Nebylieji gamtos paminklainuotraukos

2018 rugpjūčio mėn. 12 d. 12:24:45 Perskaitė 451

Prieš tūkstančius metų viešpatavęs ledynmetis Lietuvoje paliko gilų pėdsaką - akį džiuginantį kraštovaizdį, naudingųjų iškasenų klodus, įspūdingo dydžio riedulių. Daug riedulių vykdant melioraciją sutempta į poligonus, jie išsprogdinti. Kiek jų dar glūdi po žeme, ar kada nors bus iškasti ar patys iškels savo kupras, niekas nežino.

 

Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjo Vido Mikulėno, dauguma didžiųjų riedulių yra gamtos paminklai ir saugomi įstatymų. Lyginant riedulius jų pozicijos nevienodos. Atkastųjų akmenų tūris išmatuojamas gana tiksliai, tačiau jei didžioji riedulio dalis slepiasi po žeme, tuomet nėra galimybių pasakyti tikslų jų tūrį. Lyginama tai, kas matoma. Lietuvoje 177 akmenys yra saugomi valstybės. Iš jų 71 turi gamtos paminklo statusą, 45 - savivaldybių saugomi gamtos paminklai. Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas aplinkos ministro įsakymu koreguojamas kasmet. Jis gali ilgėti, gali keistis akmenų vieta didžiausiųjų sąraše. Ilgą laiką didžiausiu Lietuvos akmeniu buvo laikytas Puntukas, bet 1957 metais iš pirmosios vietos Puntuką išstūmė Puokės (Barstyčių) akmuo.

„Tame sąraše yra ir tipingų, ir ypatingų riedulių. Vyrauja granitinės kilmės akmenys. Būna, kad jie pasižymi didumu, forma, o kartais vertingu gali būti pripažintas mažesnis, bet įdomesnės uolienos sudėties riedulys. Pas mus vyrauja magninės kilmės rieduliai. Tai rieduliai, atplėšti iš kristalinio pamato, kuris Europos šiaurėje atsidengė žemės paviršiuje. Ledynai juos atvilko. Magninės kilmės rieduliai yra tvariausi. Ledynų daužyti jie geriausiai išliko. Mes sakome, kad tokie ir tokie rieduliai didžiausi, ir visada pabrėžiame tarp žinomų riedulių. Niekada negali žinoti, kas slepiasi žemės gelmėse. Būna, kad žmonės kokioje gūdžioje vietoje randa riedulį ir praneša Geologijos tarnybai. Nuvažiuojame, įvertiname ir sprendžiame, ar reikia jį skelbti saugotinu“, - aiškino Geologijos tarnybos atstovas V.Mikulėnas. Rieduliai pagal uolieną ne visada būna vienalyčiai. Žemės gelmių katile, kai lydėsi magma, vyko įvairūs persimaišymo procesai, uolienos stingo nevienodai. Kai kuriuose pasitaiko įvairių spalvingų mineralų. Suomijoje, Norvegijoje yra didžiuliai riedulynų laukai, o mes džiaugiamės pavienį akmenį turėdami. Ledynai ypač daug akmenų paliko Aukštaitijoje, Žemaitijoje.

Kokių tik nėra mitų ir legendų, aiškinančių, kaip vienas ar kitas riedulys toje vietoje atsirado. Dažniausiai minimas velnias. Nešęs, norėdamas sudaužyti bažnyčią, o gaidžiui užgiedojus, paleidęs. Kitų atsiradimo priežastimi įvardijami negrabūs milžinai - nešė, užkliuvo, pargriuvo ir paliko. Dar minimas perkūnas. Pasak geologo, velniui nurašoma, kai riedulys šone turi kitokios uolienos intarpą. Jis greičiau išdūla, taip išeina natūralus įdubimas, kuris neretai būna ir kitokios spalvos. Kiekvienas mitas akmeniui suteikia žinomumo. „Archeologai gerai skiria dubenėtuosius akmenis, kuriuose duobutes ar ženklus padarė žmonės. Daug riedulių su visokiais archeologiniais istoriniais požymiais saugomi kultūros paveldo“, - aiškino V.Mikulėnas. Pasak geologo, gyvoji gamta sugeba ardyti kietąsias uolienas, tad riedulį nuo samanų reikėtų valyti.

Dešimt Lietuvos akmenų, išsirikiavusių pagal dydį: Puokės (Barstyčių), Puntukas, Kriaučiaus (Valeikių), Mokas, Šilalės kūlis, Vištyčio, Daubos kūlis, Vosgėlių, Didysis Dzūkijos (Vangelonių), Švendubrės (Velnio).





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net