respublika.lt

Nešventiškos medikų šventės mintysnuotraukos (10)

2019 balandžio mėn. 27 d. 14:00:05
Irena BABKAUSKIENĖ

Balandžio 27-ąją medikai mini savo profesinę šventę - Medicinos darbuotojų dieną. Kuri šiandien daugeliui - visai nešventiška. Jaunųjų gydytojų asociacija šventės išvakarėse netgi surengė protesto eiseną Vyriausybės link. Medikai nori gyventi oriai, sako „Respublikos“ kalbintas Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas prof. Julius KALIBATAS.

 

- Ar labai klystu sakydama, kad sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje šiandien nepatenkinti nei medikai, nei pacientai?

- Jūs teisi. Jaučiame, jog pacientai nėra visiškai patenkinti. Be abejonės, nepatenkinti ir medikai: krūviai dideli, o kai kurių specialybių atlyginimai, palyginus su Vakarų Europos šalimis, yra net 6-7 kartus mažesni. Problemų daug ir, atrodo, jų vis daugėja.

Apribotos ir gydytojų galimybės bei teisės. Kalbu apie reikalavimą gydytojui, kad, skiriant pacientui naują vaistą, būtų rašoma „pirmas paskyrimas“, o vaistinė turi išduoti patį pigiausią vaistą. Jei medikamentas netinka, už kitą vaistą (tos pačios grupės) pacientas privalėjo mokėti visą kainą. Kai dėl to kilo triukšmas, per vargus pasiekėme, jog ir kitas vaistas taip pat turėtų būti kompensuojamas. Apskritai vaistų politika mums tikrai neaiški. Buvo kalbama, kad viskas daroma, jog būtų atpiginti vaistai, bet dabar, kaip parodė valstybės kontrolė, neaiškūs dalykai vyksta vaistų politikoje ir valstybės kontrolės išvados tikrai nepalankios mūsų ministrui Aurelijui Verygai.

Visiškas absurdas buvo ir noras reguliuoti eiles įsakymu. Gydytojai patyrė šoką - kaip galima ligonių eiles reguliuoti įsakymu? Juk eilės - objektyvus dalykas: jei gyydytojų per mažai, o pacientų daug, tai tikrai tų eilių niekaip nesumažinsi. Atrodo, tas įsakymas buvo šiaip taip Seime užgesintas.

Damoklo kardas pakibęs ir virš rajoninių ligoninių - laukia neaiški jų pertvarka. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė, kad gydytis kai kuriose rajono ligoninėse yra nesaugu, kad gydytojai nekvalifikuoti. Tai įžeidimas visiems gydytojams, o juk rajono gydytojai turi tokias pat licencijas kaip ir medikai didžiuosiuose miestuose. Iš patirties žinau, kad rajonuose yra puikių specialistų, kai kurie jų tikrai turi net aukštesnę kvalifikaciją nei didžiųjų miestų gydytojai.

Ir psichologinis klimatas medikams nėra malonus, kadangi gydymo įstaigos atiduotos savivaldybėms. O pastarosios kai kada spaudžia gydymo įstaigų vadovus, kad įdarbintų žmones, kurie praktiškai jiems nereikalingi. Matau, kad pinigai švaistomi visiškai ne ten, kur reikėtų - atsiranda įvairiausių keistų pareigybių, pavyzdžiui, „ryšiams su išore“, pavaduotojai plėtrai, kai įstaiga traukiasi ir panašiai.

- Jei į sveikatos apsaugą žiūrėtume paciento akimis, vienas pagrindinių jų nusiskundimų, matyt, būtų gydytojų neprieinamumas. Ar normalu, kad, atsiradus skausmams širdies plote, pas kardiologą galima patekti mažiausiai po trijų mėnesių.

- Trys mėnesiai - dar gerai. Aš paprašiau, kad mane užrašytų pas kardiologą, kaip sakoma, be jokių ten pažinčių - ir laukiau 6 mėnesius. Suprantu, kardiologų trūksta, jie labai graibstomi užsienyje. Žinau, kad kai kurie žymūs mūsų kardiologai važiuodavo ten šeštadienį, sekmadienį atlikti tam tikrų procedūrų.

- Turite omeny, važiuodavo savaitgalį padirbėti svetur?

- Taip. Ir užsidirbdavo didelius pinigus. Užsienyje yra ne tik kardiologų trūkumas, trūksta įvairių gydytojų. Vakarų šalys apsiskaičiavo planuodamos medikų skaičių - buvo sumažintas priėmimas į medicinos studijas. Ir dabar jie vilioja mūsų gydytojus, sutinka juos išskėstomis rankomis: parūpina ir butus, įvairias lengvatas teikia, jau nekalbant apie didžiulį atlyginimą. Dalis mūsų studentų jau planuoja, kad, baigę mokslus, išvažiuos, jie mokosi skandinavų kalbų.

Reikėtų paminėti, kad trečdalis mūsų gydytojų yra pensinio arba priešpensinio amžiaus - mūsų medicina laikosi ant jų. O kai jie pasitrauks, bus dar blogiau. Nes nebuvo reikiamai suplanuotas medikų poreikis ir priėmimas į medicinos studijas nėra pakankamas. Tiesa, niekas nesitikėjo, kad taip masiškai gydytojai pradės važiuoti iš Lietuvos.

- Suprantu, kad apie tai, kokiomis nuotaikomis medikai pasitinka savo šventę, galiu ir neklausti?

- Kai dalis medikų skursta, kai, norint normaliai gyventi, reikia bėgioti per 2-3 darbus, tikrai nuotaikos yra nekokios. Norėtųsi normalių darbo sąlygų, gero atlyginimo, kad galėtume oriai jaustis. Ir kad nebūtų gėda, nes daugybė gydytojų vaikšto į „Humanas“, nes negali nusipirkti drabužių ne tik firminėse, bet ir paprastose parduotuvėse. Ir tai tikrai slegia.

- Prieš keletą metų buvo vajus dėl kyšių ėmimo ir pan. Kai kur ant gydytojo kabineto durų teko net lipduką matyti: „Aš neimu kyšių“. Dabar viskas nutilo. Ar problemos nebeliko?

- Kalbėkime atvirai, ta problema tikrai bus, kol medikai negaus normalių atlyginimų. Kai žmogus vos suduria galą su galu, jis ims, atvirai pasakius, jei jam duoda. Aš kalbėjau ne vienoje užsienio šalyje su kolegomis apie tai. Ten irgi būta tokios problemos - duodavo dovanas gydytojui. Bet, sako, Vyriausybė ėmėsi kardinalių sprendimų - atlyginimai buvo ženkliai pakelti, tai leido žmonėms gerai gyventi - visos dovanos pasibaigė. Todėl, pasak jų, kai pas mus tokios ubagiškos algos, sudėtinga prieš šį reiškinį kovoti.

- Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, vidutinis statistinis lietuvis pas gydytoją eina 9 kartus per metus, o, pavyzdžiui, švedas - 3. Ar mes tiesiog ligų ieškome, ar labiau sergame?

- Apie milijoną mūsų žmonių išvažiavo į užsienį, ir išvažiavo daugiausia darbingo amžiaus, praktiškai sveikų žmonių. Liko pensinio, priešpensinio amžiaus gyventojai, šeimos su vaikais. Jei imtume šeimos daktaro apylinkę kur nors Norvegijoje arba Švedijoje, ten populiacija gana sveika ir dažniausiai ateina profilaktiškai pasitikrinti, o pas mus daug ligonių, sergančių lėtinėmis ligomis, - jie sukasi ir sukasi ratu. Nuo to niekur nepabėgsi. Taip apkraunami gydytojai. Ir tas apkrovimas didės, manau. Kita problema, kad pacientai, ypač senyvo amžiaus, dažnai yra vieniši, atėję pas gydytoją jie išsipasakoja savo problemas, ir matai, kad tos problemos ne tiek medicininės, kiek socialinės - vienatvė, prastas maistas, pinigų trūkumas. Mūsų pensininkai užmiršta apie ligas, kai ateina pavasaris ir jie išvažiuoja į sodą.

- Sveikatos apsaugos sistemoje svarbiausias turėtų būti pacientas, bet to nėra. Kalbu apie kaimą, kur beveik nebeliko jokios medicininės pagalbos. Ar kas domėjosi, kaip jaučiasi kaimo žmogus?

- Kaimas išties labai nukenčia. Ambulatorijos sunkiai išsilaiko, jas reikia sponsoriuoti. Jeigu jos prijungtos prie rajono pirminės sveikatos priežiūros centro arba poliklinikų, dar šiaip taip gyvuoja, bet buvo situacija, kai vos ne visos kaimo ambulatorijos tapo juridiniais vienetais, todėl dabar matome, kad, ženkliai sumažėjus gyventojų skaičiui, ambulatorijos merdi arba uždaromos. Būna, kad rajono savivaldybės jas paremia finansiškai, bet ne visi rajonai tą pajėgūs daryti. Be to, Sveikatos apsaugos ministerija stengiasi pateikti, kad rajonuose teikiama labai nekvalifikuota pagalba, dirba nekvalifikuoti gydytojai - pasėtas nepasitikėjimas rajono medikais. Įsivaizduoju, kad taip psichologiškai ruošiama dirva, kad bus pradėtas redukuoti rajoninių įstaigų tinklas. Daug rajoninių ligoninių bus paversta tik slaugos ligoninėmis ir pan.

- Kaimo medicinos punktuose dirbdavo bendruomenės slaugytojos. Ar jų naikinimas nėra klaida? Ar galima viską skaičiuoti tik pinigine išraiška? Ir kurioje šios medicinos sistemos pertvarkos vietoje atsiduria kaimo žmogus, kuris spaudimą pamatuoti, vaistų susileisti turi važiuoti į rajono centrą?

- Kai aš buvau tokio amžiaus kaip A.Veryga, irgi buvau užsidegęs - kas ekonomiškai nenaudinga, reikia naikinti ir pan. Gerai, kad sutikau protingų ekspertų, kurie atvažiavo ir pasakė: sustok, medicina yra vienintelė sritis, kur laisvos rinkos santykiai negalioja. Kai kada mes darome tai, kas yra ekonomiškai nenaudinga, bet esmė - žmogaus sveikata, žmogaus gyvybė. Todėl šiandien matau, kad kai kurias ligonines, įstaigas reikėtų išlaikyti. Vadinasi, reikia papildomai finansiškai paremti. Norėtųsi kad ir kaimo gyventojai gautų bent jau minimaliai kokybišką pagalbą. Bet tai padaryti ne taip paprasta.

Mes, panaudodami milžiniškus europinius pinigus, mirštančių bažnytkaimių centrines aikštes išklojome plytelėmis, o kelių nesutvarkėme. Juk galėjome už tuos pinigus puikiausiai sutvarkyti kelius, nes dabar pilna žvyrkelių, kaimo keliukų, kurie, kai palyja ar pasninga, tampa sunkiai pravažiuojami. Ir tada kaimo žmogui tampa problema pasiekti medicinos įstaigą. Jei būtų puiki kelių infrastruktūra, jei būtų puikiai veikianti greitosios pagalbos tarnyba, kad greitai galėtų pas žmogų atvažiuoti, būtų kitas reikalas. Bet greitai, deja, neišeina. O kalbant apie infarktą, insultą, kada lemia 5-10 minučių, greitis itin svarbu. Tačiau tokios galimybės mūsų kaimas neturi.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (10)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kaip manote, ar Lietuvos pedagogai iš tiesų yra patenkinti savo darbu?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti gyvenimu Lietuvoje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+18 +20 C

 +20 +22 C

 

 +13 +15 C

+31 +33 C

 +19 +21 C

 

 +20 +21 C

 0-4 m/s

 2-7 m/s

 

 2-7 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis