Neatsakingas elgesys griauna gyvenimą

Partrenkė važiuojantį namo

Dvidešimt ketverių metų Osvaldo K. (pavardė redakcijai žinoma) šioje statistikoje nėra - jis viename rajono kelyje buvo partrenktas automobilio dar pernai, vėlyvą rudens vakarą.

Kaime su senyvais tėvais gyvenantis vyriškis neslepia - alkoholio išgerdavo neretai: „O ką daugiau kaime veikti, ypač kai darbai nudirbti?“ Su draugais laiką linksmai prie taurelės leido ir tą lemtingą vakarą. Kiek išgėrė - neskaičiavo, tačiau teigia, kad labai girtas nebuvo. Sutemus visi skirstėsi kas sau. Ant savo dviračio sėdo ir Osvaldas. Netoli tereikėjo parminti - vos tris kilometrus, tačiau... Išvažiavęs iš miško į kelią ir pavažiavęs vos kilometrą, vyras išgirdo atlekiant automobilį. Sprendžiant iš garso, važiavo jis gana greitai, nes kelias vėlų vakarą buvo tuščias. Automobilis sparčiai artėjo ir staiga vyras pajuto smūgį, o tada neteko sąmonės.

„Šviesą atspindinti liemenė, dviratininko šalmas, atšvaitai?.. Apie ką jūs kalbate? Kaime mane pirštais būtų užbadę už tokius dalykus, - sako Osvaldas. - Važiavau senu aprūdijusiu dviračiu, dar nuo mano senelio laikų likusiu. Visada juo važinėdavau, nes naujesniam pinigų ne taip lengva užsidirbti, o ir šiaip svarbesnių dalykų būdavo nei dviratis. Dabar jau, matyt, ir šiaip nebebus reikalo apie tai galvoti...“

Automobilio vairuotojas tamsoje tiesiog nepamatė be liemenės ir atšvaitų keliu nelabai tiesiai važiuojančio dviratininko - pastebėjo jį paskutiniu momentu, bet sustabdyti automobilio nebespėjo. Laimė, partrenktas automobilio vyras nukrito į šalikelę, ant žolės, tad galvą susimušė nestipriai, tačiau sąmonę prarado. Nuo smūgio lūžo šonkauliai, bet vidaus organų nepažeidė - šie buvo tik sumušti. Labiausiai sužalota buvo kairė Osvaldo koja - medikai diagnozavo atvirą kojos lūžį per kelio sąnarį.

Sumušimai mėnesiams bėgant sugijo, specialistams pavyko koją „surinkti“, tačiau išsivystė kraujo užkrėtimas, tad operuoti koją teko ne kartą, pastarąjį - vos prieš porą mėnesių. Ar vyras vaikščios? „Gydytojai sako, kad tiesiai - tikrai ne. Sąnarys buvo smarkiai pažeistas, tad visą likusį gyvenimą, jeigu ir galėsiu vaikščioti, tikrai šlubuosiu, nes kairė koja nesilankstys“, - apie savo ateitį realistiškai kalba Osvaldas.

Jis teigia dabar suvokiantis, kad šviesą atspindinti liemenė ar elementarūs atšvaitai, bent kaip nors prikabinti ant dviračio, galbūt būtų padėję jam šios nelaimės išvengti. Vyras prisiekinėja, kad ateityje, jei tik galės vaikščioti, atšvaitus tikrai nešios. Jei tik galės vaikščioti...

Atsakingi turime būti visi

Pietryčių Lietuvoje į eismo įvykius pakliuvę žmonės greitosios medicinos pagalbos automobiliais dažniausiai vežami į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur veikia Politraumos centras.

Šios gydymo įstaigos Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Michailas Bravermanas per savo ilgametę praktiką teikė pagalbą ir net gelbėjo gyvybę ne vienam automobilio partrenktam žmogui. Gydytojo teigimu, kai į ligoninę atvežamas automobilio partrenktas pacientas, visų pirma tiriama smegenų funkcija - ar nepažeistos smegenys, taip pat ar nėra lūžęs stuburas, nes tai gali būti didelių komplikacijų ir invalidumo priežastis. Paskui tiriama, ar nėra vidinio kraujavimo, kitų kaulų lūžių.

„Kitaip sakant, jei žmogus partrenkiamas automobilio, gali būti pažeistos smegenys, stuburas, kaulai, vidaus organai, - sako M.Bravermanas. - Bet kuris iš šių pažeidimų turi būti anksti nustatytas ir reikalauja ilgo tiek chirurginio, tiek terapinio gydymo. Tam tikrais atvejais - esant galvos ar stuburo traumai - tikimybė, kad žmogus taps neįgalus, labai didelė.“ Gydytojo teigimu, vaikščiojimas be atšvaitų tamsiu paros metu - tai vaikščiojimas prarajos kraštu. Dabar automobilių labai daug - tiek rajono keliuose, tiek miesto gatvėse, apšvietimas pakankamas toli gražu ne visur, o žmonėms sąmoningumo vis dar trūksta.

„Aš pats važiuodamas į darbą neretai trumpinu kelią ir važiuoju gatvėmis, kuriose apšvietimo visiškai nėra, tad, norint išvengti netikėtų pėsčiųjų ar dviratininkų pasirodymų, tenka įsijungti net ilgąsias automobilio šviesas, - sako medikas.  - Manau, kad vaikščioti be atšvaitų tamsoje yra nusikaltimas, kad ir kur tai būtų  - mieste ar užmiestyje. Juk jei toks žmogus pasimaišo man kelyje važiuojant į darbą, aš patiriu stresą, nors nelaimės ir išvengiu. O kaip paskui man, patyrusiam stresą, dirbti savo darbą, kuris reikalauja ypatingo susikaupimo?“

M.Bravermanas įsitikinęs, kad visi žmonės turėtų galvoti tiek apie save, tiek apie kitus. Saugumas turi būti svarbiausia. Anot jo, Vakarų šalyse žmonės tai suprato jau seniai, nes draudimas nesumokės nė vieno cento už tavo gydymą, jeigu buvai sužalotas todėl, kad nesiėmei paprasčiausių apsaugos priemonių. „Tikiuosi, kada nors žmonės ir pas mus supras, kad patys turime saugotis, ir atsakingi už saugumą kelyje turi būti ne tik vairuotojai, bet ir pėstieji“, - sako gydytojas.

Elgesį nustato taisyklės

Lietuvos automobilių kelių direkcijos specialistų teigimu, jau įpusėjęs ruduo ir atkeliaujanti žiema - itin pavojingas metas. Pasikeitusios eismo sąlygos, blogas matomumas iš visų eismo dalyvių - ir iš vairuotojų, ir iš pėsčiųjų - reikalauja ypatingo atidumo, Kelių eismo taisyklių nuostatų paisymo. Rudenį pėstieji ir dviratininkai gatvėse ir keliuose tampa mažiau pastebimi, tad per eismo įvykius nukenčia vis dažniau. To būtų galima išvengti, jei patys žmonės pasirūpintų savo saugumu ir segėtų atšvaitus. Atšvaitas - paprasta, bet efektyvi priemonė, kuri padeda būti saugiems kelyje tamsiuoju paros metu. Nors visuomenės sąmoningumas auga, vis dar atsiranda gyventojų, kurie akivaizdžiai ignoruoja jų gyvybę galinčias išgelbėti priemones. Didelė problema išlieka garbaus amžiaus žmonės, kurie atšvaitų naudos, deja, vis dar nesuvokia.

Kelių eismo taisyklės numato, kad pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, - kelkraščiu. Kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį. Pėstieji, einantys neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo: arba neštis šviečiantį žibintą, arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą.

Dviračiu važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, jo priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale - raudonos šviesos žibintas. Dviratininkas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.

Su atšvaitais privalo būti ir traukiamas ar stumiamas platesnis kaip 1 m vežimėlis: kairėje vežimėlio pusėje iš priekio - baltas atšvaitas, o iš galo - raudonas. Vadeliojamų vežimo ar rogių priekyje turi būti balti, iš šonų - oranžiniai, gale - raudoni šviesos atšvaitai, pritvirtinti gerai matomose vietose ir pažymintys kraštinius vežimo ar rogių gabaritus.

Vadeliojant tamsoje būtini žibintai, kurie turi degti kairėje vežimo ar rogių pusėje: priekyje - baltos, o gale - raudonos šviesos žibintas. Tamsoje vadeliotojas privalo dėvėti liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.

Tamsiuoju paros metu kelyje priverstinai sustojęs motorinės transporto priemonės vairuotojas, išlipdamas iš jos, privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prisisegęs prie drabužių atšvaitą.


Dėmesio

Lietuvos automobilių kelių direkcija primena, kaip taisyklingai nešioti atšvaitus:

    Atšvaitą prie drabužių reikėtų pritvirtinti taip, kad būtų matomas iš visų pusių.

    Šviesą atspindinčią juostelę uždedame ant drabužių rankovės (truputį aukščiau riešo).

    Jei turite tik vieną atšvaitą, jį pritvirtinkite (prisisekite) prie drabužių dešinėje pusėje.
    Atšvaito paviršiaus plotas turi būti pakankamai didelis, kad transporto priemonės žibintų šviesos galėtų jį apšviesti.

    Pakabinamą atšvaitą, pervertą virvele, segtuku prisegame prie viršutinių drabužių (pvz., kišenės), dešinėje pusėje, kad jis švytuotų maždaug žmogaus kelių aukštyje, kad atspindėtų automobilio žibintai.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija