respublika.lt

Nelaimingos lietuvaičių meilės užsieniuose tik daugės

(0)
Publikuota: 2017 spalio 23 08:00:44, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Nelaimingos lietuvaičių meilės užsieniuose tik daugės. EPA-Eltos nuotr.

Vis dažnesnės istorijos apie nelaimingą lietuvių merginų laimės pabaigą užsieniuose. Išteka, bet meilė išblėsta, skiriasi, o vaikus pasiima vyras užsienietis. Užsienio teismai stoja savo piliečio pusėn, mamos bando vaikus „pavogti“ ir parsivežti čia. O ašarų tik daugės... Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šiemet iki spalio yra gavusi 33 prašymus dėl galbūt neteisėto į užsienio valstybes išvežtų vaikų grąžinimo. Šiuo metu nagrinėjamas 61 toks prašymas.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs Lietuvos Respublikos laikinasis vadovas, buvęs Seimo pirmininkas, teisininkas Artūras PAULAUSKAS, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita ŽIOBIENĖ, Seimo Migracijos komisijos pirmininkė Guoda BUROKIENĖ ir buvęs Seimo narys, psichologas Gediminas NAVAITIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kodėl vis daugėja skundų, kad vaikai atplėšiami nuo vieno iš tėvų? Ypač dėl užsieniečių išsivežamų į savas šalis...

A.PAULAUSKAS: Tų atvejų iš tikrųjų yra nemažai. Žiniasklaida ne visus juos aprašo, gal tiktai nedidelę dalį. Dažniausiai moterys kovoja dėl savo vaikų. Mūsų šalis yra Europos Sąjungos narė, mūsų piliečiai laisvai keliauja, moterys taip pat laisvai keliauja, išteka ir jos laisvai pasirenka savo gyvenimo būdą, šeimas ir taip toliau. Skaitydamas apie tokius atvejus matau, kad dažniausiai mūsų merginos tekėdamos nelabai žino, kur nuteka, kokie ten yra santykiai šeimose, kaip teismuose yra sprendžiami ginčai dėl vaiko ir panašiai.

Ar mūsų teisės normos labai skiriasi? Sakyčiau, ne. Europos Sąjungoje Vaiko teisių konvencija yra beveik visose šalyse ratifikuota, veikia ir kokių nors ypatingų skirtumų nežinau. Tiesiog toms moterims, - nors yra ir vyrų, kurie kovoja dėl savo vaikų, - reikia daugiau domėtis teisine aplinka, į kurią patenka, daugiau konsultuotis su advokatais, jeigu sunku samdyti advokatą - su mūsų ambasada, kur taip pat gali gauti pirminių teisinių žinių.

Jeigu kyla ginčas, su kuo vaikas turi gyventi - su tėvu ar motina, dažniausiai motyvai arba argumentai ir vienose, ir kitose šalyse yra panašūs. Tik galbūt teismai vertina tas aplinkybes skirtingai. Tarkim, šiandien nežinome visų aplinkybių, žinome vieną pusę, kuri mums pasakoja, nežinome, ką kita pusė sako. Teismas paprastai išklauso abi puses, todėl nedrįsčiau sakyti, kad visiškai neteisiniai sprendimai Švedijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje.

Galbūt yra palankus teisėjų požiūris į savo piliečius, galbūt yra noras visų pirma apginti savo piliečius. Bet bendros taisyklės, bendri principai yra panašūs. Galima kovoti, jeigu yra teisiniai pagrindai. Manau, yra ne vienas ir ne du atvejai, kai mūsų piliečiai kitose valstybėse laimi teismo procesus.

Bet turime pripažinti, kad teisę auginti vaiką turi tiek tėvas, tiek mama. Ir čia negali taip nukirsti, pasakyti, kad tėvas turi būti eliminuotas iš to proceso, ir tiktai viena mama gali auginti. Ne, turi dalintis tuo džiaugsmu ir našta.

Mūsų moterims sudarant santuoką su užsieniečiais verta pasidomėti, kokie įstatymai reguliuoja šeimos santykius. Tada būtų mažiau tokių ekscesų ir tokių istorijų, kai reikia kovoti, vežti, bėgti, grobti, nes čia jau yra nebe teisiniai būdai. Už šiuos būdus galima sulaukti ir baudžiamosios atsakomybės.

E.ŽIOBIENĖ: Daug naujo nepasakyčiau. Vaiko teisių konvencija galioja beveik visame pasaulyje. Vaiko teisės yra užtikrinamos identiškai, vienodai, praktikoje galbūt gali atsirasti skirtingų niuansų.

Kitas dalykas, abiejų tėvų teisės lygios visur. Ir tėčio, ir mamos. Visa ko pradžia turbūt yra tai, kad santuoka yra tam tikras sandoris. Žmogus, kuris pasirenka sudaryti tą sandorį kitoje valstybėje, turėtų labai gerai išmanyti, kur ir ką daro. Čia turbūt susiduriame su labai sudėtingu momentu, kad žmogus, kuris emigruoja į kitą valstybę, į kitą visuomenę, tampa labiau pažeidžiamas nei vietinis gyventojas. Ypač kalbant apie skyrybų bylas ir kai sprendžiamas klausimas, su kuo vaikas gyvens, kaip vaikas bendraus.

Pripažinkime, dažniausiai mūsų moterys, jeigu galėtų, ištekėdamos turbūt net ir pačios pasirinktų kitą pilietybę, ne Lietuvos. Jos visada pasirenka kitą pavardę, savo vaikui taip pat renka kitą tapatybę - ne lietuvišką, o užsienio valstybės. Ir tik įvykus konfliktui norėtų grįžti į Lietuvą su vaiku. Nes iki tol, matyt, net nebūtų kilę klausimo, kad Lietuva galėtų būti šeimos gyvenimo vieta.

Skyrybų atveju, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atveju moteris tampa pažeidžiama vien todėl, kad dažnai ji neturi darbo arba tas darbas nėra adekvatus pajamų šaltinis kaip tėčio. Vertinama viskas, ne tik ryšiai, bet ir kur toliau vaikas augs, kaip augs. Ir tos moterys atsiduria mažiau palankioje padėtyje negu tėčiai, vietiniai gyventojai. Jau nekalbant apie smurto ar kitus atvejus. Tada įsijungia kitos formulės, bet jeigu tai yra paprasta normali šeima, gyvenanti teisėtą, tvarkingą gyvenimą, tai įvertinus visas aplinkybes moteris gali atsidurti nepalankioje padėtyje.

O kalbant apie neteisėtus sprendimo būdus, kai vaikas paimamas ir išvežamas į Lietuvą, tai mes gyvename Europos Sąjungoje, šalyje, kuri bendradarbiauja su kitomis, kur veikia ir Hagos konvencija, ir kiti instrumentai, Lietuva privalės sugrąžinti ir tą moterį, ir tą vaiką į ginčo šalį. Gana sudėtingi klausimai, jie dar sudėtingesni pasidaro, nes moteris tada tampa teisės pažeidėja, kuri linkusi lyg ir paslėpti vaiką nuo tėčio, kas irgi yra tik minusas.

G.JAKAVONIS: Kiek čia globalizacijos įtakos? Nori nenori šeimos tradicijos labai skiriasi net pas mus, Lietuvoje. Ką ir kalbėti, kai moterys išteka į kitą erdvę, kur kita religija, kiti papročiai, kiti įstatymai, kitos tradicijos. Ar nemanote, kad dėl didelės emigracijos bangos ši problematika, vaikų susigrąžinimo dinamika tiktai augs?

G.BUROKIENĖ:
Taip, dinamika tikrai augs, galbūt ne tiek dramatiškai, nes daugiausia emigruoja 20-40 metų žmonės ir 60 proc. jaunų žmonių grįžta į Lietuvą nė karto nesusituokę. Vadinasi, užsienyje galbūt lengviau, plačiau žiūrima į santuokos instituciją. Bet lietuviškos tradicijos yra labai ryškios, galbūt dar po 10-20 metų jos pasikeis, kai pradės dar daugiau migruoti, emigruoti, atvažiuoti, išvažiuoti žmonės. Bet dabar jaunimas yra visiškai kitoks, negu buvo prieš 20 metų. Tai, ką mes vadiname meilės emigracija, sakyčiau, yra gražus įvardijimas, gražiai žmonės pradeda savo gyvenimą.

G.JAKAVONIS: Kalbėjome apie Skandinaviją. Bet kai lietuvaitė išteka už palestiniečio, siro - čia irgi meilės emigracija?

G.BUROKIENĖ:
Yra ne viena istorija, kai iš Anglijos grįžta sūnus su vaikais pas močiutę augti, o žmona ar buvusi draugė, vaikų mama, išteka už palestiniečio ar afganistaniečio ir lieka Londone. Yra ir tokių istorijų Lietuvoje, ir tie vaikai, ačiū Dievui, grįžta. Bet kiek jų negrįžta... Pašnekame su Anglijos lietuvių bendruomene, tai ten vaikų labai daug ir dingsta, juos atima iš šeimų ir jie į Lietuvą - tiesiog mes net nežinome skaičių - negrįžta. Mes net nežinome, kur jie. Jie nedingsta, bet yra Anglijos, Norvegijos vaikų globos sistemos dalis. Ir tų vaikų, savo piliečių, mes negalime grąžinti. Tai čia irgi yra problema. Kaip bepažiūrėsi, labai gaila, kad yra tokia didelė emigracija, bet nemanau, kad tai yra vien tik finansinė emig-racija.

Baisiausia, kad jauni žmonės išvažiuoja iškart po mokyklos. Vadinasi, jie čia neturi jokių tvirtų ryšių, saitų. Jie nei mokykloje, nei šeimose neįskiepija lietuviško prado, lietuviškos kultūros, kuri skiriasi nuo Skandinavijos šalių, nuo Vakarų Europos dar labiau skiriasi. Žmonės, kurie patenka į tą terpę, mano, kad jie jau yra visateisiai tos šalies piliečiai, bet adaptuotis kitoje šalyje yra tikrai sunku. Anglijos lietuviai gyvena savo bendruomenėje tarp lietuvių ir, kaip mes juokaujame, ten yra Telšiai, yra Akmenė. Švedijoje nėra tokios didelės lietuvių bendruomenės ir jiems dar sunkiau adaptuotis, priimti tą kultūrą, o Anglijoje gali nuvažiuoti ir nešnekėti angliškai, nes aplinkui visi šneka lietuviškai.

G.JAKAVONIS:
Visi sako, kad lietuvaitės yra gražios, atrodo, kad pas mus gatvėmis vieni modeliai vaikšto. Iš kur tas noras ištekėti už užsieniečio? Ir nesvarbu - gali nors velnias būti, kad tik užsienietis.

G.NAVAITIS: Tai, kad lietuvaitės gražios, abejonių nekyla, bet abejonių nekyla ir tiesiog pažiūrėjus, ką rašo žiniasklaida, populiarūs žurnalai: kad latvės gražios, baltarusės gražios, ukrainietės gražios, lenkės gražios. Diskutuodami ta tema, pamatysime, kad per Europą tarsi eina tokia linija: vienoje pusėje gražios, kitoje lyg ir ne. Yra toks lietuvių tolimųjų reisų vairuotojų juokelis, kad jeigu jau vokietės pradeda patikti, tai laikas grįžti namo pas žmoną.

Galima į visa tai pažiūrėti kaip į juokelį, o galima pažiūrėti truputį ir kitaip. Europoje buvo sudeginta maždaug 2 mln. raganų ir keli šimtai tūkstančių raganių. Iš animacinių filmų įsivaizduojame raganą kaip susirietusią senutę su vienu dantimi ir panašiai. Bet tuo metu vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė buvo apytikriai iki 40 metų. Taigi raganos turėjo būti gana jaunos moterys. Bent jau nemenka dalis. Nekyla abejonių, kad jos buvo įtakingos. Kaip jos buvo įtakingos? Veikiausiai, šalia viso kito, ne tik protu, bet ir išvaizda. Todėl galima sakyti, kad buvo atlikta genetinė atranka ir gražios buvo sudegintos.

G.JAKAVONIS: Kadangi Lietuvą mažiau palietė inkvizicija...

G.NAVAITIS: Kadangi Lietuva to nepadarė, tai lietuvės išliko gražios... Aišku, viskas keičiasi, žmonės maišosi. Galima dar vieną svarbų pastebėjimą pasakyti. Šiandien visame Vakarų pasaulyje vyrauja vadinamoji homogeniška santuoka - santuoka, kurią sudaro pagal socialinius demografinius požymius panašūs žmonės. Panašaus išsilavinimo, amžiaus. Užtenka mokslų daktarei ištekėti už keturias klases baigusio darbininko ir tikrai jinai turi šansų atsidurti kokiame nors populiariame žurnale, nes tai išskirtinis atvejis.

Galima kalbėti apie tai, kad, sakysim, šešiasdešimtmetis veda jaunesnę moterį, kokią trisdešimtmetę. Aplinkiniai sakys: na, tavo pajėgumai... gal nebetiksi... Bet ta pati problema bus, jeigu jai dvidešimt, o jam - trisdešimt. Kiekvienas iš minimų veiksnių nežymiai didina skyrybų tikimybę - maždaug 5 proc. Atrodo, kas čia yra tie 5 proc. Bet jeigu sudedame daugybę tų veiksnių - amžių, išsilavinimą, religiją, materialinę padėtį, - 5 proc. dedame vieną prie kito ir galime pridėti jų labai daug. Ir tada prieiname prie užprogramuotų skyrybų. Ką reiškia užprogramuotos? Kad toje grupėje jų bus daugiau. Galbūt niekas neginčija, kad koks išsilavinimo neturintis septyniasdešimtmetis musulmonas gali vesti išsilavinusią dvidešimtmetę lietuvę ir laimingai gyventi. Bet mes visi jaučiame, kad tokios ilgalaikės sąjungos tikimybė yra mažesnė, negu kad tie žmonės būtų panašesni.

G.JAKAVONIS:
Tos dvidešimtmetės vietoje ieškočiau aštuoniasdešimtmečio arba devyniasdešimtmečio. Būtų laimingesnė.

G.NAVAITIS: Be abejo, mes galime pajuokauti. Bet čia kalbame apie didelius skaičius ir tam tikras statistikas. Kodėl atsiranda tas prieštaravimas? Pvz., dvidešimt ir trisdešimt metų žmonės - atrodo, abu jauni, neturėtų kilti jokių problemų. Bet yra ir šiek tiek kita patirtis - kultūrinė patirtis. Kitokia muzika, kuri patinka. Kitokios knygos, kurios skaitytos. Visa tai nėra neperžengiamas barjeras. Bet reikia kai kurių pastangų peržengti.

Jeigu, sakysim, mums, vyriškiams, šį vakarą kokia nors japonė pasiūlo pasimatymą, veikiausiai mums labai įdomu pažiūrėti, kaip jinai su pagaliukais valgys. Trumpalaikiams santykiams šitas pasiūlymas yra atraktyvus. Bet ilgalaikiams santykiams veikiausiai klasės draugė yra perspektyvesnis variantas. Todėl neretai supainiojama trumpalaikė atrakcija su ilgalaikiais santykiais. Čia užsienietis, be abejo, pralenkia. Ir ne tik apie Lietuvą kalbant. Lygiai taip pat ir lietuvis kokiai nors šveicarei gali būti kur kas įdomesnis trumpalaikiam susitikimui.

Santuoka vis dėlto nėra trumpalaikis susitikimas. Žinant šituos faktus yra ganėtinai paprastas sprendimas. Džiaugiuosi, kad turime teisininkų. Jie gali pasakyti: sudarykite vedybų sutartį. Ir tada didžioji dalis tų problemų dings. Nereikės niekur bėgti, nereikės grobti vaiko. Mintis, kad reikia gilintis į įstatymus, yra gera, bet ne kiekvienas sugebės įsigilinti į kitos šalies šeimos teisę reguliuojančius įstatymus. Nenorėkime, kad mūsų žmonės pakiltų iki tokio tarptautinio teisininko lygio. Pasiūlymas pačioje pradžioje ieškoti teisinės pagalbos, advokato pagalbos, mano galva, būtų labai vertingas. Nes turėdami vedybų sutartis žmonės atsidurtų visai kitoje teisinėje situacijoje ir galų gale žinotų savo teises ir pareigas. Nes vedybų sutartyje nebūtų parašyta, kad jeigu kas nors ne taip, tai gali vaiką pagrobti ir pabėgti.

G.JAKAVONIS:
Dabar niveliuojasi vertybės, vyrų ir moterų vaidmenys šeimoje, byra ne tik šeimos institutas, bet ir pati Europos Sąjunga. Stovime ant didelių permainų slenksčio... Kodėl vyksta tokie dalykai?

A.PAULAUSKAS:
Sudėtingi klausimai. Norime, kad mūsų vaikus, jaunimą auklėtų lietuviška dvasia. Kad užaugę būtų lietuviais, turėtų santykį su šia valstybe, jaustų tapatybės momentą.

Tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, kurie sėkmingai plėtoja verslą, yra advokatai, moka kalbų, keliauja. Jie yra labai paveikti šių globalių idėjų. Pvz., visai neseniai turėjau ginčą su vienu labai perspektyviu teisininku, kuris sako, kad lietuvių kalba nunyks. Sako, čia laikinas dalykas. Sako, ką čia jūs kabinatės prie kažkokių senienų. Ir jis kalba rimtai, nejuokaudamas. Manau, kad tai yra auklėjimo spragos.

Žmogus, kai subręsta, turi turėti prie ko glaustis arba į ką atsiremti. Jeigu jisai susiformavo kaip žmogus, kaip asmenybė užsienyje, galbūt jisai dabar ir jaučiasi kaip užsienietis, kaip tos valstybės gyventojas. Gal su Lietuva jį nedaug kas jį sieja.

Domiuosi civilizacijos istorija ir galiu pasakyti, kad migracija yra nuolat pasikartojantis reiškinys ar procesas. Jeigu paimsime vien tik Europą prieš Kristų ir po Kristaus, tai tautų judėjimas yra masinis. Valstybės kuriasi, išnyksta ir t.t. Ir kodėl dabar turi viskas stabiliai, statiškai išlikti? Sakiau, kad esame labai didelių permainų akivaizdoje. Ir galbūt ne viską dar suvokiame, kas vyksta.

O dėl šeimos. Gentyse moterys ir vyrai stengdavosi sudaryti santuokas savo aplinkoje. Tai yra garantas, kad tavo santuoka bus sėkminga ir ilga, kai žmonės yra vienų interesų. Kitas dalykas, yra žmonių, kurie rizikuoja, bando pažinti kažką nauja.

Pvz., senovės Romoje tėvas galėjo vaikus nužudyti. Jis turėjo tokią teisę. Jeigu sumanė - galėjo sūnų parduoti į vergovę, paskui vėl pasiimti. Bet per istoriją pasikeitė ir tėvo teisės, ir tėvo galia. Ir, aišku, motinos teisės pasikeitė. Aš už tai, kad šeimoje yra lygiateisiai santykiai. Kad visi sprendimai priimami sutarimu. Kad yra pagarba vieno kitam. Jeigu vyras gerai uždirba ir moteris nenori dirbti, o nori save paskirti šeimai, viskas gerai. Bet vien dėl to priversti ją nedirbti, nes dirba vyras, irgi būtų neteisinga. Todėl toks santykių pasidalijimas, pagarba vieno kitam, supratimas, mano nuomone, stiprina šeimą. O tokie santykiai, kai, anot vyro, aš viršininkas, tu pavaldinys, tu čia dirbi, aš tau nešu pinigus ir aš šeimininkas, man neatrodo civilizuoti.

G.JAKAVONIS: Kodėl taip menkinamas šeimos institutas?

E.ŽIOBIENĖ: Viskas prasideda šeimoje. Labai daug priklauso nuo to, kokios vertybės vaikams perteikiamos. Aišku, tą duoda šeima, tą duoda mokykla. Pilietiškumo ugdymo pagrindai, deja, nėra labai stiprūs mūsų valstybėje, reikia tą pripažinti. Vertybės, kurios atsinešamos iš šeimos, yra stipresnės negu tos, kurias vaikas gauna mokykloje.

Tai, kad jauni žmonės siekia išsilavinimo ar geresnio gyvenimo užsienyje, gal nebūtų didelė bėda, jie taip save realizuoja. Problema yra mūsų valstybės niekinimas, suvokimas, kad gavęs kitos valstybės pasą aš būsiu geresnis, kad integruodamasis į kitą visuomenę aš būsiu kažkuo geresnis arba save tapatinsiu su tais žmonėmis.

Viena yra meilės emigracija, kai žmones tikroji meilė nuveda į kitą šalį, kita - kai žmogus dėl geresnio gyvenimo ar kažkokių kitų vertybių ieško integracijos kitoje šalyje ir kuria santuoką. Jeigu žmogus jaustų tvirtą ryšį su savo valstybe, tai nematytų didelės problemos, ar jo vaikas galės turėti Lietuvos pasą, galų gale net ir vardą parenkant.

Galų gale ir ugdymas, savo kalbos mokymas, bet aš nesiečiau su tuo, kad mamos turi būti namie. Man kaip tik yra labai džiugu, kad šiandieniniai tėčiai labai stipriai skiriasi nuo vyresnės kartos tėčių. Ir ne todėl, kad jie ima tėvystės atostogas. Šiandien jau daug tėčių sugeba pakeisti sauskelnes, sugeba savo vaikais pasirūpinti. Ir tai nėra nei tėčių, nei mamų žeminimas. Tai yra normali tėvystė. Matome net ir Lietuvos teismuose, kad nemažai tėčių reikalauja, jog gyvenamoji vieta būtų nustatyta būtent su jais, o ne su mamomis. Tai rodo ne tik žmonių ambicijas, bet norą auginti savo vaikus.

G.BUROKIENĖ: Norėčiau pacituoti vieno mero žodžius. Šią vasarą Bistrampolio dvare vyko pasaulio lietuvių kasmetinis suvažiavimas. Jie važinėjo po Panevėžio rajoną susitikti su žmonėmis ir sako: kaip čia gražu, kaip čia gražiai viskas sutvarkyta. Ir tada meras sako: na, nepykit, bet tai padaryta tai tų žmonių, kurie čia liko ir tai daro.

Man teko 17 metų dirbti su pilietine visuomene, su bendruomenėmis, kurti bendruomenes, tiksliau, atkurti bendrumo jausmą, telkti žmones, kad jie didžiuotųsi savo gyvenamąja vieta. Visą laiką man kilo klausimas: kodėl mūsų mokyklos to nedaro? Kodėl pilietinės visuomenės pamokos yra ne apie Lietuvos didybę, ne apie kultūrą, ne apie tai, kas esu aš, koks mano identitetas, koks lietuvis yra, koks buvo, koks turi būt?

Grįžtant prie Europos Sąjungos, nenoriu sutikti, kad Europos Sąjunga kėsinasi į identitetą. Pažiūrėkim, vokiečiai, prancūzai turi savo kultūrą, niekas jų nepakeis. Olandai turi, estai, latviai irgi. Kas gi su mumis pasidarė? Nuo mūsų pačių priklauso, ką mes savyje išsiauginsime, kaip išauginsime, taip turėsime. Mums nuo kūdikystės diegiama, kad ir per žiniasklaidą, televiziją, kaip čia blogai, rodomos laidos, kaip gražu gyventi emigracijoje.

G.JAKAVONIS: Jūs turite omenyje laidą „Emigrantai“?

G.BUROKIENĖ: Taip. Yra daug gerų pavyzdžių, bet taip pat yra ir nekokių pavyzdžių. Turime didelę problemą su šiuolaikine vergove. Kodėl nerodome apie tai, kaip lietuvių bendruomenė renka pinigus, kad grąžintų žmones į Lietuvą, nes jie jau neturi už ką? Yra visokių pavyzdžių. Bet štai įsijungiau ir žiūriu: rodo, kaip valkata Ispanijoje gerai gyvena.

G.JAKAVONIS: Prie globalizacijos pliusų - ekonomikos augimas. Prie minusų - grėsmė nacionalinėms kultūroms, ypač mažų valstybių. Tai, kas vyksta šeimose, kokie tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai mišriose šeimose, manau, yra šitų procesų pasekmė.

G.NAVAITIS: Kalbant apie bendras tendencijas, visada yra sunku pasakyti, kuri persveria. Todėl, kad toje pačioje Europoje mes matome niveliaciją ir kartais net sunku atskirti, su kurios nacionalinės valstybės atstovu bendrauji. Kai kurie žmonės Europos Sąjungą apibūdina kaip vieną didelę valstybę. Yra ir federacinių nuotaikų, ir politinių jėgų, kurios kalba, kad reikia sukurti tą valstybę.

Tačiau Europos Sąjungoje matome ir kitus procesus. Katalonijoje vyksta procesas, skirtas nacionalinės valstybės sukūrimui. Tarsi grįžtame į XX a. pradžią. Tą patį matome Italijoje, kur atsiranda Padanijos idėja padalinti Italiją į dvi dalis, išryškinti vienokią ar kitokią kultūrą.

Šiuolaikinis pasaulis yra daug sudėtingesnis, nei kartais supaprastintai sakoma, kad štai Lietuva niveliuojasi, nyksta, nieko iš jos neliks, visi tapsime kažkokiais mistiniais europiečiais. Šitame pasaulyje turime daug galimybių. Ir kokias pasirinksime, ko sieksime, nuo to daug kas priklausys. Ir čia norom nenorom pradedi kalbėti apie valdžios, visos valdžios - tiek Seimo, tiek prezidentūros, ministerijų, savivaldybių - bendrąsias nuostatas.

Galime užduoti labai paprastą klausimą. Šiandien Lietuvoje apytikriai 80 proc. yra lietuvių. Ko mes norime, kas turi atsitikti po 20 metų? Likti tas pats santykis, pasikeisti, kad lietuvių būtų daugiau, kad lietuvių būtų mažiau ar kaip Dievas duos, tegul taip ir būna. Atsakymo nėra.

G.JAKAVONIS: Tai yra ilgalaikės valstybės strategijos.

G.NAVAITIS: Tai, kad nėra atsakymo, ir yra didžioji mūsų problema. Mes nežinome, kur einame. Kai tik sužinosime, kur einame, gal ir nueisime tenai.

Nuo to bendresnio dalyko galima grįžti prie konkrečių situacijų. Netgi prie tos, nuo kurios pradėjome. Moteris išvažiuoja į užsienį ir tokių atvejų bus daug. Ir ji pradeda galvoti, kad jos vaikas bus švedas: pavardę ji jau pakeitė, pasas švediškas, vaikas eis į švedišką mokyklą. Tai veikiausiai jis bus švedas. Klausimas: ar jis bus „pirmarūšis“ švedas? Šitą žodį pasakysiu kabutėse - „pirmarūšis“. Ar - lygiai taip pat kabutėse - „antrarūšis“? Jeigu išvažiuos į Ameriką, tai tenai bet kuris iš karto tampa Amerikos piliečiu, ar jis bus iš Afrikos, iš Kinijos ar iš Lietuvos, nes tai yra kitokiu pagrindu sukurta valstybė. O Europos valstybės yra nacionalinės. Ir todėl labai tikėtina, kad ilgą laiką tas vaikas ir jo motina tenai bus visgi „antrarūšiai“.

Tačiau yra ir kitas dalykas. Jeigu tas vaikas grįš į Lietuvą, jisai bus „pirmarūšis“ lietuvis. Todėl, kad daug kas sakys: o, tu gyvenai Švedijoje, įgijai patirties. T.y. tu geresnis už kitus. Tai suvokimo skirtumas ir kartu pasirinkimo galimybė. Mes į emigraciją žiūrime tik vienu aspektu - išvažiavo, tai tarsi ir pražuvo. Grįžta įgiję patirties, naujų įgūdžių, turėdami platesnį matymą. Ir tie žmonės yra mūsų valstybės vertybė, galintys kilstelėti valstybę.

Ne visi grįžta. Bet jie gali būti kaip ir mūsų ambasadoriai, draugai. Kokia galėtų būti mano įsivaizduojama siekiamybė? Kad ir kur žmogus pasirinko gyventi - Švedijoje ar Anglijoje, kad ir kokią karjerą jis ten daro - mokslinę, meninę, mūrininko karjerą, tegul jis ten būna mūsų ambasadorius, mūsų atstovas. Tegul jis parodo ir pats jaučia, kad jam už nugaros yra Lietuvos valstybė, kuri jį gins, juo rūpinsis. Tada nekils klausimo, koks pasas, ar jisai nori būti toliau lietuvis, ar jisai jau nori tapti kažkuo kitu. Viena su kitu susiję. Norėtųsi, kad tie žmonės, kurie šiuo metu gyvena, dirba ne Lietuvoje, jaustų mūsų valstybės apsaugą ir paramą.

Plačiau apie skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s