respublika.lt

2017 gruodžio 12, antradienis

koncertas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Algirdas Martinaitis: Visuomenę nutildė tie „su akinukais“nuotraukos (32)

2014 rugsėjo mėn. 28 d. 08:00:45
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Apie „kukutišką“ kovos metodą prieš nūnai visu pajėgumu dirbantį žmogaus nutautinimo bei nusielinimo mechanizmą, apie Lietuvą šiandien valdančius tipelius „su akinukais“ ir apie nacionalinių vertybių kaupyklą „kerzavuose“ batuose kalbamės su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, pernai amžinybėn iškeliavusio nacionalinės reikšmės poeto Marcelijaus Martinaičio broliu kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu.

 

- Ne kartą esu sakęs, kad nūdienos valdžios žmonėms pakaktų įdėmiai ir nuosekliai perskaityti Marcelijaus Martinaičio eseistiką - ir jie jau žinotų, kur link stengtis, žinotų, kur link vertėtų vairuoti Lietuvą. Ką jums reiškia vyresniojo brolio kūrybinis palikimas?

- Pirmoji mano perskaityta Marcelijaus ne eilėraščių knyga vadinosi „Poezija ir žodis“, kurioje brolis svarsto apie poetinius laukus, poetinę aplinką, gaubiančią pačius poetus ir jų kūrinius, įsvarbinančią arba nusvarbinančią jų reikšmę visuomenės akyse... Buvau dar tik savomis kojomis gyvenimu pradėjęs žengti studentėlis, tad anuomet kaip perspėjimas man giliai į atmintį įstrigo toks vos probėkšmiais Marcelijaus paminėtas personažas: „Kažkas su akinukais“. Tai toks nuolat nejaukiai iš už kampo stebintis poeto elgesį ir sveriantis jo kūrinius visai ne literatūrine prasme. Tie „su akinukais“ - be abejo - visada žino, kokio meno ir kokios kultūros reikia visuomenei, kurie menininkai ir kurios jų ištartos mintys yra vertos egzistuoti, kurios ne, kas apskritai „nuo šiol“ vadintina menu...

Jo čia kalbėta nebūtinai apie saugumiečius - gan gausią ir ypač uolią tų „su akinukais“ socialinę grupę sėkmingai papildo ir įvairūs kritikai, jaunystėje turėję kūrybinių ambicijų, bet menininkais netapę, įvairių visuomeninių organizacijų „mąstytojai“, žiniasklaidoje besireiškiantys ir pažymius Lietuvai už elgesį kasdien rašantys visuomenės kritikai, apžvalgininkai, įvairių komitetų ir komisijų veikėjai, neakivaizdžių galimybių ir neakivaizdaus pelno regėtojai, galingųjų politikos bei verslo šulų dubenėlių laižytojai...

Štai visas gausus šių, asmeninio neišsipildymo kartėlio vienijamų žmonių „su akinukais“ būrys nesistengia gilintis į konkrečius meno kūrinius ar konkrečias sritis - jie tuoj pat formuluoja „užduotis“ pačiai kultūrai ir tuojau pat susiranda taikinius, „atsakingus“ už tų „užduočių“ nevykdymą. Kitaip tariant,  keršija kultūrai už tai, kad jų kažkada nepriėmė ir neišaukštino.

Matome, kad „tie su akinukais“ ir šiandien nenuilsdami kaunasi dėl savojo žodžio svorio, portfelio svarbos, ir šiandien gan tirštai yra apgulę postus, ruporus... Kad ir kaip būtų liūdna, šiandien jiems dar geriau sekasi nei sovietiniais laikais. Gal jie ir patys iki galo nesupranta, iš kur tokia netikėta jų sėkmė. Ogi iš ten, kur bet kokių nacionalinių lietuvių tautos raiškos formų niekinimas stimuliuojamas labai sąmoningai ir planingai, kuriems pernelyg didelis mūsų sielų tūris trukdo sklandžiai mus valdyti. Tad yra būtinybė mus „suprastinti“ iki reikiamo formato.

- Tų „su akinukais“, ko gero, vienodai gausu visais laikais. Labiau gal turėtų stebinti, kad šiandien kultūros žmonės, šviesioji visuomenės dalis nesistengia užimti prieš juos jokios gynybinės pozicijos, net apsimeta smūgiavimo mūsų nacionalinei kultūrai ir apskritai nacionalinėms skirtybėms nepastebintys. Kodėl į „tuos su akinukais“ šiandien nereaguojame taip, kaip sovietiniais laikais reaguodavome į „glavlitą“ ir kitas panašias institucijas?

- Apaštalas Paulius laiške korintiečiams sako, kad viso pasaulio išmintis tėra tik kvailybė Viešpaties akivaizdoje. Kvailybę kaip tam tikrą išminties ir pasipriešinimo sistemingam bukinimui formą puikiai praktikoje pritaikė jau Marcelijaus Martinaičio „Kukutis“. Lygiai taip ir aš senokai renkuosi kvailybę kaip būdą išlikti, būdą išsaugoti kūrybines galias. Be kvailybės prieglobsčio man nūdienos būtis su visomis aktyviai taikomomis individo niveliavimo ir žmogaus nužmoginimo formomis taptų tiesiog nepakeliama.

O manoji kvailybė leidžia man pasiguosti, išsikalbėti... Tokią galimybę žmogus įgyja tik supratęs, kad rašydamas laiškus į batą turės kur kas tikresnį ir patikimesnį adresatą nei rašydamas vyriausybei, ministerijoms ar teismams.

- „Rašymas į batą“ - metafora?

- Ne. Iš tiesų prie savosios lovos turiu pasistatęs „kerzavą“ batą, į kurį metu savo laiškus, kupinus pastebėjimų, nesusitaikymų, skaudžių įvardijimų... Na, pavyzdžiui, užsimanai kaži kur, padūmavusioje nežinomybėje dar tebešvytinčiam geranoriškam protui pasiskųsti, kad tau baisu ne todėl, kad kultūrai valstybė finansų neskiria, o todėl, kad valstybė jau ima nebesuprasti, ką reiškia žodis „kultūra“, kad jis tesuprantamas kaip sudėtinė (menkesnioji) pramogų sektoriaus dalis. Tad negi prezidentei tokį laišką siųsti? Žinoma, ne - siunčiu tiesiai į batą.

Neseniai klausydamasis naujo kolegės Onutės Narbutaitės kūrinio supratau, kad tai - irgi tarsi laiškas. Laiškas nežinia kur, nežinia kuriame laike, bet tebeegzistuojančiam sveikam protui iš chaoso epicentro, iš beprotybe sergančios erdvės.

Kas žino, gal visų mūsų kūriniai ateityje šį laikotarpį tirsiantiems žmonėms atrodys kaip „laiškai į batą“? Kas žino, gal tas „kerzavas“ ir yra vienintelė šiandien tebefunkcionuojanti nacionalinių kultūros vertybių kaupykla? Visoms kitoms tautos ir valstybės atmintį saugančioms kaupykloms mūsų kūrinių ir mūsų pamąstymų, deja, nereikia.

Štai neseniai ir vėl žiniasklaidoje plykstelėjo seniai ir aktyviai stumiama tipelių „su akinukais“ idėja - nugriauti Lietuvos nacionalines dominantes ir visą jos kultūros istoriją menančius paminklus. Petrą Cvirką - nes kolaborantas buvo, Salomėją Nėrį - nes „Stalino saulę“ parvežė, Žemaitę - nes sostinės centro peizažams pernelyg kaimietiška „boba“... Pagalvojau - laimė, kad Žemaitės sijonas akmeninis - juk numovę jį rašytoją akimirksniu paverstų naujosios Europos vėjams priimtina ir pakankamai šiuolaikiška.

Akivaizdu, kad norėdamas šunį mušti lazdą visuomet rasi, bereikia tik komandos, leidžiančios pulti. Tad naivu būtų manyti, kad „neparvežusieji saulės“ ar „kaimietiškai“ neatrodą lietuvių kultūros didžiūnai šiuo požiūriu yra saugūs - užmojis griauti paminklus - tai ne bausmė konkrečiai asmenybei už konkrečią pražangą - tai pačios kultūros nuvainikavimas ir suniekinimas. Tiesiog akmuo kalba garsiai, už akmenį niekas garsiau ir įsimintiniau negali pasakyti, todėl būtina akmenis nutildyti - antraip jie saugos tautos atmintį apie Maironį, Žemaitę, Joną Basanavičių, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurią turintys žmonės - neparankūs nei vietinės, nei ES valdžios planams.

O visuomenė tyli, o kultūros žmonės tyli... Visiems atrodo - kas gi čia tie paminklai, pamanyk tik... Bet čia kalba išties ne apie paminklų - apie nacionalinių pamatų, nacionalinės atminties ir apibrėžties griovimą.

- Būtų gerai, jeigu mums pavyktų įvardyti tą mums priešišką jėgą - kas gi yra tie, kuriems mūsų nacionalinė pasaulėjauta ir vertybių sistema - naikintinas priešas?

- Na, o ar referendumas dėl žemės pardavimo į šį klausimą jums neatsakė? Manau, kad vos įstojusi į ES Lietuva Vakarų verslui ir politikai tapo „pažadėtąja žeme“, o mes tapom „pažadėtais“ drauge su ja. Todėl kiekvienas mūsų - tų pažadėtųjų - gestas, bylojantis, kad vis dar priklausome patys sau, juos siaubingai erzina.

Labiausiai apgailėtinoje padėtyje atsidūrę tie, kurie Lietuvą jiems pažadėjo. Dabar jie vis aršiau niukinami tesėti pažadus, tad vis uoliau stengiasi savo ir savo tautos identitetą naikinti... Žinoma, kurį laiką jie gali dangstytis melu, gražiais žodžiais, dėmesį nukreipiančiais veiksmais, naudotis savųjų viešpačių teikiama gerove, politiniu prieglobsčiu, bet juk žinome - ylos maiše nepaslėpsi. Istorija vėliau ar anksčiau pavadins ir juos, ir jų darbus tikraisiais vardais.

Kompozitoriui Dmitrijui Šostakovičiui, nuo sovietinio režimo šulo kitados mėginusiam ginti rusų tautos kultūrą, paniekinamu tonu buvo drėbte išdrėbtas klausimas: „O kas jūs toks?“ „Sliekas“, - nenuleisdamas akių anuomet tvirtai atsakė kompozitorius. Šiandien ir aš apie save norėčiau taip atsakyti. Deja, net ir tiek negaliu - koks aš sliekas, jeigu net žemės po savimi neturiu?

- Ką turėtume daryti mes - šių dienų menininkai - kad šį laikotarpį tyrinėsiantys ateities kultūros istorikai nepavadintų mūsų amebiškais?

- Sąžiningas epochos fiksavimas - viena iš amžinų meninės raiškos užduočių, nepamirškime šios pareigos ir mes. Kada nors šis visuotinis, daugelį mūsų iki pykinimo jau užsupęs karnavalas baigsis, kada nors vienadieniams blizgučiams nutirpus atsiras ieškančių kaži kokio tikresnio, nuoširdesnio, objektyvesnio liudijimo apie mūsų laiką. Ir kas žino - gal iš tų „nacionalinių vertybių archyvų“, sukauptų mūsų batuose, kada nors kas nors dar pamėgins atkurti subirusią Lietuvą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (32)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DOSNUMAS: artėjant šventėms gyventojus lydi pakili nuotaika ir noras aukoti; „Samsung“ užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad pusė apklaustųjų šiemet priešventiniu laikotarpiu planuoja skirti vienokią ar kitokią auką skurdžiau gyvenantiems žmonėms, tyrimas taip pat parodė, kad vyrai likimo nuskriaustiems vaikams aukoti linkę labiau nei moterys.
  • PAVADUOTOJAI: nuo gruodžio 12 dienos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus pavaduotojais paskirti Raimondas Kajėnas ir Mindaugas Petrauskas; iki šiol R. Kajėnas dirbo FNTT Imuniteto ir kontrolės skyriaus viršininku, o M. Petrauskas vadovavo Ukmergės rajono policijos komisariatui.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Seimo valdytojo R.Karbauskio gimtadienis paskelbtas nacionaline išeigine
2. Prof.V.Daujotis: Lietuvai - siundomo šuniuko vaidmuo
3. „Bunkerio“ konkursą naikinti prašoma vis garsiau
4. Profesionalų Vyriausybė nieko nesugeba, tad samdosi profesionalus
5. Pranešėjai apie korupciją apie liberalus tylėjo, kol V.Gailius nepasiūlė juos saugoti
6. Ką rinksime prezidentu?
7. Tik Seimui gėda dėl tualetinių sveikinimų
8. Valdžia galanda kirvį nuomininkams
9. Kalbos komisija nešoks pagal politikų dūdelę
10. Rolandas Paksas. Kitų metų biudžetas - duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui“
11. Tautos išlikimas - jos pačios savigarbos reikalas
12. Jam tik metai. Kartais prireikia sauskelnių
13. Seimūnai darbo bijo kaip velnio
14. Valstybės pagalba jaunoms šeimoms - sukišti visus į plačią bankų kišenę
15. Seimas metus dirbo ar pridirbo?
16. Nemylintis Dzūkijos dzūkas - nemyli ir Lietuvos
17. Nežabota valdžia. Galią ir įtaką pajutę seimūnai gali sunaikinti bet ką
18. Naujas tolerancijos vardas - liberalizmas
19. Lietuvos gyventojų laimės indeksas - išvykusiųjų skaičius
20. Būti kultūringam R.Karbauskiui nepavyko, labiau jį traukia prie žemės
21. Pirmieji Seimo metai - prisvilę
22. Seimo narys P.Urbšys: Jaučiuosi, kad esu kaip svetimas
23. Yra knyga, skirta ir tautinę nesantaiką kurstančiai R.Vanagaitei. Baudžiamasis kodeksas
24. „Lidlui“ - nauda, žmonėms - kančia
25. Užsienio investicijos, kurios kenkia
reklama
DARBAS ADMIN

Ar pakankamai dėmesio valdžia skiria moksliniams tyrimams?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   0  +3 C

   +1  +3 C

 

   -3  0 C

    +6  +10 C

  +2  +5 C

 

   0  +2 C

    8-20 m/s

    1-9 m/s

 

      3-9 m/s

 

USD - 1.1796 PLN - 4.2033
RUB - 69.7954 CHF - 1.1679
GBP - 0.8825 NOK - 9.8825
reklama
Prenumerat 2018