Nenuilstantį Lietuvos kultūros puoselėtoją, grynakraujį dzūką Juozą Žitkauską pelnytai būtų galima pavadinti knygnešiu - jo triūsas mėginant kultūriškai integruoti į bendrą Lietuvos kontekstą rytinius jos rajonus, budinant kultūrinį gyvenimą atokesniuose Lietuvos kampeliuose, vežiojant po provincijų mokyklas Lietuvos rašytojus, dainuojančius ir grojančius menininkus, idant ateinančiosios šalies kartos neprarastų gebėjimo skirti tikrąją kultūrą nuo „kultūros“, plūstančios iš televizoriaus ekrano, - tikrai vertas visuotinės pagarbos... Na, o šiandien Lietuvos visuomenei jis pristato savo sumanytą ir sudarytą, pirmą kartą šalies istorijoje išleistą „Dzūkų kalendorų“ (leidėjas asociacija „Vilniaus dzūkuliai“), sakydamas, kad be meilės gimtajam kraštui, gimtajai tarmei ir meilės Tėvynei - neįmanoma.
- Kuo ypatingas šis kalendorius, kuo jis - dzūkiškas?
- Na, pirmiausia viskas, kas jame parašyta, parašyta dzūkų tarme, net ir dienų pavadinimai: pėdnyčia, subata, nedėlia... Kiekviename puslapyje esama netgi dzūkų-lietuvių kalbų žodynėlio, pateikiančio gryniausius, neturinčius atitikmenų kitose kalbose žodžius. Publikuojami išskirtinai dzūkiškų patiekalų receptai, Dzūkijoje vyksiančių kultūrinių renginių tvarkaraščiai... Taip pat kiekvieno mėnesio puslapyje atskirai išrašytos žymių dzūkų arba Dzūkijai daug nuveikusių žmonių jubiliejinių sukakčių datos. Na ir, žinoma, Dzūkijos grožį, dvasią bei iškilias asmenybes pristatančios puikios Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos.
- Nežinojau, kad esama norminės dzūkų tarmės rašybos. Smalsu būtų sužinoti, kas visa tai rašė? Diplomuoti lituanistai? Dzūkai?
- Taip, Lietuvių kalbos instituto darbuotoja humanitarinių mokslų daktarė Asta Leskauskaitė ir jos kolegė Vilija Ragaišienė, kurios abi man yra tarsi dzūkų kalbos konstitucija. Abi - pačios tikriausios dzūkės: Asta - nuo Kučiūnų, o Vilija - iš Krosnos.
Norminė dzūkiška rašyba egzistuoja, bet mažai kas apie tai žino, todėl tarmiškai rašantieji įprastai „išradinėja dviratį“ ir kuria savąsias taisykles bei transkripcijas. Tai yra chaosas, kuriame būtina apsikuopti, todėl viliuosi, kad šis „Dzūkų kalendorus“ tarmiškai rašantiems taps ir tam tikru dzūkiškos gramatikos pradžiamoksliu, padėsiančiu visiems dzūkams dzūkiškus žodžius užrašyti vienodai.
- Gal galite papasakoti apie pačią idėjos genezę? Kodėl sumanėte leisti būtent kalendorių? Lauryną Ivinskį nejučia prisiminėte?
- L.Ivinskį aš prisimenu nuolatos, bet su manuoju užmoju tai nėra susiję.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad pats esu gerokai priklausomas nuo kalendorių. Manoji veikla ir dienotvarkė įprastai yra tokia marga ir prikimšta įvairiausių įsipareigojimų, kad kalendorių man nuolatos reikia turėti prieš akis, todėl kiekvienoje savo erdvėje, kurioje būnu, stengiuosi turėti mažiausiai po vieną kalendorių. Tad jeigu kuriais metais reikiamo kalendorių skaičiaus nesusirenku iš Kalėdų dovanų, paskutinėmis metų dienomis beldžiuosi į knygynus, ieškodamas jų nusipirkti. Taip nutiko ir pernai - gruodžio 30-ąją išmaišiau visą Vilnių ieškodamas kalendorių ir neradau nė vieno tokio, kuris, be savaitės ir mėnesio dienų išrašymo, turėtų dar ką nors gražaus ar vertingo. Pusnuogės panelės, reklaminės fotografijos, iki koktumo „nugroti“ peizažai su saulėlydžiais jūros bangose... Sakoma, jei nepatinka - daryk pats, tad ir ėmiau svarstyti apie tokį kalendorių, kuris įstengtų mūsų protus ir širdis grąžinti į prigimtinį nacionalinį kontekstą, keltų mūsų savivertę ir mokytų mylėti gimtąjį kraštą - taigi mokytų gerbti save, savo pačias giliąsias nacionalines šaknis.
- Būtent šitai man ir pasirodė svarbiausia, būtent todėl ir panorau apie šį kalendorių su jumis pasikalbėti - juk jis mūsų gyvenimo metams tam tikra prasme suteikia tonaciją: užuot praleidę metus reklaminių iškabų ir pusnuogių merginų draugijoje, gauname galimybę juos pragyventi nacionaliniame kontekste - širdimi ir mintimis sugrįžti į Lietuvą, kurią, deja, vis rečiau beprisimename apskritai esant. Netgi norėtųsi palinkėti tokių kalendorių kitiems Lietuvos regionams.
- Šaunieji žemaičiai, kurių patriotizmu negaliu nesižavėti, regis, tokį kalendorių tikrai turi, o dėl nacionalinių kontekstų, dėl mėginimo tvirtinti visuomenės sąmonėje lietuviškąją tapatybę jūs visiškai teisus - tai svarbiausia. Juk kas gi yra regionas? Kas yra tarmė? Tai pats giliausias - pirminis mūsų tapatybės šaltinis. Esu tvirtai įsitikinęs - nemylintis Žemaitijos žemaitis, nemylintis Dzūkijos dzūkas negali mylėti ir Lietuvos. Neįmanoma juk būti abstrakčiu lietuviu, nebūnant savo prigimtinio krašto atstovu. Mano gimtoji kalba, pagalvojus, juk ne bendrinė lietuvių kalba, o dzūkų tarmė. Manoji Tėvynė, žinoma, yra visa Lietuva, bet Dzūkija - labiausiai, būtent nuo jos, nuo gimtojo Kapčiamiesčio, Lazdijų rajono juk man Lietuva ir prasideda.
Ypač viso to svarbą juntu dairydamasis po Dzūkiją šiandien ir matydamas, kad dzūkų tarmės reikalai apverktini, į prigimtinės dzūkų kultūros puoselėjimą mota ranka, Dzūkija tampa kaži kokia mada, bet dzūkiškumo toje madoje - nė lašo... Nemaža dalis įvairaus amžiaus dzūkų nebemoka dzūkiškai, kita dalis moka, bet gėdijasi kalbėti, vis dar manydami, kad tai kaimietiška, tamsuoliška...
- Kaip manote, gal šis kalendorius įstengs pakurstyti nacionalinius jausmus net ir nedzūkiškajai Lietuvos daliai?
- Norėčiau, kad taip nutiktų. Na, tarkime, tas dzūkiškasis žodynėlis... Juk skaitydamas jį nedzūkas neišvengiamai šyptelės, prisimins savąją prigimtinę tarmę, mintyse pamėgins surasti žodyne skelbiamiems žodžiams savo prigimtinės tarmės atitikmenis... O ką gi tai reiškia, jeigu ne trumpą ir jaukų sugrįžimą mintimis namo?
Šitaip pats sau sakau: jeigu po metų paaiškės, kad šio kalendoriaus „pabudintas“ prie prigimtinės savo tarmės sugrįžo bent vienas dzūkas, manysiu, kad manosios pastangos - pasiteisino.
Beje, šis „Dzūkų kalendorus“ mūsų sąmonėse turėtų nejučia dirbti ir šviečiamąjį darbą. Esu įsitikinęs, kad nemaža dalis Lietuvos žmonių nežino net ir tikrosios Dzūkijos teritorijos ribų. Priimta manyti, kad Dzūkija - tai Varėnos, Lazdijų ir Alytaus rajonai, o iš tikrųjų ji apima kur kas daugiau - tai ir Trakų, ir Kaišiadorių rajonai, taip pat didžiulė Dzūkijos dalis plyti dabartinės Lenkijos teritorijoje. Sūduvių žemių ten - vos trys kaimai, o visa kita - Dzūkija, todėl jeigu nebūtų nutautinti Balstogės, Seinų, Suvalkų ir Augustavo kraštai, ten visi žmonės gražiai caksėtų dzūkiškai.
O paradoksaliausia - labai mažai kas suvokia, kad mūsų sostinė Vilnius ir visas jo kraštas - taip pat Dzūkija. Kaip tik tai norėdami akcentuoti naujojo „Dzūkų kalendoriaus“ viršelį padabinome būtent Vilniaus nuotrauka.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“