Neprieinamas „Fluxus“ šlamštas

Beveik 12,5 mln. litų kainavusi amerikiečio Jurgio Mačiūno nespėtų sunaikinti šiukšlių kolekcija, vadinama šiuolaikinio meno eksponatais, kasmet suryja vis daugiau pinigų iš sostinės savivaldybės biudžeto.

Paskutiniai 2,5 mln. litų už amerikiečio kino operatoriaus Jono Meko išsaugotus jo draugo J.Mačiūno vadinamuosius „fluxus“ šedevrus sumokėti pernai ir šiemet, tačiau visi, apie 2,7 tūkst. eksponatų Vilniaus dar nepasiekė. Trūksta kelių šimtų „kūrinių“, kurie iki šiol dūla kažkur Niujorke.

Skubėjo kloti milijonus

Mokėti už dėžėse supakuotas „fluxus“ kates dar 2007 metų kovą nusprendė gero J.Meko bičiulio, sostinės mero Artūro Zuoko vadovaujama Vilniaus miesto taryba. Ji įsipareigojo už vadinamąją kolekciją per trejus metus atsiskaityti su Niujorke veikiančia Majos Stendal (Maya Stendhal) galerija. Tuoj pat į Ameriką buvo pervesta pirmoji suma - apie 5 mln. litų.

Tačiau prasidėjus ekonominei krizei ir vis didėjant Vilniaus miesto biudžeto skylei, mokėjimai buvo kuriam laikui atidedami. Iki 2009 metų gruodžio amerikiečiams sukrapštyta dar pinigų - apie 2,3 mln. litų.

O mokėti stengtasi kuo greičiau ir galbūt net pačių skaudžiausių miesto socialinių problemų sąskaita - A.Zuokas negalėjo nuvilti J.Meko draugų iš M.Stendal galerininkų. Be to, šis sandėris buvo paties Vilniaus mero idėja J.Mačiūno sendaikčius paversti rimta komercine preke. Nepaisant, kad net pats „fluxus“ pradininkas J.Mačiūnas mėgo deklaruoti, kad vienas pagrindinių šio judėjimo lozungų yra pasipriešinimas meno sukomercinimui.

Tačiau su J.Mačiūno rinktais, bet taip ir nespėtais atsikratyti sendaikčiais - renginių plakatais, menkaverčiais piešinukais, užrašais ant popieriaus skiaučių, kūriniais iš džiovintų daržovių, psichodeliniais filmukais - atsitiko priešingai „fluxus“ ideologo nuostatoms - jie buvo įkainoti milijonais ir nupirkti už valdiškus Vilniaus savivaldybės pinigus.

Lankytojai ateina tik vyno

Senienų kolekcijai skirta ir prestižinė erdvė - pačiame miesto centre, Seimo pašonėje, įsikūrusio „Vilniaus vartų“ verslo centro salės. Erdvios, šiuolaikiškai įrengtos ir įgijusios solidų pavadinimą - Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC). Jam pritaikytas ir bet kokius pinigų judėjimus, jų panaudojimą slepiantis statusas - viešoji įstaiga, kuriai nuo pat pradžių vadovauja Kristijonas Kučinskas.

„Respublika“ nusprendė pamatyti plačiai išliaupsintą ir net 12,5 mln. litų miestui kainavusią „meno“ kolekciją. O gal tas „fluxus“ išties labai įdomus, sendaikčių iš Amerikos kolekcijų veržiasi pasižiūrėti būriai miestiečių?

Vieno gegužės trečiadienio vidurdienį, kai duris ir atveria JMVMC, jas tikrai radome atidarytas, tačiau tarpduryje riogsojo kėdė su perspėjimu, kad šiuo metu vyksta ekspozicijos keitimas. Pasirodo, ką tik čia pasibaigė menotyrininkės Agatos Isobel pseudonimu pasivadinusios Jovitos Misevičiūtės ir choreografo Deniso Kolomyckio kūrinių paroda „Self“.

Pats D.Kolomyckis kol kas labiau yra išgarsėjęs ne choreografija ar „fluxus“ parodomis, o keistais seksualiniais nuotykiais 2011 metų gegužės 15-osios paryčiais. Tuomet šį 19-metį vaikiną ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo padėjėją 30 metų Liną Juozulyną, žinomą ir kaip aktyvų homoseksualų propagandininką, policininkai užklupo vidury Vilniaus tenkinančius savo aistras.

Į policiją įsiaudrinęs menininkas ir teisėjo padėjėjas net nekreipė dėmesio, tad pareigūnai spėjo nufilmuoti kelnes nusimovusių draugelių meilės sceną. Beje, būtent šis teismas, kuriame dirbo L.Juozulynas, 2010 metais leido Vilniuje rengti homoseksualų eitynes „Už lygybę“.

Prikabino privačių nuotraukų

JMVMC parodoje „Self“ D.Kolomyckis, regis, nedemonstravo nieko nepadoraus, jis net sukūrė kolekciją „Kabantys sodai“ - palubėje tiesiog prikabino trilitrinių stiklainių su žemėmis ir į jas įsmeigtomis dirbtinomis gėlytėmis.

O A.Isobel surengė performansą „Sąmonės laukai“ - ant salės grindų pribarstė juodžemio, patupdė žaislinę avį, o virš jos - kažką panašaus į krėslą. Menininkai originaliai papuošė ir tuščias JMVMC sienas - keliomis eilėmis priklijavo nuotraukų iš įvairių žmonių asmeninių albumų. Iš fotografijų žvelgė ir 1990 metais Klaipėdos pajūryje fotografuotas vaikas, ir alkoholiniais gėrimais nukrautus stalus nutūpusios kompanijos.

Didelėse JMVMC erdvėse sukiojosi vos du žmonės - savo instaliacijos likučius tvarkanti A.Isobel ir parodos kuratoriumi prisistatęs Kęstutis Šapoka. Jis pasakojo, kad anksčiau bilietas į šį muziejų kainavo 10 litų, tačiau lankytojų vis tiek nebūdavo. Beveik nebūna jų ir dabar, kai įėjimas į JMVMC tapo nemokamas.

„Žmonių šiek tiek susirenka tik per parodų atidarymus, nes tuomet svečiai vaišinami vynu, kurį perkame arba mes, arba patys autoriai, - sakė K.Šapoka. - Stengiamės tuos renginius daryti nuolat, bet jie vyksta retokai - kas keli mėnesiai, o paties J.Meko darbus rodome po kelis kartus per metus“.

O kur tuomet paslėpti už 12,5 mln. litų įsigyti J.Mačiūno kaupti ir J.Meko parduoti „fluxus“ lobiai? K.Šapoka paaiškino, kad jie yra ruošiami sandėliuoti Nacionalinėje dailės galerijoje, kur žadėta skirti patalpas, o dabar yra kažkur arba „keliauja po pasaulį“. JMVMC kuratorius ranka parodė ir į stelažuose sukrautą eilę kartoninių dėžių - esą tai naujausia „fluxus“ vertybių siunta, ką tik atvežta iš Niujorko.

Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė „Respublikai“ paneigė paskalas, kad „fluxus“ šedevrai rado prieglobstį šioje kultūros įstaigoje. „Kažkas kažką, matyt, supainiojo, nes, kiek esu girdėjusi, ta J.Meko atvežta kolekcija yra sandėliuojama Lietuvos dailės muziejuje“, - paaiškino L.Jablonskienė.

Kurios šalys taip mielai priima ir savo meno gerbėjams demonstruoja J.Meko pelningai parduotus sendaikčius? JMVMC kuratorius sakė, kad šios kolekcijos dalys jau buvo rodomos Ukrainoje, Gruzijoje, Niujorke.

„Į užsienį išvežamos tik atskiros kolekcijos dalys, gavus projektinių pinigų jos yra įrėminamos, parengiamos išvežti“, - paaiškino K.Šapoka.

Pinigai byra įvairiai

„Respublikos“ kalbintas JMVMC direktorius K.Kučinskas buvo ypač nekalbus, paklaustas apie „fluxus“ vertybėms vis dar skiriamas savivaldybės lėšas.

- Kur galima pamatyti tą milijoninės vertės J.Meko parduotą Vilniui kolekciją? - „Respublika“ paklausė K.Kučinsko.

- Ji saugoma Nacionaliniame muziejuje, bet dar nėra atvežti visi eksponatai, jų jau turime 2 tūkstančius su kažkiek, o turi būti apie 2700. Be to, kai kuriuos darbus buvo išvežę į Ukrainos, Niujorko muziejus, po kelių mėnesių vešime į Ermitažą Sankt Peterburge.

- Nacionalinis muziejus „fluxus“ kolekciją saugo už dyką?

- Taip, nes tai yra miesto savivaldybės nuosavybė.

- Iš kur ir kiek lėšų gaunate kolekcijos eksponatams paruošti ekspozicijai?

- Įvairiai.

- O konkrečiau?

- Juk labai konkrečiai jau atsakiau - įvairiai. Iš privačių rėmėjų, savivaldybės.

- Kiek pinigų „fluxus“ kolekcijai išlaikyti jau yra skyrusi sostinės savivaldybė?

- Įvairiai, tai priklauso nuo parodų ir jų sąmatų. Būna ir 50 tūkst., ir 10 tūkst. Bet detalių skaičių šiuo metu neturiu.

Brangi miesto gėda

Vilniaus miesto tarybos narys Gediminas Rudžionis „Respubliką“ informavo, kad 2012 metais išlaikyti JMVMC sostinės biudžetui kainavo 180 tūkst. litų, o šiems metams tam yra skirta 268 tūkst. litų.

JMVMC direktorius K.Kučinskas pluša už 4500 litų algą, meno ekspertas - už 3600 litų, o juo dirbantis puse etato gauna 1800 litų atlyginimą. Muziejuje tik ketvirtadaliu etatu dirbančiai buhalterei per mėnesį mokama 1250 litų, o sekretorė gauna 1000 litų.

Už apsaugos, valymo bei interneto paslaugas 300 kv. m ploto JMVMC per metus savivaldybė atseikėja 6026 litus. Pernai šiame muziejuje apsilankė apie 2 tūkst. lankytojų.

„Apie tą fliuksą man apskritai gėda kalbėti, nes tose kartoninėse dėžėse vien išmesti ar pavogti pinigai, - piktinosi G.Rudžionis. - Juk visame pasaulyje tuo fliuksu tarsi suplėšytais džinsais buvo bandoma pašiepti frakais pasipuošusią aukštuomenę. Kartą, turbūt eidami pagėrę, J.Mačiūnas su J.Meku nusprendė tuo užsiimti rimtai. O A.Zuoko vadovaujami politikai tas senienas įvardijo kaip neįkainojamas vertybes ir miesto vardu nusipirko už milijonus.

Prieš porą metų aš, kaip savivaldybės narys, vargais negalais gavau leidimą pamatyti visą kolekciją, nors buvo bandoma visais įmanomais būdais man neleisti kišti nosies. Ir supratau kodėl, nes išvydau vien tuščių degtukų dėžučių, cigarečių pakelių krūvas, dėžių nuo batų, įrėmintų nuorūkų ir kitokio šlamšto, kas vadinama fliukso menu.

Dabar visų tų šiukšlių saugojimas miestui dar kasmet ir kainuoja šimtus tūkstančių litų. Kai pagaliau patekau į tą centrą, sužinojau, kad jis turi direktorių, buhalterę, kelis menotyrininkus, o visi juk gauna algas. Kai paklausiau, kiek bilietų parduota per mėnesį, man atsakė - nė vieno. Kai pasidomėjau, o kiek lankytojų čia buvo per metus, išgirdau atsakymą, kad šiuo metu nėra buhalterės, nes kažkur išvykusi.

Tokiais dalykais turėtų domėtis specialiosios tarnybos, kurios tiria jei ne pinigų vagystes, tai bent jų iššvaistymą“.