Norinčiųjų šiemet patekti į ekspediciją „Misija Sibiras’19“ - rekordinis skaičius. Projekto organizatoriai, gavę 1033 prašymus-anketas, į antrąjį atrankos etapą atrinko 79 jaunus žmones. Jie gegužės 25-26 dienomis savo jėgas galės išmėginti bandomajame žygyje Lietuvoje. Planuojama, jog į galutinę „Misija Sibiras’19“ komandą pateks ir į ekspediciją išvyks 14 žmonių.
Bandomojo žygio dalyviai per dvi dienas privalės ne tik nužygiuoti daugiau nei pusšimtį kilometrų, bet pakeliui tvarkys apleistas istorines vietas, kapines. Žygiuojama bus su daug sveriančiomis kuprinėmis, nes teks nešti ne vien asmeninius daiktus, bet ir įrankius tvarkymo darbams ar puodus, kuriuose bus gaminamas maistas.
Pasak organizatorių, nemažai misijos dalyvių, po bandomojo žygio nepatekę į ekspediciją, laimę bando ir antrą, ir trečią kartą. Pernai, pavyzdžiui, į ekspediciją išvyko mergina, kuri į „Misiją Sibiras“ pateko tik iš ketvirto karto.
Šiemet „Misija Sibiras’19“ ekspedicija planuoja vykti į Rusijos Federaciją, Krasnojarsko kraštą, kur tremties laikotarpiu buvo ištremta apie 40 000 tremtinių iš Lietuvos, arba į Kazachstano respubliką, kur lietuviai kalėjo lageriuose. Į Krasnojarsko kraštą ketinta keliauti ir praėjusiais metais, bet, negavus vizų, ekspedicijos dalyviai nuvyko į Kazachstaną.
Į ekspediciją, kaip ir kasmet, „Misija Sibiras’19“ dalyviai išvyks liepos 17-ąją, Lietuvių vienybės dieną.
Interviu su projekto „Misija Sibiras“ vadove Aiste EIDUKAITYTE:
- Ekspedicijas į tremties vietas vadinate „galimybe sukurti istorijai ateitį, neleisti jai pradingti“. Ar tai ir skatina jaunimą išeiti iš komforto zonos ribų?
- Taip. Ekspedicijose dalyvauja jaunoji karta, kuri kurs Lietuvą. Mūsų karta, kad ir kaip būtų liūdna, yra paskutinė, kuri dar gali susitikti su tremtiniais, politiniais kaliniais ar jų palikuonimis ir išgirsti jų istorijas. Mes būsime tie žmonės, kurie tremties istorijas pasakos savo vaikams, anūkams. Ir tik pabendravę su tremtiniais, pabuvę kalinimo vietose, galbūt gyviau galėsime pateikti mūsų tautos istoriją, įkvėpti jaunus žmones meilės Tėvynei, ką mes, beje, ir darome po ekspedicijų - važinėjame po mokyklas, bendruomenes ir pasakojame, dalinamės tuo, ką patyrėme.
- Kokios emocijos užplūsta, kai už 4000 km nuo Lietuvos randi apleistą lietuvio kapą? Ar įmanoma apibūdinti tą jausmą?
- Ekspedicija išties yra emocijų kalnas. Rasti lietuvio kapą už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ir jį sutvarkyti - labai įsimintinas jausmas. Nes tuo veiksmu lyg grąžini galbūt visų užmirštą žmogų į Lietuvos istoriją. Daug kas pasikeičia ir pačių dalyvių galvose - į Lietuvą grįžti kitoks. Aš po ekspedicijos grįžau su mintimi, kad žmonės, patyrę tremtį, lagerius, iškovojo mūsų laisvę, todėl atėjo laikas savo darbais už tą laisvę atsidėkoti Lietuvai.
Grįžau žinodama, kad nesvarbu, kokius darbus dirbčiau ateityje, stengsiuosi, kad jie neštų naudą visuomenei.
Kas sunkiausia ekspedicijoje? Kiekvienam skirtingai. Bet visiems turbūt sudėtingiausia susitvarkyti su emocijomis. Jos labai įvairios - kartais būna liūdna dėl visų atsitikusių dalykų, kurie vyko tremties ir kalinimo laikotarpiu, kartais nutinka linksmų istorijų ir iššūkių, kai kažkas nepaneša kuprinės, kažkam pritrina kojas.
- Pernai pirmomis ekspedicijos į Kazachstaną dienomis buvote nualpusi, pakliuvote į ligoninę. Pervargote?
- Galbūt taip atsitiko ir iš jaudulio, ir iš nuovargio, kai pasikeitė sąlygos (alinantis karštis), tad ekspedicijos pirmomis dienomis nualpusi nukritau - teko smakrą siūti ligoninėje. Paskui viskas buvo gerai, padėjo komanda.
Tokios situacijos yra greitai išsprendžiamos ekspedicijų metu. Jauti komandos palaikymą, bet kartu ir pats jauti, kad tavo asmeninės problemos tampa mažesnės, palyginus su visos komandos darbu, kurį turime nuveikti. Greitai pamiršau tą bėdą, ekspedicijos pabaigoje prie laužo kolegė ištraukė siūles ir ramiai grįžome į Lietuvą.
- Ar daug sutinkate tremtinių palikuonių?
- Sibire yra daugiau lietuvių, kurie liko gyventi, arba čia gyvena tremtinių palikuonys. Kazachstane jų mažiau, jie jau yra tolimesnių kartų, dažniausiai proanūkiai, kurie nekalba lietuviškai. Bet jie visi didžiuojasi, kad yra lietuviai, tą visada pabrėžia.
O ir vietiniai, tiek Sibire, tiek Kazachstane, prisimena čia gyvenusius lietuvius kaip labai šviesią tautą (visgi buvo ištremti patys šviesiausi tautos žmonės). Ir ypač Sibire dažnai pasakoja, kad lietuviai atnešė kultūrą - jie išmokė ir agurkus raugti, ir lašinius sūdyti, nes čia gyvenę žmonės nemokėjo to daryti. Kartais vietiniai net pasako, kad, kai lietuviai jau galėjo grįžti į Lietuvą, vietiniai ir verkė, ir pyko, kodėl jie išvažiuoja.
Kas labiausiai įstrigo bendraujant su buvusiais tremtiniais? Atkreipiau dėmesį, kad jie mieliau pasakoja linksmas istorijas iš tremties nei kalba apie patirtus sunkumus, skaudžius dalykus. Jie pasakoja, kaip dainuodavo, šokdavo, prisimindavo meilės istorijas - jie ir tada, ir dabar sugeba tuo optimizmu viską nugalėti.