respublika.lt

Net Lietuvos vardu nebesididžiuojame (2)

2017 rugsėjo mėn. 25 d. 08:00:57
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Atrodo, gyvename lyg Dievo užantyje. Kai pasaulį siaubia pražūtingi uraganai, viską skandinantys cunamiai, miestus griaunantys žemės drebėjimai, mes susirūpinę, kad palijo daugiau nei paprastai. Maža džiaugsmo Marijos žemėje. Kur kas daugiau aimanų. O gal mes pernelyg išlepome ir nesugebame ar tiesiog nenorime įvertinti tai, ką turime? Apie tai, kaip atrodo Lietuva žvelgiant nuo Šventosios krantų, kalbamės su anykštėnu rašytoju, poetu ir žurnalistu Rimantu VANAGU.

 

- Priežasčių aimanoms yra daug, bet iš dalies gal esame ir išlepinti, - pripažįsta literatas. - Štai ir mano gimtuosiuose Anykščiuose mes jau ne į bet kokį renginį einame, jau norime kažkokių ypatingų fejerverkų ar atrakcionų. O pasiklausyti įdomaus žmogaus, su asmenybe susipažinti nelabai kam įdomu. Kai šalyje, visuomenėje, kultūroje nėra prioritetų, akcentų, tvirtų nuostatų esminiais klausimais - tautos, kalbos ar socialinės apsaugos, - kai nėra tvirtų atraminių taškų, mes plūduriuojame ir atrodo, kad aplinkui vien beviltiškas chaosas. Blogiausia, kad per tą bendrą blaškymąsi nebežinome, ko iš tiesų norime. Todėl nenuostabu, kad net ir Lietuvos vardu nebesididžiuojame.

- Ne jums pirmam užduodu klausimą, kodėl tų prioritetų mes nenusistatome? Kas mums trukdo nusibrėžti kryptį, kur mes einame, ko siekiame?

- Taip buvo nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kaip prasidėjo urmu ir šturmu visa ko darymas, kai stambiausi rykliai užsiėmė pozicijas, mažiukams nebeliko ką veikti. Atitinkamai dabar tie rykliai ir dominuoja. Aš, sakykime, kurortiniuose Anykščiuose apsipirkti einu į prekybos fabrikus, milžiniškus centrus, o nuvažiavęs į Barseloną su daugiau nei pusantro milijono gyventojų randu tūkstančius miniatiūrinių krautuvėlių. Svetimame krašte į jas užėjęs jaučiuosi kaip namie, o savam krašte - kaip svetimas. Apskritai Lietuvoje nuolat jaučiuosi taip, lyg šokinėčiau per plyšius. Vis gilesnis atstumas tarp žmonių ir valdžios. Tarp politinių partijų ir rinkėjų. Tarp stambiųjų verslininkų ir smulkiųjų. Stambieji džiaugiasi tuo, ką turi, o dalintis nenori, kiekvienas tik apie save galvoja. Kaip mano bičiulis profesorius Antanas Tyla sako, mes galime pavydėti lenkams, nes jie yra valstybininkai, galvoja apie valstybės interesus ir ateitį, kas iš to išeis. O mes jau šitiek metų kiekvienas pirmiausia galvojam tik apie save, valstybė - buvus nebuvus.

- Po jūsų žodžiais daug kas pasirašytų. Bet, sakykite, kodėl politikai niekaip neranda bendro vardiklio? Galima ginčytis dėl taktikos, niuansų, bet kodėl nesutariama dėl esminių dalykų?

- Toji inercija, matyt, ateina iš senų laikų. Net ne tarybinių, o carinių ir dar kitokių. Būdami negausi tauta, matyt, įgijome nepilnavertiškumo kompleksą, nes nuolat orientuojamės ne į bet ką, o į pasaulio galybes: oi, Amerika, laisvoji rinka, demokratijos tvirtovė! Radome į ką lygiuotis. Reiktų būti kuklesniems ir lygiuotis į panašius kaip mes, kurie jau yra kažko pasiekę.

- Kalbant juokais, gal mūsų valdžiai derėtų pasimokyti iš kai kurių mokslininkų, sugebančių nuplagijuoti disertacijas? Tiek sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžių aplinkinėse šalyse, atrodo, mokykis ir neišradinėk dviračio. Niekas valdžios plagijavimu tikrai neapkaltintų.

- Sakykime, kodėl nesiorientuojame į Skandinaviją, nelyginame, kokia ten socialinė apsauga, parama kultūrai? Kiek man žinome, daugybėje net tikrai išsivysčiusių šalių rinka nepaliekama vien savireguliacijai, nuolat atsižvelgiama į savų gamintojų interesus, jie visaip ginami. Ir izraeliečiai, ir lenkai, ir švedai suka galvas, kaip pagelbėjus saviems prekybininkams ar žemdirbiams. Gi mūsiškiai politikai ir komentatoriai, vos užsiminus apie kokius nors apribojimus, puola klykti, kad bandoma užgniaužti verslo inciatyvą, pažeidžiama laisvoji rinka ir apskritai žmogaus teisės... Taip ir murkdomės, pildami vandenį ant svetimų malūnų.

- Pusė Lietuvos jau kelerius metus važinėja apsipirkti į Lenkiją, nes ten viskas gerokai pigiau. Mūsų kaimynai latviai, palaikydami savus gamintojus, mažina iki 5 proc. PVM daržovėms, vaisiams, uogoms. O štai Lietuvoje valdžia amžinai randa pasiteisinimų - negalima, nepavyks, nebus naudos ir t.t. Kur tikrosios tokio nenoro palengvinti žmonėms gyvenimą priežastys?

- Aš netikiu įvairiomis sąmokslo teorijomis, bet kai kurioje nors srityje pamatau akivaizdžią problemą, o ji kažkodėl daugelį metų nesprendžiama, nejučia pradedu galvoti, kad kažkam, matyt, tai naudinga, nes po tuo, matyt, slypi nemaži pinigai. Gal tam tikroms politinėms jėgoms, gal kokiai kaimyninei šaliai, gal stambiajam kapitalui. Nenaudinga man, nenaudinga jums, bet kažkas veikiausiai iš to užsikala gražaus pinigėlio. Tiesiog esama povandeninių dalykų, interesų grupių, apie kurias daugelis net nenutuokia. Kitaip paaiškinti nemoku.

- O gal taip yra todėl, neturime atjautos, kad mūsų valdininkai, vos atsisėdę į kėdę, pradeda rūpintis savimi, savo artimaisiais, o nusileisti iki alkano žmogaus jie tiesiog nesugeba?

- Dideliuose miestuose, tikrose firmų ir žinybų džiunglėse, socialinė atskirtis gal ne taip jaučiama. O štai mažame miestelyje nesunku numanyti, kas, kaip ir iš ko gyvena. Bet ar kada koks politikas pasidomėjo, paklausė, kaip už šimtą ar du šimtus eurų pragyvena neįgalusis, pensininkas? Atrodytų, visi pažįstami, savi, tačiau kito žmogaus nematymas, neužjautimas - nėra smulkmena, visuomenė nesveikuoja, jeigu nesugeba ištiesti rankos silpnesniam. Prieš kelerius metus sumaniau nuversti seną pirtytę, bet kas nuvers? Darbo biržos „makleriai“? Ne sykį bandžiau, nusvilau. Pagalbon pasisiūlė keli gimnazistai, sako, kiek mokėsit, tiek gerai, norim užsidirbti! Ir nemažai kitų jaunuolėlių mielai stvertųsi darbo, tačiau kur jį provincijoje rasi? O kai nėra darbo, neišgelbės nei patriotinės dainos, nei apžvalgos bokštai, nei liepteliai stikliniais turėklais. Todėl ir galvoju: štai rašom visokius įmantrius švenčių projektus, kaulijam valdžios pinigų spalvingiems renginiams - bet ar ne naudingiau būtų bendromis jėgomis ir lėšomis rimtai pasirūpinti jaunimu, darbo vietomis, jaunomis šeimomis? Pasaulio anykštėnų bendrija jau ketveri metai kaip turi įkūrusi Anykščių akademiją, ko gero, vienintelę tokią Lietuvoje. Joje jauniesiems klausytojams pasakojame apie dalykus, kurių jie nesužino mokykloje - kuo mūsų kraštas turtingas ir garbingas. Norime, kad net išlėkę į užjūrius, jauni žmonės žinotų, kuo gali didžiuotis, kokia žemė juos užaugino. Tai, žinoma, gražu ir patriotiška, tačiau patys jaučiame, kad vis dėlto esmė - ne raginimai ir graudenimai, net ne žinios, o reali galimybė namie, gimtinėje, gyventi pilnakraujį gyvenimą.

- Anksčiau girdėdavome viena - išvažiuoja viliojami didesnių atlyginimų. Dabar dažniau sakoma, kad tautiečiai bėga iš Lietuvos dėl to, kad jie nesijaučia vertinami...

- Pagalvokime ir šiuo aspektu. Nuolat girdime: jaunimas išvažiuoja dėl gerovės. O kas yra ta gerovė? Buvau Anglijoje ir mačiau, kaip verčiasi kai kurie lietuviai, lenkai. Vergų sąlygomis gyvena. Juodas darbas, jokių garantijų, minimalizuota buitis. Taip, pinigai gerokai didesni, bet kokia prasmė šitaip leisti gražiausią savo gyvenimo laikotarpį? Kad anksčiau gautum neįgalumą? Gaila, mūsų žiniasklaida dažniau rodo ne iširusias šeimas, paliktus vaikus, o vadinamąsias „sėkmės istorijas“, kurios yra tikros tiek, kiek ir laimingas loterijos bilietas, pamirštant dešimtis, šimtus tūkstančių neišlošusiųjų.

- Kažin, ar su tokiu valdžios požiūriu į emigraciją kas nors pasikeis. Akivaizdu, kad mes su savo „slėniais“ niekad nepavysime turtingųjų šalių gyvenimo standartų, kurie daug ką vilios. Ar jūs matytumėte kokią nors nišą, išskyrus lazerius ar biotechnologijas, kurioje mes išliktume stiprūs ir kuri pajėgtų mūsų gyvenimo kokybę kilstelėti gerokai aukščiau?


- Kai ko nors pradedame ieškoti, paprastai sužiūrame į horizontą. O be reikalo! Esminės vertybės ir lobiai dažnai glūdi šalia, po mūsų kojomis, tik jie neretai būna uždrabstyti visokiais informaciniais srautais, politinėmis klišėmis, blizgučiais. Taigi jokios nišos ieškoti nereikia, tereikia prisiminti, kas esame. Omeny turiu mūsų Tautos identitetą, savitumą - gilias kultūros, meno tradicijas, kalbą, istoriją, iš protėvių paveldėtą darbštumą, meilę gamtai. Viską kartu sudėjus, net ir būdami nedidelė šalis, galime būti pasauliui patrauklūs, įdomūs. O vien kaip darbo jėga - kuo mes skiriamės nuo kitų? Kad daugiau suvalgome cepelinų?.. Esu įsitikinęs, kad smarkiai laimėtume, jei sugebėtume būti šiek tiek išdidesni, savarankiškesni, kantresni, nelakstytume po pasaulį kaip nuplikyti. Vieni kitiems dažnai linkime sveikatos, pinigų, Dievo palaimos, bet kažkaip iškrito iš mūsų žodyno žodžiai „garbė“, „garbingumas“ - ar girdėjote kada linkint vienas kitam garbingo gyvenimo? Nes toks linkėjimas smarkiai įpareigojantis, nes garbingai gyventi - tai galvoti ne vien apie pinigus, ne dėl pinigų. Taigi pats metas pagaliau stabtelti ir susimąstyti, pasiklausyti savo širdies!

- Ar tie dalykai pajėgūs sulaikyti ieškančius geresnio gyvenimo?

- Prieš kelerius metus dalyvavau projekte „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM). Įvairių sričių menininkai važinėjo po šalies mokyklas, dėstė mokiniams įvairias asmenines patirtis. Mane labiausiai nustebino štai kas: mokyklos lyg ir vienodo statuso, tačiau kokios nepanašios, kokia skirtinga jose atmosfera! Nuvažiuoji vienur - tavęs laukia, klausosi ir klausinėja, nuvažiuoji kitur - stovi lyg prieš bejausmę sieną. Nuo ko tai priklauso? Žinoma, nuo mokyklos, mokytojų! Kitaip tarus, kai labai norime, atrandame ir pozityvo, ir potencialo, o kai iš anksto aimanuojame, kad nieko negalime pakeisti - tai taip ir nutinka. Tai pritaikyčiau ir emigracijai. Jeigu visos valdžios - politinė, dvasinė, ekonominė, žiniasklaida - sutartinai imtųsi spręsti jaunimo problemas, nemanau, kad nerastume išeities. Didžiausia aklavietė ir pavojus - ne emigracijos mastai, o susitaikymas su ja, naujos kičinės teorijos, pateisinančios Tautos išsivaikščiojimą: girdi, mes visi - pasaulio žmonės, Tėvynės sąvoka - atgyvena, kur mums geriau, ten ir gyvenam, koks skirtumas, kokia kalba kalbam, ir t.t. Panašūs paistalai primena sovietinį marazmą: „Vsio ravno svaritės v obščem kotle“ (vis tiek išvirsite bendrame katile - rus.). Štai šitoje vietoje ir reikėtų sustoti, nebijoti būti kitokiems, būti savimi - ir didžiuotis tuo.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GARBĖ: ketvirtadienį Buenos Airėse vėlai vakare įvyks paskutinis renginio akcentas - žaidynių uždarymo ceremonija; jos metu tradiciškai Lietuvos vėliavą neš geriausiai varžybose pasirodęs atletas; ši garbė teko Lietuvai aukso medalį 50 m krūtine iškovojusiai plaukikei Agnei Šeleikaitei.
  • SVARSTYS: ketvirtadienį Seimas spręs įvaikintų Lietuvos piliečių padėtį jiems sulaukus pilnametystės; siūloma panaikinti senąją tvarką, kuomet tapę pilnamečiais asmenys turi pasirinkti, kurios šalies piliečiais tapti.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMINISTRATORIUS

Ar priskiriate save prie skurstančiųjų?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate organų donorystei?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas spaudoj
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +2   +9 C

   +5   +8 C

 

   +2  +7 C

  +15 +18 C

   +12  +14 C

 

   +11  +12 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

    1-2 m/s

 

USD - 1.1530 PLN - 4.2940
RUB - 75.6506 CHF - 1.1453
GBP - 0.8795 NOK - 9.4293
reklama
Ukis 2018