respublika.lt

Neparanki Kaniūkų žudynių liudytojos tiesa

(4)
Publikuota: 2020 sausio 29 18:15:42, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 9 nuotr.
Stanislava Voronis. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Šiandien, sausio 29-ąją, minimos Kaniūkų kaimo žudynių 76-osios metinės. Vienintelė gyva likusi šio nusikaltimo liudytoja Stanislava Voronis negali be ašarų pasakoti apie sovietinių partizanų, kurių daugumą sudarė Kauno ir Vilniaus geto žydai, įvykdytas kaimo gyventojų skerdynes. „Jie neturėjo nei sąžinės, nei Dievo“, - sako moteris. Išžudyto ir sudeginto kaimo istorija - vis dar neparanki tiesa. Sovietmečiu slėpti raudonųjų partizanų „žygdarbiai“ ir šiandien yra tema, kurios geriau neliesti. Ne vienas Kaniūkų skerdynėse dalyvavęs „herojus“ yra Izraelio ir Lietuvos žydų bendruomenės nacionalinis didvyris ar neliečiama holokausto auka.

 

- Sausio 29-ąją minite tą skaudžią 1944-ųjų dieną. Papasakokite, kaip viskas buvo? - „Vakaro žinios“ paprašė šimtametės Stanislavos Voronis, kartu su anūku Valentinu Ogaru tebegyvenančios Šalčininkų rajono Kaniūkų kaime.

- Tądien velniai, kitaip negaliu jų vadinti, užpuolė beginklius, taikius žmones. Dar iki tol sovietų partizanai vis ateidavo į kaimą mūsų plėšti. Mano vyras, Vladislavas Voronis, kartą su jais bandė kalbėtis: „Ko atėjote? Nėra čia ko imti. Neturtingas mūsų kaimas. Patiems sunku net savo vaikus išmaitinti. O jūs ateinate paskutinio kąsnio atimti.“ Į kalbas jie nesileido, iš mūsų tąkart paėmė apie 150 kg sveriantį paršiuką, iš kaimynų taip pat maisto produktų prisiplėšė. Raudonieji partizanai grobė viską: ko jiems reikėjo, tą ir ėmė.

Norėdami apsiginti nuo plėšikavimų, kaimo vyrai pradėjo eiti sargybą - neįsileisdavo į kaimą nakčia sėlinančių partizanų. Ir mano vyras tame savigynos būry buvo. Jis jau buvo karo ragavęs, apkasuose po kulkomis gulėjęs. Kai 1939 metais prasidėjo karas, jį į Lenkijos armiją buvo paėmę, nes tuo metu mūsų krašte dar Lenkija buvo. (1919-1939 m. šis kraštas priklausė Lenkijos Respublikai - red. past.). Vokiečiams užėmus Lenkiją, jis grįžo namo. Atsiradus kaimo sargybai, sovietiniai partizanai kurį laiką nebeateidavo, tik laiškus pradėjo siųsti: atiduokite ginklus.

Dar rašė, kad vyrai prie jų būrio prisijungtų.

- Ramybę kaimas gavo neilgam, ar ne?

- Taip, 1944 m. sausio 29 dieną jie mus užpuolė. Kaip dabar prisimenu tą dieną. Išėjo vyrai tą vakarą apie 22 valandą budėti, pasivaikščiojo po kaimą gal iki kokios 24-os, gal pirmos valandos nakties - tylu. Grįžo vyras namo, nenusirengęs atsigulė. Ketverių metukų mūsų dukrelė miegojo. O man vis nesimiega, kažkaip neramu.

Nieko nė neįtardama išėjau į kiemą, žiūriu - gatvėje šviesu. Ogi kaimo pakrašty trobos dega. Prikėliau vyrą. Tada jau ir šūvius išgirdome. Susukau dukrą į šiltą antklodę, o pati, kaip vaikščiojau po namus, taip ir išbėgau. Vyras nulėkė tvarto duris atidaryti ir gyvulius išleisti. Nulėkusi iki kaimynų namo, atsisėdau atsikvėpti, vyro palaukti. Matau, ateina partizanas su ginklu. Nė nepagalvojau (o ir kas galėtų pagalvoti?!), kad raudonieji partizanai ims moteris su vaikais šaudyti. Maniau, tik padegė kaimą iš keršto ir į kaimo pusę gąsdindami šaudo. Tas partizanas pažiūrėjo į mane ir sako: „Moterie, bėk iš čia, nes užmuš tave.“ Ir nuėjo.

Atbėgusiam vyrui papasakojau, ėmėme bėgti, nors buvo sunku suvokti, kur bėgti, nes visur girdėjosi šūviai. Vieni velniai ėjo per kaimą ir padeginėjo namus, o kiti, kai žmonės išbėgdavo iš degančių trobų, juos pasitikdavo šūviais. Ir į mus bėgančius šaudė. Bet prasiveržėme. Nuėjome į Jančiūnų pusę, ten mano mamos brolis gyveno. Vakarop grįžome pažiūrėti, kas liko iš mūsų kaimo.

- Ką pamatėte grįžę į kaimą po partizanų siautėjimo?

- Aplink gulėjo vyrai, moterys, vaikai. Motina Švenčiausioji, koks baisus vaizdas. Kaimo gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, vieni kitiems pasakojo apie patirtą siaubą. Tuos raudonuosius partizanus sunku žmonėmis vadinti. Jie ne tik šaudė į bėgančius žmones, ne tik padegė trobas, bet ir ieškojo pasislėpusiųjų. Ieškojo rūsiuose, krūmuose - ir žudė.

Kaimo nuošaly, už upės, dvi trobos stovėjo - partizanai ir ten nuėjo. Bandalevičių šeimoje maži vaikai buvo. Jie vargšeliai slėpdamiesi palindo po pečiumi - ištraukė banditai iš ten berniukus (vienam 9, kitam gal 8 metai buvo) ir užmušė. Ir tėvą jų nužudė.

Po to piktadariai į kitus namus nuėjo, ten kultūringa, dievobaiminga Pilžių šeima gyveno - užmušė ir juos. Vyrą, žmoną ir jų 18 bei 17 metų dukras. Kai visus nužudė, viską padegė.

- Tarp aukų įrašyta ne viena Voronis pavardė. Jūsų giminaičiai?


- Tai mano vyro brolio Jano Voronis šeima. Jie, pamatę, kas darosi, šoko slėptis į duobę, kur laikomos bulvės. Surado juos raudonieji banditai. Nužudė Jano žmoną Aną, 19 metų jų dukterį Valentiną, kuri maldavo: „Nešaudykite, aš su jumis eisiu.“ Ir sūnų užmušė. O šeimos galva, vyro brolis, bėgdamas atsišaudė - buvo sužeistas į ranką. Po to neįgalus liko.

Viena moteris, Parvicka Uršulė, bėgo į mišką slėptis. O jie turbūt jau neturėjo kuo šaudyti - pagavo ją, paguldė ant akmens ir kitu akmeniu daužė per galvą, kol užmušė.

Raudonieji partizanai nei Dievo, nei sąžinės neturėjo. Tarp jų labai daug žydų buvo.

- Kiek liko nesudegusių namų?

- Liko 2 namai. Didelis mūsų kaimas buvo, draugiškai čia gyvenome ir lenkai, ir lietuviai.

- Sudegusį savo namą atstatėte toje pačioje vietoje?

- Mes kurį laiką gyvenome pas dėdę Benekonyse, Baltarusijoje, nes savam krašte bijojome likti. Benekonyse dar vokiečiai buvo, jie vietos gyventojų nelietė. Vyras važinėjo į Kaniūkus ir po truputį statė naujus namus.

- Ar daug kaimynų grįžo gyventi į kaimą po tų skerdynių?

- Iš tų, kurie liko gyvi, dauguma grįžo, pasistatė naujus namus.

- Kodėl? Juk tokie baisūs atsiminimai čia. Gimtinė lieka gimtine?


- Man norėjosi grįžti į savo vietą. Tiesa, kai kas išvažiavo į Lenkiją, Kanadą. Aš nenorėjau niekur važiuoti. Aš čia gimiau, manęs čia neužmušė, nes Dievas davė gerą žmogų, kuris mane paliko gyvą tą naktį. Jis dar kelis tą naktį kaime sutiktus žmones gyvus paliko. Kas jis toks, nežinome.

- Ar po tų įvykių Kaniūkuose ramiai gyvenote?


- Kai pasistatėme namus, vyras pagyveno keletą metų namie. Kol komunistai valdžią po karo perėmė. O vieną 1947 metų naktį atvažiavo sovietai ir suėmė jį.

- Ištrėmė į Sibirą? Ar paaiškino, už ką?

- Išvežė į Jakutiją. Prieš tai Lukiškių vienutėje sėdėjo pusę metų. Buvo teismas. Vienas juokas, atseit, valstybė advokatą skyrė. Į jo teismą nei manęs, nei giminių neleido. Koridoriuje sėdėjome. „Buržuaziniam nacionalistui“ skyrė 10 metų. Išbuvo 7,5.

Manęs su vaiku neištrėmė. Vyras grįžo 1954 metais. Kai jis grįžo, tie raudonieji partizanai sėdėjo rajono valdžioje. Visi viršininkais tapo. Iš miško išėjo ir sėdo prie viršininkų stalų. Būdavo, nueidavome ko nors rajono valdžios paprašyti ir išgirsdavome: „O, Kaniūkų banditai.“

Jie kaimą išžudė, o mes buvome banditai. Nors kaimo žmonės nė vieno partizano neužmušė. Štai kokiame pasaulyje gyvenome. Išvirkščiame.

Dabar, kai per televizorių išgirstu kalbas iš Rusijos, net klausyti negaliu. Jie gi mus išvadavo, išlaisvino. Išties, nuo visko išlaisvino: atėmė žemes, namus, gyvulius - viską atėmė. Buvome „išlaisvinti“ nuo visko. Daug metų už dienos darbą kolūkio fermoje 200 gramų grūdų duodavo. Visą dieną dirbi ir gauni stiklinę derliaus.

Jau galvojome, jog nebus gyvenimo, ir mūsų vaikai nieko nematys. Kad Dievas duotų sveikatos tam Gorbačiovui, paskelbusiam perestroiką. Vėl turime Lietuvą. Kai išgirdau, kad televizijos bokštą puola, meldžiausi, kad Dievas lietuviams padėtų tuos velnius nugalėti.

- Daug metų kaimo žmonės tylėjo apie žudynes. Bijojote apie tai kalbėti?

- Tik tarp savęs šeimose pakalbėdavome. Anksčiau juk niekam negalėjai to pasakyti, nes žmones žudę banditai buvo valdžioje. Viešumon tą nutylimą žudynių istoriją iškėlė toks Kanadoje gyvenantis Antonas Tubinas.

Jis, kaip ir daugelis mūsų kraštiečių, lenkų laikais buvo paimtas į Lenkijos armiją. Iš ten negrįžo - išvažiavo į Australiją, po to į Kanadą. Kai jo tėvų namas Kaniūkuose buvo sudegintas, jis parašė tėvams, kad važiuotų pas jį į Kanadą, kad nėra ko trobos Kaniūkuose atstatinėti.

Tas Antonas, atvažiavęs Lietuvon giminių aplankyti, žadėjo, jog Amerikoje būtinai paklausiąs Lenkijos pasiuntinio, kodėl viskas užmiršta. Kaimą sugriovė, išžudė. Ir visi tyli. Paklausė. Tada iš Lenkijos tyrėjai pradėjo į Kaniūkus važinėti. Paskui - ir prokurorai iš Vilniaus. Prieš dešimt metų dar viena gyva tų įvykių liudininkė buvo - Ana Suckel.

Lietuvos prokuroras klausė, ar pažinau kaimo žmones žudžiusius partizanus, ar žinau jų vardus. Iš kur aš žinosiu?

- Prabėgo 76 metai. Ką jaučiate?

- Argi galima už tai atleisti? Niekada. Tik už tą žmogų, kuris paliko mane gyvą, meldžiuosi.

Faktai apie Kaniūkų kaimo žudynes

* Rūdninkų girioje susikoncentravę raudonieji partizanai maisto produktų iš sovietinio užnugario negavo, todėl apiplėšinėjo Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojus. Šie kūrė savisaugos būrius, kad apgintų savo turtą.
   
* Sovietiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 partizanų, ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Kaniūkų kaimą.
   
* Kaimą puolusių partizanų rinktinė buvo sudaryta iš partizanų būrių: „Mirtis okupantams“ (daugiausia buvę Kauno geto žydai ir sovietiniai karo belaisviai), „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“ (šių būrių daugumą sudarė Vilniaus geto žydai), „Margirio“ būrys ir Raudonosios armijos Generalinio štabo spec. grupės nariai.
   
* Beveik visas kaimas - sudegintas. Nužudyti 35 žmonės, 15 sužeista. Kaniūkų baudžiamąją akciją yra aprašę ir patys sovietiniai partizanai Isakas Kovalskis, Chaimas Lazaras, Aba Kovneris, Paulas Bagrianskis.
   
* 2001 m. Lietuvos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl Kaniūkų žudynių. Tyrimą vykdė ir Lenkijos Nacionalinio Atminimo institutas. Įtakingos pasaulio žydų organizacijos tai įvertino kaip puolimą prieš antinacistinį judėjimą, holokausto aukas. Tyrimai buvo nutraukti.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s