vadinasi, reikia naikinti užuomazgas. Kaip tų santykių rezultatas susiklostė tokia visuomenės santykių struktūra, kai vidurinę klasę paprastai galima įvertinti netgi pagal pareigybes. Tai ir bus vadinamieji mokytojai, tam tikro lygio advokatai, gydytojai ir t.t., nes jų pajamos jau yra garantuotos per visą tą socialinės materijos ugdymo ir plėtojimo raidą. Viskas aišku: mokytojas - vadinasi, jis tame sluoksnyje užima tam tikrą vietą, nes jo pajamos ir visa kita garantuota.

Kaip buvo vykdomos Korėjos ir Japonijos pokarinės reformos? Kam pirmiausia buvo pakelti, ir labai smarkiai, atlyginimai ir socialiniu požiūriu prilyginti labai aukšto socialinio reikšmingumo sluoksniui? Mokytojams. Nes visi suvokė, kad jei darai kokias reformas, jas turės tęsti tie žmonės, kuriuos tu išauklėsi. Mūsų visuomenė tuos 20 metų ką nors panašiai auklėjo? Jokiu būdu.

G.JAKAVONIS: Ar galima kaip nors pasiekti, kad skurdžiausio sluoksnio didėjimas nebūtų toks pavojingas?

K.DAUKŠYS: Vien tik pinigais vidurinio sluoksnio vertinti negalima, taip pat ir pagal vidutinį darbo užmokestį. Juk yra kitų pajamų, ne tik vidutinis darbo užmokestis. Kad ir iš turto. Pvz., žmogus, kuris visą gyvenimą užsiėmė verslu, jį pardavė, gavo porą trejetą milijonų, dabar gauna 2 tūkst. litų pensijos.

R.PAULAUSKAS: Vienetai.

K.DAUKŠYS: Ką reiškia vienetai? Kuo toliau, tuo jų daugiau. Kirpėja pardavė savo kirpyklą, gavo pinigų. Yra tokių, kurie nusipirkę nuomoja ir ne atlyginimą gauna, o kitas pajamas.

Tarp tų, kurie labai mažai gauna, garantuoju, yra nemažai ūkininkų, kurie tik sumoka menkus „Sodros“ mokesčius, o turi ūkius, ir nemažus, kasmet gauna nemažas pajamas.

G.JAKAVONIS: Pagal patentus dirbantys.

K.DAUKŠYS: Pagal patentus dirba, pagal veiklos liudijimus. Atsiprašau, bet 224 litai yra tas mokestis, kurį ūkininkas sumoka „Sodrai“. Ir negalima pagal tokią paprastą statistiką spręsti apie darbo užmokestį.

V.RUBAVIČIUS:
Prisimenu „Maisto“ banko klientų sąrašą. Jis įspūdingas - iki 400 tūkst.

K.DAUKŠYS: Apie tai ir kalbu. Labai svarbu, kas yra apačioje, kurie gauna mažas pajamas. Nes iš esmės šiais laikais turint kvalifikaciją, turint sveikatos, jei ne Dauguose, tai Vilniuje, jei ne Vilniuje tai kur nors Norvegijoje, galima tuos pinigus uždirbti. Bet yra žmonės, kurie arba sveikatos neturi, arba kvalifikacijos neturi. Tokių Lietuvoje labai daug. Juos gelbėti reikia. Žiūrėti, kaip jiems gyvenimą užtikrinti, kad jie nebūtų skurdo klasė.


Daugiausiai vidutiniškai gegužę uždirbo (Lt)





Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s