Mokestis už nenorą tylėti - teroras

Šią savaitę Seime priimtas įstatymas dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos sukėlė daug diskusijų - atsirado teigiančių, kad nuo lytinių iškrypimų vaikų saugoti nereikia. Tačiau gyvenimas rodo, kad saugoti reikia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

Vilnietė gydytoja Janina (pavardė redakcijai žinoma - aut. past.), jau daugelį metų dirbanti kardiologe vienoje didžiausių sostinės poliklinikų, kaip savo srities profesionalė vertinama tiek pacientų, tiek kolegų, neseniai už darbą įvertinta net sveikatos apsaugos ministro, į “Respublikos” redakciją kreipėsi iš nevilties. Moteris jau daugelį metų - nuo to laiko, kai sužinojo, kad jos sutuoktinis yra biseksualus - kenčia nuo fizinio bei psichologinio vyro bei jo “broliukų” teroro. Ir apsisaugoti nuo to nepadeda nei oficialios skyrybos, nei turto dalybos, nei skundai teisėtvarkos pareigūnams.

“Todėl, kad nenoriu elgtis taip, kaip kitos mano likimo moterys - tylėti ir su viskuo taikytis, - jis ir jo kompanija siekia, kad aš būčiau pripažinta psichikos ligone. Arba kad manęs visiškai nebeliktų, -  sprendimą papasakoti savo istoriją motyvavo Janina. - Aš nežinau, kaip man įrodyti, kad esu terorizuojama, į ką kreiptis pagalbos, kaip toliau gyventi, visko netekus? Nejaugi tradicinė šeima mūsų šalyje nebėra vertybė, o seksualinių mažumų atstovai yra visagaliai?”

Nesėkminga pradžia

Moteris pasakojo, kad jos šeimyniniai santykiai nuo pat pirmosios santuokos klostėsi ne itin sėkmingai - su pirmuoju sutuoktiniu pragyveno vos kelerius metus, nes jis buvo priklausomas nuo alkoholio. Nebematydama jokių perspektyvų, sulaukusi vos 30 m. išsiskyrė, liko jauna vieniša mama su dukra.

“Turėjau artimų giminių Kanadoje, kurie manimi rūpinosi, tad buvau neblogai apsirengusi, turėjau gerą automobilį, dirbau terapeute, atrodžiau irgi neblogai, - sakė Janina. - Kai draugai mane supažindino su žmogumi, vėliau tapusiu mano antruoju vyru, ir jis ėmė man asistuoti, buvo malonu. Juo labiau kad ir jis buvo išvaizdus juodaplaukis sportininkas, dirbo dėstytoju, turėjo sugebėjimų, atrodė rūpestingas, gražiai elgėsi, rengėsi, rūpinosi savimi. Kaip ir aš, buvo išsiskyręs, iš pirmos santuokos turėjo sūnų. Tad vieną dieną ir nusprendėme gyventi kartu, o po kurio laiko ir susituokėme”.

Iš pradžių šeima gyveno Vilniaus universiteto bendrabutyje, po kurio laiko pavyko gauti butą. Rodos, viskas klostėsi gražiai. Tačiau... Šeimyninė idilė, pasak Janinos, truko tik porą metų. Paskui jos sutuoktinis staiga nutolo, pradėjo gyventi kažkokį savo gyvenimą. Vaikais jis rūpinosi, tačiau visa kita jam tapo nebesvarbu.

“Aš dirbau, užsidirbdavau, ir toliau padėjo tetos iš Kanados, tad rūpinausi visais ir gyvenome toliau, tačiau ryšio su vyru jau nebebuvo, - pasakojo Janina. - Iš pradžių dar mėginau kažką aiškintis, galvojau, kad to pasikeitimo priežastis - kita moteris. Keldavau scenas, bet net neįtariau, kad problemos visiškai kitur”.

Po kurio laiko vyras gavo geresnį darbą, važinėjo į užsienį. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis liko be darbo ir taip nieko nedirbdamas iš žmonos uždirbamų pinigų pragyveno daugiau nei 10 metų. Ji išeidavo į darbą, o jis eidavo į kažkokį klubą.

Dirbdama nuo ryto iki vakaro Janina išlaikė šeimą, susirado ir nebrangiai nusipirko apleistą sodybą, pati ją tvarkė, remontavo.

“Galvojau, ką darysi, taip jau ir pragyvensiu, negi čia dabar draskysies, - sakė moteris. - Dirbau šeimos daktare, stažavausi, tapau kardiologe, užsitarnavau pacientų pagarbą, tapau skyriaus vedėja, vaikai užaugo, mokėsi, sukūrė šeimas. Rodosi, viskas gerai. Nepalūžau, nors kartais būdavo ir labai sunku. Bet gyvenimas tęsėsi”.

“Broliukai” - Vyriausybėje

Tačiau Janina negalėjo net numatyti, kad tas gyvenimas, nors ir be sutuoktinio meilės, tačiau jau nusistovėjęs, staiga pasuks visiškai kita kryptimi. Prieš maždaug šešerius metus draugai jos vyrui pasiūlė darbą Informacinės visuomenės plėtros komitete prie Vyriausybės.

Vyras pradėjo vaikščioti į darbą, po darbo - į kažkokius susitikimus, tačiau žmonos niekad kartu neimdavo. Po kurio laiko pradėjo važinėti į jos rankomis ir pinigais sukurtą sodybą, tačiau jai niekad neleisdavo važiuoti kartu - važiuodavo tik vyriška kompanija, draugai, kuriuos vadindavo broliukais.

“Pasikalbėjusi su jo buvusiais bendradarbiais, pamačiusi, kas vyksta, aš supratau, kad problema - ne kažkokios kitos moterys. Suvokiau tai, apie ką sovietiniais laikais nebuvo net kalbama”, - sakė Janina.

Kai ji kartą neapsikentė ir pavadino viską savais vardais - pavadino vyrą gėjumi, - prasidėjo tai, kas vyksta iki dabar: baisi neapykanta, fizinis bei moralinis teroras.

“Tada, kai pasipiktinau vyro kompanija, buvau pirmą kartą primušta, per jėgą įkišta į mašiną ir nuvežta į psichiatrinės ligoninės priimamąjį, - sakė moteris. - Gydytojas ramiai išklausė abiejų paaiškinimus. Psichiatro nuomone, jis nematė sveikatos sutrikimų ir daugiau nesikišo į mūsų problemą. Buvau ištikta šoko, tačiau supratau, kad tai labai rimta - norima padaryti mane psichine ligone”.

Po šių įvykių moteris teigia nuėjusi pas advokatą, tas patarė išsiimti abdukciją ir kuo greičiau skirtis.

Paskambinusi vienam iš vyro draugų, kuris yra advokatas, moteris išgirdo: “Tu daugiau neturi vartoti to žodžio, nes įėjęs į tą klubą jis tampa tarsi masonų ložės nariu. Jeigu tu neapsiraminsi, nepriimsi visko taip, kaip yra, labai daug kentėsi”.

Dar skaudesnių žodžių ji sulaukė iš sutuoktinio: “Kas tu tokia? Vilniuje tokių moterų daug. Visos gyvena ir triukšmo nekelia. Nusipirk vibratorių ir gyvenk. Jei ne - mes tave padarysime psichine ligone”.

Terorizuoja iki šiol

Janinos teigimu, vyras pradėjo skambinėti jos draugams, giminėms, guostis, kad jai “nuvažiavo stogas”, susitikęs ką iš pažįstamų ašaroti, skųstis. Skambino “ieškoti pagalbos” net į žmonos darbovietę.

“Per keletą pastarųjų metų buvo ir daug kitų įvykių, kurių priežasties aš niekaip negalėjau suprasti, tačiau po truputį man viskas ima aiškėti, tik įrodyti aš nieko negaliu, - sakė moteris. - Supratau, kad kažko dedama į maistą, kurį valgau, nes pradėdavo graužti gerklę, skaudėdavo skrandį, kepenis. Kai kartą smarkiai paūmėjo, gydytojas, atlikęs tyrimus, nustebo, kad visa stemplė, skrandis, net pradinė dvylikapirštės žarnos dalis - vienos erozijos”.

Buvo moteris pakliuvusi ir į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės Toksikologijos skyrių. Vos dieną praleidus ligoninėje būklė pagerėjo. Gydytojas toksikologas diplomatiškai patarė jai tvarkytis gyvenimą atskirai nuo vyro.

“Draugės vardu išsinuomojau butą ir tą pačią dieną išsikrausčiau, o vyro paprašiau pasidalyti turtą ir išsiskirti. Po mėnesio vėl pradėjau blogai jaustis ir supratau, kad į mano butą patenkama, - pasakojo Janina. - Bandžiau belstis į vyro sąžinę. Jis pasakė: grįžk namo, pasibaigs tavo sveikatos problemos. Grįžau, maniau, tiek metų pragyvenus kartu padarys išvadas. Tačiau sveikatos problemos tęsėsi. Negana to, tai jau palietė ir kitus žmones, nes lankantis sodyboje nukentėjau ne tik aš, bet ir mano anūkas bei sodybos kaimynė. O jis ir toliau skambino draugams, pažįstamiems, giminėms ir visiems aiškino, kad man sutriko psichika”.

Kenčianti - ne vienintelė

Pernai Janina vis dėlto su vyru išsiskyrė, turtą pasidalijo, ji gyvena išsinuomotame bute, tačiau teroras iki šiol nesibaigė ir jai nuolat tenka gyventi baimėje ne tik dėl savo sveikatos, bet ir dėl gyvybės. Daroma viskas, kad ji nevažiuotų į sodybą, nesinaudotų jai priklausančia buto dalimi.

Vyras jai niekad neprisipažino, kad yra biseksualus. Tačiau, jos žiniomis, jam vis labiau progresuoja lytinė liga, kuria dažnai serga homoseksualai bei biseksualai - lėtinė chlamidiozė, smarkiai pakenkianti sąnariams.

“Manau, tokių moterų yra daug ir jos kenčia, tyli, bijo pasakyti. Aš jau negaliu nesakyti, apie tai reikia kalbėti, nes tai yra moters tragedija, - sakė Janina. - Aš nesakau, kad esu prieš biseksualus - tegul jie gyvena kaip nori. Tačiau kodėl reikia niekinti ir terorizuoti kitus žmones? Jeigu tu esi kitoks, kodėl dėl to turi kentėti žmonės, kuriuos kitados pats įsileidai į gyvenimą?”