Nebeliko senųjų Vilniaus stogų

Aukščiausias taškas

Patalkinti „Vakaro žinių” žurnalistams ir kartu pakilus į mažiau nei prieš mėnesį oficialiai atidarytą Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštą apžvelgti senamiesčio panoramą sutiko architektas Augis Gučas, kuriam praeityje yra tekę kovoti už autentiško miesto veido išsaugojimą.

Prieš 400 metų iškilęs 68 metrų aukščio bokštas lankytojus priima jau beveik metus, bet tik neseniai įvyko jo oficialus atidarymas.

O pakilus į varpinės viršūnę atsiveria visa senamiesčio panorama, kuri matyti žingsniuojant aplink bokštą ratu.

Akiai mieli raudonų čerpių stogai, gatvelės, kiemai, skverai ir kalvos džiugina tik iš pirmo žvilgsnio, nes įsižiūrėjus matyti negrabių rankų prisilietimas prie šalies istoriją menančių savitos architektūros statinių.

Pūpsančios „būdos”

Dar 1988 metais pirmą kartą prisilietęs prie senamiesčio reikalų A.Gučas pasakoja, kad jo ir kolegų parengtas urbanistinis projektas, kuriame buvo reglamentuota, ką galima daryti senamiestyje ir ko - ne, pasiteisino tik iš dalies. „Mūsų taisyklės, dažnai buvo ignoruojamos. Vėliau patekau į Vilniaus savivaldybės administraciją ir pamačiau, kaip sunkiai tas procesas suvaldomas. Žmonės nori iš palėpių padaryti erdvų kambarį ir nori tai daryti teisėtai. Architektai neša tokius projektus, imasi statyti dar vieną aukštą. Pastaruoju metu matome, kad tai gerokai paveikė senamiesčio vaizdą”, - situaciją nupasakojo architektas.

Kaip vieną tokių pavyzdžių A.Gučas nurodo ant stogų pūpsančius (1) išsikišusius langus, kurie yra žmonių, norinčių įsirengti komfortišką būstą, pramanas. Tokiais naujadarais nusėtas visas Vilniaus senamiestis. „Kyšančios stoge būdos, iš kurių padaryti kambariai, yra siaubingos, o tokių vietų yra nemažai. Senamiestyje tokių langų nebuvo, tai pasidarė patys žmonės. Tačiau gali būti, kad nemaža dalis galėjo būti suderinta, ir tie stoglangiai buvo įrengti legaliai. Vis dėlto tokių dalykų neturėtų būti”, - teigė pašnekovas.

Paprastos taisyklės

Anot architekto, yra griežti ir konkretūs stogo dangos reikalavimai, todėl sunku supaisyti, kodėl jų nesilaikoma. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, daugiausia specialisto pagyrų tenka valdiškoms įstaigoms, tokioms kaip Vilniaus universiteto ansamblis ar Krašto apsaugos ministerija. Tačiau svarbiausia šalies institucija Prezidentūra (2) nepanoro įsilieti į bendrą senamiesčio foną - padabino stogą žalia skarda. „Žali stogai yra kompromisas. Tokiu būdu dengiant stogą turima omeny, kad vario stogai Europoje laikui bėgant tampa žali, ir mes apsimetame, neva čia varis, ir neva jis pažaliavęs. Tačiau tai yra tam tikras melas. Žali stogai nėra Vilniaus bruožas”, - Prezidentūros stogo spalvos paslaptį atskleidė A.Gučas.

Anot architekto, yra kelios taisyklės, kaip turi būti dengiami stogai. „Leistinos medžiagos stogui dengti yra čerpės arba lakštinė skarda, t. y. kuo istoriškai buvo dengiama. Pageidautina, kad skarda būtų dažoma rausva spalva.

Tačiau kai XIX a. pabaigoje atsirado skarda, ji ne visada buvo dažoma. Todėl nedažytas pilkas stogas nėra neleistina. Kaip, pavyzdžiui, yra ant paveikslų galerijos”, - stogų dengimo pradžiamokslį aiškino A.Gučas.

Kaip pavyzdį architektas pateikia Estijos sostinę Taliną. „Jeigu žiūrėtumėte į Taliną, tai visi jo stogai raudoni. Ir tų stoglangių ten labai nedaug. Talinas šiuo požiūriu tvarkosi geriau nei Vilnius. Ten drausmingi žmonės, o mes chaotiškesni”, - pažymėjo jis.

Senamiesčio svetimkūniai

Pasakodamas apie esminius pažeidimus senamiestyje, A.Gučas pažymi, kad svarbu ne pastato amžius, bet vientisa urbanistika, esą senamiestis tuo ir unikalus, kad jis visas panašus ir vientisas. Eidamas ratu aplink bokšto aikštelę architektas baksteli pirštu į kelis dalykus, kurie ardo senamiesčio harmoniją.

Štai Švietimo ir mokslo ministerija. „Iš konteksto kiek iškrinta (3) juodi stogai. Taip pat svetimkūnis yra ministerijoje įrengtas (4) stiklinis priblokuotas liftas, tokius dabar pristatyti tapo labai madinga. Tačiau iš aukščiau žiūrint tokie dalykai atrodo vis dėlto blogai”, - akmenį į ministerijos daržą metė architektas.

A.Gučas pirštu baksteli į dar vieną savo architektūra išsiskiriantį pastatą. „Kaip jums patinka tas naujas (5) Dailės akademijos daiktas? Matote, koks kontrastas? - klausė pašnekovas. - „Titanikas” iš čia atrodo labai „aštriai”. Šis pastatas buvo spaustuvė, tačiau perstatytas rezultatas, ko gero, yra svetimesnis nei sovietinė spaustuvė.”

Paklaustas, kas lemia tokį nevaldomą procesą, architektas teigia, kad trūksta susikalbėjimo tarp paveldosaugos specialistų, valdininkų ir kuriančių architektų. „Vienas dalykas tuos reglamentus sukurti, o jau visai kas kita - jų laikytis. Pagrindinė problema Lietuvoje ta, kad net paveldosaugininkai ir valdininkai kartais negeba susitarti, kas leistina, o kas ne. Šiuo metu daug galvojama ir tvarkomasi, rengiami specialieji planai ir kt., atsakingiau imama žiūrėti į įstatymus, todėl manau, kad po kelerių metų rezultatas pasijus”, - šviesesnę senamiesčio ateitį įžvelgė A.Gučas.

Nusidėjėliai stoglangiai

Kone didžiausią suirutę dėl senamiestyje vykdomų rekonstrukcijų sukėlė stoglangių įrengimas. Į vieną tokių skandalų buvo įsivėlęs ir Seimo narys Arminas Lydeka. Lietuvoje pagarsėjęs parlamentaro stogas viename iš senamiestyje esančių namų esą buvo įrengtas savavališkai. Tačiau žvelgiant į senamiesčio stogus iš paukščio skrydžio susidaro įspūdis, kad tokių atvejų būta ne vienas.

„Yra tam tikras leistinas stoglangių kiekis, tačiau žiūrint į senamiesčio stogus akivaizdu, kad ne visada tų apribojimų laikomasi, - stoglangių įrengimo taisykles dėstė specialistas. - Taip pat buvo tartasi, kad stoglangiai negali būti įrengiami į aikštės pusę, nes jei gatvė platesnė nei 18 metrų, jau matosi stogas. Akivaizdus pavyzdys, kaip šios taisyklės nebuvo laikomasi Vokiečių gatvėje.”

Architektas paaiškina ir kuo, pavyzdžiui, plokštuminiai „Velux” tipo stoglangiai kenkia senamiesčio panoramai. „Jie atspindi šviesą, todėl žiūrint iš viršaus, kai jų daug, blizgesys ima stelbti stogų čerpių ir skardos raudonį. Geriau, jei jie įrengiami tvarkingai ir atitinka architektūrą. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos stoglangiai ritmingai išrikiuoti, mažas stogų nuolydis, tačiau Vilniaus universiteto ansamblio Filologijos fakulteto stogas, žvelgiantis į Sarbievijaus kiemą, atrodo nekaip”, - dėstė A.Gučas.

Kas yra Vilnius?

Stebint senamiestį nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokšto, nenorom akys užkliūva už miesto centre išdygusių dangoraižių. Daug diskusijų sukėlusių statybų rezultatas šiandien matyti plika akimi: moderni miesto dalis gerokai aktyvesnė už senamiesčio panoramą. „Jau neaišku, kas yra tikrasis Vilnius: ar senamiestis, ar dešiniojo kranto centras? Kas formuoja jo įvaizdį? Dabar atrodo, kad būtent tie dangoraižiai perima iniciatyvą, tai ir yra Vilnius”, - retoriškai klausė A.Gučas.

Anot architekto, įvairiose šalyse į tai žiūrima skirtingai. „Romoje nėra nė vieno aukšto namo. Tačiau Londonas jau visiškai pakitęs, tarkime, lyginant net ir su 1950 metais, ir patys anglai nelabai dėl to jaudinasi. Nepaisant visko, Vilniaus senamiestis atrodo fantastiškai gražus”, - meilę raudoniems Vilniaus stogams prisipažino architektas.

Algimantas DEGUTIS, Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas:

Savavališkų statybų labai daug, o jų pašalinimas ilgai užtrunka. Taip atsitinka, nes parašai sudedami, nors neaišku, geras projektas ar ne. O parašus deda savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas. Reikėtų žiūrėti kiekvieną atvejį atskirai, teisėtai ar ne tie parašai buvo padėti. O būna ir taip, kad žmonės tiesiog rizikuoja ir statosi be leidimo. Tačiau nemažai yra atvejų, kai pažeidėjai nubaudžiami, pažeidimai pašalinami.

Kalbant apie konkrečius pažeidimus, tai stogai tik vieni iš jų. Dar yra transportas, keliai, centrų statybos ir t. t. Visa tai taip pat daro neigiamą įtaką senamiesčiui. Tačiau kai tik Kultūros paveldo departamentas pradėjo aktyviau veikti, pasklido signalai, esą norima sumažinti institucijos galias. Tai yra ženklas, kad departamentas gana griežtai reagavo į visokius pažeidimus.

Dėl Vilniaus senamiesčio išsaugojimo Kultūros ministerija sudarė darbo grupę. Tik, deja, ji nelabai veikia. O mes veikiam tiek, kiek turim pajėgų. Labai padeda, kai patys žmonės pasiskundžia. Į tokią informaciją mes iškart sureaguojam. Tačiau tų pažeidimų buvo visais laikais. Išeitis yra juos šalinti. Todėl į šią situaciją aš nežiūrėčiau taip pesimistiškai.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"