1 nuotr.Neįgaliojo vežimėlyje nuo vaikystės sėdinti šiaulietė Jelena Bojar iškėlė dar vieną neįgaliųjų problemą. Moteris neseniai kreipėsi į „Sodrą“ norėdama gauti automobilio įsigijimo išlaidų kompensaciją ir sužinojo, kad jai kompensacija nepriklauso, nes neturi vairuotojo pažymėjimo. Vairuojantis jos globėjas irgi negali gauti tokios kompensacijos. „Esi neįgalus, negali vairuoti, tai ir sėdėk užsidaręs“, - sako Jelena.
Kompensacija - tik vairuojantiems
Jelena Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių teritoriniame skyriuje gavo pažymą, kad atitinka kompensacijos poreikį. Tačiau nuvykusi į „Sodros“ Šiaulių skyrių išgirdo, kad kompensacijos negaus, nes neturi vairuotojo pažymėjimo. Jos draugui ir globėjui tokia kompensacija taip pat nepriklauso.
Jelenai buvo paaiškinta, kad arba pati turi išsilaikyti teises, arba, jeigu neįgaliajai yra skirta slauga ir ji tęsiama nuo pat vaikystės, į automobilio įsigijimo ar pritaikymo išlaidų kompensaciją galėtų pretenduoti jos tėvai. Tačiau Jelenos tėtis jau seniai miręs, o mama, kuriai 66 metai, taip pat neturi vairuotojo pažymėjimo.
J.Bojar sako, kad jos šeimai įsigyti automobilį - prabanga. Kompensacija (iki 1216 eurų), būtų didelė paspirtis.
Atsitrenkusi į įstatymų sieną, Jelena domėjosi, ar Šiauliuose yra teikiamos neįgaliųjų pavežėjimo paslaugos. Sužinojo, kad tokias paslaugas teikia Socialinių paslaugų centras, tačiau jis neįgaliuosius veža tik į gydymo bei valstybines įstaigas (mokyklas, bankus, „Sodrą“ ir pan.).
„Į gydymo įstaigą, jeigu man pasidarys blogai, mane gali ir greitoji nuvežti, valstybinėse įstaigose už mane dokumentus gali sutvarkyti mano atstovas. O ką daryti, jeigu aš su dukra noriu nuvažiuoti į renginį, į kiną ar tiesiog į gamtą?“ - klausia Jelena.
Tokių pavežėjimo paslaugų, Jelenos žiniomis, Šiauliuose neįgaliesiems niekas neteikia.
Jelena įsitikinusi, kad su tokia problema susiduria daugelis judėjimo negalią turinčių neįgaliųjų. „Ne visi gali vairuoti, ne visi, sulaukę 30-40 metų, turi dar gyvus tėvus, o jei ir turi, gal ir jiems vairuoti neleidžia sveikata. Kažkodėl šie neįgalieji yra paliekami be teisės į kompensaciją, nors galbūt šalia turi žmogų - vyrą, žmoną, brolį, seserį, kurie galėtų vairuoti jų automobilį“, - sako Jelena.
Reikalingas „popieriukas“
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos administratorė Jurgita Tarasevičienė „Šiaulių kraštui“ sakė, kad reikalavimas turėti vairuotojo pažymėjimą, norint gauti automobilio įsigijimo ar pritaikymo išlaidų kompensaciją, visada buvo.
„Žmogus gali ir nevairuoti automobilio, bet „popieriuką“ (vairuotojo pažymėjimą - aut. past.) privalo turėti“, - sako J.Tarasevičienė.
Pasak sąjungos atstovės, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis nustatomas asmenims nuo 18 metų. Taip pat kompensaciją gali gauti tėvai, auginantys judėjimo negalią turintį vaiką.
„Gerai tai, kad nuo šių metų sausio 1 dienos šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatytas slaugos poreikis“, - įstatymų pasikeitimus komentuoja J.Tarasevičienė.
Ar J.Bojar galėtų pasinaudoti šia galimybe gauti kompensaciją?
J.Tarasevičienė sako, kad tokiu atveju reikėtų pateikti dokumentus, įrodančius, kad nuo pat vaikystės moteriai buvo nustatytas nepertraukiamas slaugos poreikis, tačiau į kompensaciją greičiausiai galėtų pretenduoti tik neįgaliosios tėvai.
„Šiuo metu galiojančioje tvarkoje numatyta, kad jeigu šeimos, auginančios neįgalų vaiką, narys, kuris kreipiasi dėl kompensacijos skyrimo, neturi vairuotojo pažymėjimo, šį pažymėjimą gali pateikti jo sutuoktinis arba kartu gyvenantis ir bendrą ūkį tvarkantis asmuo. Toks asmuo turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jis yra teisėtas globėjas (rūpintojas) ar neįregistravęs santuokos ir bendrą ūkį tvarkantis asmuo ar panašiai“, - „Šiaulių kraštui“ sakė „Sodros“ komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis.
Visgi pasakyti konkrečiai, ar J.Bojar priklausytų kompensacija, S.Jarmalis sakė negalįs, neturėdamas visų duomenų apie neįgaliąją.
Prašo pavežti ir į kapines
Ką daryti tiems neįgaliesiems, kuriems kompensacija nepriklauso, o savo lėšomis įsigyti automobilį per brangu?
Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Pauliukevičiaus žiniomis, Šiauliuose neįgaliųjų ir senyvų žmonių pavežėjimo paslaugas teikia tik jų centras.
„Buvo dar klaipėdiečių įmonė, bet jų įkainiai buvo dideli, mažai kas užsisakydavo, neišsilaikė“, - sako K.Pauliukevičius.
Paslauga yra teikiama nuvykti į ugdymo ir gydymo įstaigas, reabilitacijos centrus, dializėms atlikti, į dienos užimtumo grupę. Miesto ribose ši paslauga kainuoja 25 centus už kilometrą, o vykstant į gydymo įstaigas už miesto ribų - 15 centų už kilometrą.
K.Pauliukevičius sako, kad ši paslauga labai reikalinga. Per dieną būna 4-5 užsakymai. Ir žmonės prašo nuvežti ne tik į polikliniką, banką ar kitą įstaigą.
„Gana dažnai sulaukiame prašymų nuvežti į kapines, deja, tokios paslaugos negalime suteikti“, - sako pašnekovas.
Nevežami centro transportu neįgalūs, senyvi ir ligoti žmonės ir į teatrus, kinus, renginius, parduotuves ar tiesiog pasibūti mieste ar gamtoje.
Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Zarasuose, Visagine, Panevėžyje veikia „Socialinis taksi“. Jo paslaugos, važiuojant iki 5 kilometrų atstumą į vieną pusę, registruotiems vartotojams kainuoja 1,5 euro, nuo 5 iki 10 km - 2 eurus, 10-15 km - 2,5 euro. Kai kelionė viršija 15 kilometrų, imamas 20 centų mokestis už kilometrą. Tiesa, neregistruotiems vartotojams paslauga tris kartus brangesnė.
