Vakar sostinėje paskutinėn kelionėn į Antakalnio kapines palydėtas Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras menotyrininkas Lionginas Šepetys, daugelio kultūros žmonių atmintyje išliksiąs ir kaip didelės erudicijos kultūros ministras, kuriam lig šiol nebuvo ir nėra lygių.
Dviejų pagrindinių datų - gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Ukmergės rajone Kazliškių kaime ir mirė 2017 gruodžio 8 d. Vilniuje - įrėmintas L.Šepečio gyvenimas skleidėsi sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, kuriomis jam tekdavo prisiimti didelę tiek asmeninę, tiek kolektyvinę atsakomybę. Jis nesikratė nei vieno, nei kito.
Kultūrai jis vadovavo devynerius metus ir tai buvo devyneri metai kultūros klestėjimo. „Pirmiausia turėjau daugiau valdžios, - prieš keletą metų užkalbintas kuklinosi L.Šepetys, - turėjau daugiau lėšų. Kita vertus, ir norėjau, kad kultūra klestėtų, ir bijojau pažeisti, įžeisti: jei kultūros atstovui dieną buvau priverstas pasakyti mažiau gerą žodį, tai vakare permąstydavau, būdavo, kad ir atsiprašydavau.“
L.Šepetys buvo habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, akademikas. Tarybiniais metais išleido knygas „Daiktų grožis“, „Modernizmo metmenys“, „Ispanija. Siluetai ir spalvos“, „Žmogus. Menas. Aplinka“. Nuo 1995-ųjų, pasitraukęs iš aktyvios politiko veiklos, rašė atsiminimų knygas: „Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos: atsiminimai“, „Ar galėjau?: prisiminimai“, „Negeri užrašai“, kur faktai, mintys bei pastebėjimai rodo, kaip jam iki paskutiniųjų gyvenimo dienų buvo svarbus Lietuvos likimas.
Tą mintį, tik kitais žodžiais jis buvo išreiškęs ir viename savo interviu: „Esu Kovo 11-osios žmogus, - sako jis, - ir ne todėl, kad pasirašiau Aktą, bet iš esmės. Visą gyvenimą ieškojau to, kas žadina viltį. Ar aš galėjau pagalvot, sakysime, tarybiniais laikais meškeriodamas Antamakių ežere, kad kada nors pasirašysiu po Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu? Turbūt negalėjau, bet kažkoks rudimentas, kažkokia viltis visada pasijusdavo tos kartos žmonėms, ne tik man. Ir didžiausią įspūdį man padarė Trispalvė ne tada, kai ji buvo iškelta Gedimino kalne, bet dar iki karo, Kazliškiuose, kai tėvas, joks valdininkas, kriaučius, ją iškėlė ant ilgos karties. Tada ji man buvo gražiausia. Iš tikrųjų nuo labai gilios, dar kazliškiškos vaikystės, paauglystės ir t.t., - visą laiką aš rėmiausi ir ieškojau, kas žadina viltį, o ne kas žlugdo. Nors žlugdymų buvo daug. Kovo 11-oji buvo ir yra viltingas istorijos etapas“.
...Vakar Kovo 11-osios Akto signatarai atsisveikino su vienu iš savųjų. Dar vienu bendrakeleiviu, galėjusiu liudyti Atgimimo metą ir Nepriklausomybės pradžios žingsnius. Netekties proga Seimo internetiniame puslapyje parašyta: „Jau 1988 birželio 17 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė užmezgė oficialius santykius su Lionginu Šepečiu, tuometiniu LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku ir tai buvo Sąjūdžio dialogo pradžia su LTSR vadovybe. Lionginas Šepetys stengėsi remti Sąjūdžio žingsnius ir atverti jam masinės informacijos priemones.“
Be abejo, L.Šepetys apie tą metą, jo įvykius ir žmones žinojo labai daug. Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų buvo išsaugojęs šviesią atmintį ir šepetišką išmintį bei diplomatiją. Ir ne viską patikėjo knygoms, ir ne viską pasakė žodžiu. Gal dėl to, kad buvo tikras inteligentas. Todėl atsisveikindami su paskutiniu kultūros ministru tariame sudie ir vienam paskutiniųjų inteligentų.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“