Naujų lietuviškų viršukalnių krikštatėvisnuotraukos

2012 rugsėjo mėn. 08 d. 12:03:12 Perskaitė 1992

Turizmo legenda vadinamas nepailstantis kelionių organizatorius ir vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius, balandį šventęs savo 70-metį, pažadėjo sau ir draugams, kad šią vasarą įkops į septynias viršukalnes. Savo pažadą jis ištesėjo su kaupu. Ne tik surengė turiadą Kaukaze bei ekspediciją Tianšanio kalnuose, bet ir pastaruosiuose tris bevardes viršukalnes pavadino lietuviškais Lietuvos-Kirgizijos, Neries ir keliautojo Antano Poškos vardais.

Pagerbė žuvusius alpinistus

Tad pirmiausia ir teiraujuosi apie tą ne kiekvieno nosiai įvykdomą pažadą. „Kaip ir įvykdžiau“, - šypsosi ir pasakoja apie tai, kaip jis kiekvieną vasarą rengia turiadas kalnų kelionių mėgėjams: įvairaus amžiaus žmonėms, pradedantiems entuziastams, su šeimomis, vaikais. Šiemet ji vyko Kaukaze Bezengi rajone (Kabardoje-Balkarijoje). Į kalnus A.Jucevičius išvedė 110 dalyvių, tarp kurių jauniausiai dalyvei buvo tik 7 metai. Ten yra Dichtau viršūnė, kuri pažymėta lietuvių alpinistams tragišku įvykiu, nes kopdami į ją 1959 metais žuvo trys mūsų alpinistai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Kalno papėdėje yra didelis memorialas - akmuo, ant kurio prikalta lentelė žuvusiųjų atminimui. Turiados dalyviai, tarp kurių buvo ir čia žuvusio alpinizmo pradininko Lietuvoje sesers Laimos Akstinaitės anūkas 25 metų dailininkas taip pat Gediminas Akstinas, ten nulenkė galvas pagerbdami žuvusiuosius ir atnaujino (visada atnaujina, kai tik čia tenka apsilankyti) atminimo lentelę. Tas rajonas mėgstamas Lietuvos keliautojų, nes kalnų papėdėje galima įkurti stovyklavietę ir kopti į vieną ar kitą nedidelę viršukalnę be kuprinių. O kas norėjo, Algimantas vedė į nedidelę 4040 m viršūnėlę Dichni Aušbaši. „Daugumai dalyvių tai buvo pirma įkopta sudėtingesnė kalnų viršūnė, o man ji puvo pirmoji iš septynių šią vasarą“, - sako turizmo veteranas.

Paveldas, kurio Lietuvoje nepamatysi

Lietuvos asociacijoje „Sportas visiems“ dirbantį nepailstantį turizmo veteraną, daugybės masinių žygių pėsčiomis ir slidėmis organizatorių per atostogas traukte traukia kalnai. Ir vienų jų negana... Tad praėjus mėnesiui po pirmosios turiados, kiek atsipūtęs, Algimantas išvedė grupę keliautojų į Tian- šanio kalnus Kirgizijoje. Kodėl jį traukia jau kelis kartus būtent čia? Paslaptis visai paprasta. Papėdėje esančios Karakolos upės, kuri teka į Isyk Kulio ežerą, aukštupyje yra 1959 m. atsiradusios pirmosios lietuviškais vardais pavadintos kalnų viršūnės: Lietuvos alpinistų ir Gedimino Akstino. „Didžiausias šių metų džiaugsmas ir mano moralinis pasitenkinimas buvo, kad ir į šį žygį su manimi kartu važiavo tas pats vaikinas, G.Akstino sesers Laimos vaikaitis. Visada smagu matyti, kaip ta aktyvaus keliavimo liga iš savo tėvų užsikrečia jauni žmonės, kai tėvai iš mažumės grūdina vaikus žygiuose, taip atitraukdami juos nuo sėdėjimo prie kompiuterių. Tad mano šio laikotarpio, kol kojos neša ir sveikata leidžia, misija yra parodyti mūsų kalnų kelionių entuziastų išvaikščiotą už tūkstančių kilometrų esantį paveldą, kokio Lietuvoje nepamatysi. Šį sykį į tą lietuviškų viršukalnių kampelį važiavo 45 žmonės, o štai į Akstino viršūnę (4350 m) užlipo pusė iš jų. Mane sujaudino tai, kad alpinisto vaikaitis į viršukalnę užnešė šventą suvenyrą - savo prosenelės, G.Akstino mamos, rankomis padarytą dirbtinę gėlelę“.

Viršukalnė šį sykį keliautojams nebuvo lengvai įveikiama. Oras pasitaikė labai nepalankus, drėbė sniegas. O štai 1979 m. buvo pasiektas savotiškas rekordas, nes tuomet A.Jucevičiui pavyko užvesti į G.Akstino viršukalnę 124 turiados dalyvius. Beje, pirmajam įkopusiam į Everestą lietuviui Vladui Vitkauskui tai buvo pirmas kalnų egzaminas. O ten buvusių kalniečių sąrašas kasmet ilgėja. Pagal pašnekovo sudarytą sąrašą, yra įregistruoti 798 kalniečių kopimai. Pats Algimantas į šią viršukalnę yra kopęs 11 kartų.

Nauji lietuviški vardai kalnų žemėlapyje

Patraukę Tianšanio kalnų perėjomis kiek tolėliau, keliautojai atsidūrė prie Aksu sienos, kur yra kitos lietuviškos viršūnės, alpinistų iš Lietuvos 1979 m. įkoptos ir pavadintos Žalgirio, Nemuno, Vilniaus universiteto ir Mažvydo vardais. Prieš trejus metus ten dar atsirado ir Lietuvos tūkstantmečio bei Dotnuvos viršūnės. Tad atsidūrę šioje unikalioje vietoje keliautojai praleido kelias dienas...

O į kelias dar neišbandytas nuo perėjų viliojančias viršukalnes Algimantas su keletu labiausiai prityrusių kalniečių kopė iš smalsumo. Beje, nė vienas iš jų nežinojo, kad tos bemaž 5 km aukščio siekiančios kalvos, esančios lietuviškų viršūnių kaimynystėje, yra bevardės.

„Mes nebuvome patys pirmieji įkopę į tas viršukalnes, - tęsė pasakojimą neseniai iš ekspedicijos sugrįžęs vėjo ir saulės nugairintu veidu vadovas. - Ten radome kelių anksčiau buvusių grupių paliktus raštelius, tačiau jokių įvardijimų ar pavadinimų neaptikome. Matote, kokios gražios nuotraukoje įamžintos dvi viena šalia kitos esančios viršukalnės ir abi neturi vardų. Tad vieną jų nutarėme pavadinti Lietuvos-Kirgizijos vardu, o kitą Neries... Kodėl prie Lietuvos pridėjome Kirgizijos? Todėl kad visas tas lietuviškų viršukalnių kampelis yra šios valstybės teritorijoje, su kuria Lietuva nuo seno turi gražių ryšių. Jau vien tai, kad žymaus šios tautos rašytojo Čingizo Aitmatovo knygos išleistos lietuvių kalba, šildo kirgizų širdis. Ir dar vieną kartu su vilniečiu Rolandu Mockumi įveiktą bevardę labai gražią viršūnytę, kuri yra piečiau, pavadinau žymaus lietuvių keliautojo Antano Poškos vardu, kurio gimimo 110-ąsias metines minėsime kitais metais. Ir kaip nepavadinsi... Juk nuo jos matosi ir Kinija, o netoliese ir Indija, kur A.Poškos keliauta ir palikti ženklūs pėdsakai. Beje, sovietmečiu garsus lietuvis keliautojas ir antropologas buvo ištremtas į Kirgiziją ir Ošo mieste įkūrė kraštotyros muziejų. Tad sąsajų su tuo tolimu kraštu iš tiesų daug“.

A.Jucevičius juokauja, kad vien tik jo ir bendražygių gerų norų pakrikštyti viršukalnes lietuviškais vardais nepakanka. Turizmo aso laukia anaiptol ne romantiškas žygis, o tiksliau „popierinis“ darbas - parašyti Kirgizijos Vyriausybei gražų ir išsamų raštą apie dviejų tautų ryšius ir prašymą į žemėlapį tame lietuviškų viršukalnių kampelyje įrašyti dar tris naujus vardus.

Koks jausmas apima užnešus į kalnus lietuviškas regalijas, o juo labiau tapusiam viršukalnių krikštatėviu? „Na, sunkokai žodžiais nupasakojamas... Kaip ir negali perduoti žodžiais visų žygyje patirtų sunkumų, nedraugiško oro išdaigų. O mes, tai padarę, didžiuojamės, kad praturtinome tą kultūrinį sportinį paveldą kalnuose“, - kalba septyniasdešimtmetis ir jau planuoja kitų metų ekspediciją į Pamyre esančią 6 km aukščio Dariaus ir Girėno viršukalnę.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

 





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net