Muzika palengvina darbą

Akordeonistas Martynas Levickis, Londono karališkosios muzikos akademijos absolventas, Eglė Bartkevičiūtė, Mstislavo Rostropovičiaus fondo globojama akordeonistė, Tadas Motiečius, vienas talentingiausių jaunųjų akordeonistų, ir daugelis kitų talentingų vaikų ir jaunuolių, pasirinkusių muziko ar pedagogo profesiją, - tai Marytės Markevičienės auklėtiniai. Ne vienas iš jų yra paliudijęs, kad meilę muzikai visam gyvenimui jiems yra uždegusi jų mylima mokytoja. Drauge su mokiniais M.Markevičienė dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, koncertuose.

Ji taip pat yra mokytojų atestacinių komisijų narė, Lietuvos akordeonistų asociacijos Šiaulių krašto pirmininkė. Mokytoja parengė akordeono specialybės ir ansamblio klasės programas, vaizdines priemones, yra parašiusi darbą, skirtą pradedančiajam dirigentui. M.Markevičienė yra apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, buvo išrinkta Metų šiauliete, jai suteiktas šio miesto Garbės pilietės vardas.

- Ar Metų mokytojos apdovanojimas buvo staigmena, žinant, kad dažnai išskiriamos ir vertinamos bendrosios disciplinos, tokios kaip matematika, lietuvių kalba, biologija, o meninis ugdymas tarsi lieka nuošalyje?

- Lietuvoje yra labai daug gerų mokytojų. Mokytojas ir negali būti negeras, nes tai ne profesija, o pašaukimas. Tai reiškia, kad darbą dirbi nuoširdžiai. Mane nuolat supa labai daug puikių mokytojų, tad tikėtis tokio įvertinimo tikrai nesitikėjau. Žinoma, apdovanojimas labai džiugina, tačiau jį aš dalijuosi su visais žmonėmis, kurie vaikus moko meno dalykų. Tad tai rodo, kad meninis ugdymas Lietuvoje yra matomas, vertinamas ir reikalingas.

Bendrosios disciplinos žmogų ruošia profesijai, o menas ir visas neformalusis mokymas - gyvenimui. O žmogus gyvenime juk praleidžia daugiau laiko nei darbe. Meno dalykai žmoguje ugdo bendražmogiškąsias savybes ir ruošia bendravimui su žmonėmis.

- Vienas iš visai Lietuvai puikiai žinomų jūsų mokinių - Martynas Levickis. Tikiu, kad visi lietuviai, kurie iki tol mažai ką žinojo apie akordeoną, išgirdę šį talentą, kitaip ėmė žiūrėti į šį muzikos instrumentą.

- Martynas nuo pat pirmųjų pamokų išsiskyrė savo išraiškingumu. Jis troško būti scenoje ir dalytis muzikos grožiu su klausytojais. Kryptingai to siekęs šiandien jis yra scenos žmogus. Kai Martynui buvo apie 12 metų, aš paklausiau, kaip jis jaučiasi scenoje, ir jis jau tuomet tuo labai džiaugėsi, nes matė, kad yra reikalingas ir laukiamas. Turbūt visi Lietuvos akordeonistai turėtų būti dėkingi Martynui už tai, kad jis akordeono muziką sugebėjo priartinti prie klausytojo. Jo pasirinktas repertuaras pavergia mases klausytojų ir net paskatina vaikus mokytis muzikos.

- Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje dirbate nuo 1979 m. Į jūsų globą atėjo, o paskui į pasaulį išėjo ne viena muzikų karta. Ar tiesa, kad šių dienų jaunimas mažiau motyvuotas, mokytis nelinkęs, tačiau gerai žinantis savo teises?

- Tokių atsiliepimų tenka girdėti. Tačiau turbūt tai neliečia mokinių, kurie pasirenka meno dalykus. Nes menas reikalauja nuolatinio sistemingo darbo, tad vaikai, kurie pasiryžta bendrauti su menu, yra kitokie. Mano aplinkoje vaikai yra labai nuoširdūs, smalsūs, darbštūs ir aš juos visus labai myliu. Pedagogas tiesiog turi kūrybingai žiūrėti į vaikus ir kiekvienam iš jų duoti tai, ko būtent šiam vaikui reikia, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir interesus. Tikrai nenoriu iš kiekvieno mokinio padaryti profesionalo. Tiesiog noriu, kad jie atrastų muziką, ją pamiltų, per ją atrastų saviraiškos galimybes.

- Šiuolaikinį jaunuolį sudominti, ko gero, ne taip lengva, kai aplink tiek daug pramogų, veiklos ir naujovių?

- Tikrai nelengva, tačiau mano srities pedagogams labai padeda muzika. Ji pati yra tokia galinga, kad pedagogui lieka tik padėti muziką suprasti. Jei tik tai pedagogas padaro, muzika pati sudomina jaunuolį. Ir tikrai būna tokių atvejų, kai ateina jaunuoliai grodami nesudėtingos lengvosios muzikos repertuarą, o po kelių mėnesių, geriau pažinę muzikos grožį, pradeda domėtis klasikos atlikimu. Juk labai svarbu, kad kurdami ateitį sugebėtume išsaugoti ir tai, kas buvo padaryta iki mūsų. Tad mokytojas pats turi nuolat tobulėti ir gyventi aktyvų kultūrinį gyvenimą. Tik taip jis gali būti įdomus savo mokiniui.

- Kalbate taip, lyg pedagogo profesija būtų geriausia pasaulyje. Tačiau Lietuvos pedagogai nuolat skundžiasi prastais atlyginimais, nuvertinimu visuomenėje.

- Nežinau, kurios sritys Lietuvoje yra labai aprūpintos ir negali skųstis. Mūsų šalies resursai yra tokie, kokie yra. Tad jeigu aš turiu darbą, esu dėl jo laiminga ir galiu pragyventi, papildomų didelių reikalavimų nekeliu, nes man to pakanka. Gal jaunimas ieško tokios profesinės veiklos, kuri vertinama labiau, bet man atrodo, kad ne pinigai yra didžioji laimė. Man didžiausias mano darbo įvertinimas - mano mokinių meilė. Jausmas, kai aš atėjusi į klasę žinau, kad esu laukiama. Didesnis atlyginimas to suteikti negali.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"