respublika.lt

Meilė Tėvynei teka per mokyklą

(0)
Publikuota: 2016 spalio 03 08:06:33, Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Eglė Dumčiūtė. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Surasti iš širdies dirbantį jauną mokytoją nėra lengva. Tuo labiau mokytoją, kuris, gerai mokėdamas užsienio kalbą ir turėdamas gerą darbą užsienyje, grįžtų į nedidelį provincijos miestelį ugdyti kitų. Ketverius metus savo gimtojoje mokykloje anglų kalbos mokanti vilkaviškietė Eglė Dumčiūtė, jau spėjusi išleisti vieną abiturientų laidą, įsitikinusi, kad kuo daugiau į mokyklas dirbti ateis jaunų mokytojų, tuo labiau kils pedagogų autoritetas. Prisimena, pasirinkusi mokytojo kelią ji pati dažnai susidurdavusi su skeptišku „vaje, vaje“...

 

Mokytoja įsitikinusi, kad žmogaus laimė priklauso ne nuo pinigų, o nuo požiūrio. Nuo to, kiek jis siekia. Nuo šeimos, kurioje užaugo. Mokytoja apgailestauja, kad gimtajame mieste trūksta jaunystės draugų. Apskritai Lietuvai didelė negarbė, kad mūsų tiek daug išsivažinėjo. Netrukus jauna mokytoja sūpuos pirmagimį ir ketina daryti viską, kad jos vaikams netektų išvažiuoti svetur, o grįžus su seneliais susirodyti pirštais.

- Tenka girdėti, kad mokykloms trūksta kvalifikuotų mokytojų, kad jų žinios ir požiūris nebeatitinka dabarties? Kaip įvertinti, kuris mokytojas kvalifikuotas, kuris ne? - klausėme Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos anglų kalbos mokytojos Eglės DUMČIŪTĖS.

- Pedagogo kvalifikacija prasideda nuo motyvacijos. Labai graudu, kai pedagoginio universiteto studentai ateina tik pasiimti diplomo. Nuo antros klasės žinojau, kad būsiu mokytoja. Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo apsispręsti, ėjau pas kelias mokytojas pasitarti, ar teisingai renkuosi. Žinojau, kad negaliu suklysti. Buvo tekę girdėti įvairių atsiliepimų apie pedagoginį universitetą, bet žengiau pasirinktu keliu ir nesigailiu. Studijų kokybė manęs nenuvylė. Tikrai esu ten, kur turėjau būti. Iš pradžių dėstytojai paklausdavo, kiek mūsų baigę ketina dirbti mokykloje. Iš maždaug 100 studentų pakildavo kelios rankos. Viena jų - mano. Dauguma neslėpdavo dirbsią mokykloje, jei niekur kitur darbo nesusiras. Kokia iš tokių pedagogų nauda mokyklai? Mokiniai tokius be kibirkšties mokytojus labai greitai perpranta. Kitas dalykas, kaip vertinti mokytojo kvalifikaciją. Visuomenė įpratusi mokytojo vertę matuoti tik pagal jo dalykines žinias, kiek jo mokinių per egzaminą surenka aukščiausių balų, bet tai nėra tikslus pedagogo kvalifikacijos vertinimas. Mokytojas turi aprėpti daug daugiau kompetencijų. Turi ne tik gerai išmanyti savo dalyką, bet ir būti geras psichologas, kai reikia - socialinis darbuotojas, guodėjas, draugas. Mokytojas turi suprasti, kad laikas eina, kartos keičiasi, tobulėja mokslas. Reikia spėti kartu su visais. Mokytojui nebeužtenka vadovėlio ir atsitiktinių žinių. Gana tik pažiūrėti į mokinius, jie tuoj žinos daugiau negu mes. Ar gali mokytojas kalbėti apie Londoną jame nebuvęs, kai pusė klasės Londoną savo akimis matę. Labai gaila, kad yra mokytojų, kurie įsikanda į senesnį vadovėlį, pratybas ir taip - metų metus. Nesmerkiu jų, bet manau, kad pačiam mokytojui turėtų būti labai sunku.

- Bandome kopijuoti užsienio mokymo sistemas, bet pas mus jos neduoda rezultatų. Ar yra vilties, kad pagaliau sukursime savo nekintančią sistemą, kurios prioritetas bus žinių kokybė?

- Tai ir yra didžiausia problema, kad mes kažką bandome kopijuoti. Pastaruoju metu labai žavimasi suomių švietimo patirtimi, bandoma ką nors pritaikyti iš jų ugdymo modelio, bet iš tikrųjų turbūt nė vienam nepasisekė kopijavimas. Geriausių rezultatų, manau, pasieksime sukūrę švietimo sistemą iš savo tautos tradicijų. Reikia grįžti prie senųjų švietimo vertybių. Netikiu, kad tai įmanoma greitai. Staigūs pasikeitimai glumina ne tik mokytojus, bet ir mokinius. Per daug vaikomasi tobulinimo, mums neįprastų naujovių. Vieni kažką sukuria, bando įtvirtinti, kiti atėję griauna ir stato nauja. Ugdymo sėkmė daug priklauso nuo šeimos. Jeigu šeima eis į vieną pusę, o mokykla - į kitą, nieko gera nebus. Dabartinė superinių tėvų karta įsivaizduoja žinantys, kas tinka jų vaikui geriau negu darželio auklėtojas, mokytojas. Jie labai reiklūs kitiems, bet ne savo vaikams. Vaikai neretai girdi iš tėvų, ko čia tas mokytojas nori, ką jis pats supranta, ką jis čia vaidina. Nuogirdos, ypač provincijoje, greitai plinta. Tėvai per tėvus, draugai per draugus. Jeigu tėvai blogą nuomonę apie mokytojus pasakys girdint vaikui, supraskime, ką jis atsineša į mokyklą. Koks autoritetas mokiniui bus mokytojas, kai tėtis ir mama namuose jį menkina. Reikalavimai turėtų pakilti visiems, tarp jų ir mokiniams. Dabartinė mokinių karta turi per mažai atsakomybių, per daug norų, teisių ir per mažai pareigų. Kai mokytojas susiduria su skaudžia realybe, kad jis nieko negali padaryti, manau, jis tampa apatiškas, nusivylęs, kaip ir kiekvienas kitas.

- Pasak vieno iš Lietuvoje geriausių pripažintų mokyklų vadovų, pagal moksleivių valstybinių brandos egzaminų rezultatus studijuoti galėtų tik apie 40 proc. baigusių mokyklas, o stoja, kas tik turi pinigų. Kaip vertinate situaciją, kad aukštosios mokyklos diplomas tapo perkamas?

- Žinoma, kad blogai. Niekas nenorėtų lankytis pas gydytoją, kuris diplomą nusipirko. Kad vaikai studijuotų aukštojoje, labiausiai nori tėvai, ne jie patys. Mūsų visuomenės bėda, kad buvo išaukštintas aukštasis mokslas ir suformuota nuostata, jog nebaigęs aukštosios mokyklos bakalauro, o dar geriau - magistro, būsi laikomas atsilikusiu, negausi darbo. Pagaliau universitetuose taip pat dirba žmonės, kuriems reikia darbo, reikia studentų. Manau, kad yra tiesos, jog studijuoti aukštojoje pasirengę vos apie pusę gavusių brandos atestatus. Tikrai gabių mokinių kiekvienais metais į mokyklas ateina vis mažiau. Apskritai mokinių mažėja, mažiau gimsta, daug jaunimo išvažinėja ir vaikus gimdo kitoms valstybėms. Tai yra didelė problema.

- Ar tiesa, kad nemažai moksleivių uoliai kimba į užsienio kalbų mokslus vien tam, kad rengiasi emigruoti?

- Faktas, kad vis daugiau mokinių renkasi studijas užsienyje. Ir jie yra suinteresuoti užsienio kalbos mokykloje mokytis kuo geriau. Labai mažai mokinių mano, kad užsienio kalba jam nereikalinga. Populiari tendencija - užsienio kalbos mokytis papildomai, nemažai tėvų savo vaikams samdo korepetitorius, leidžia į kalbų mokyklas.

- Teigiama, kad jauni žmonės lagaminus kraunasi ne tik dėl valstybės politikos, o bėga nuo tėvų, kurie jų nenori suprasti? Neseniai viena pasiturinti mama skundėsi, kad vienuolika klasių baigęs sūnus išvažiavo į Nyderlandus per vasarą padirbėti kavinėje, o vasarai pasibaigus nebegrįžo. Tapo pilnametis, tėvų žodis jam nebeturi galios. Neįgyvendinta liko tėvų svajonė išleisti vaiką į mokslus...

- Taip, taip, neįgyvendino vaikas tėvų svajonės... Gal tas jaunuolis turi savo svajonių. Iš tiesų nemanau, kad jauni žmonės išvažiuoja į užsienį norėdami pabėgti nuo tėvų. Dažniausiai tai lemia patogumo jausmas. Daugumai, ypač jauniems, tampa labai patogu gauti atlyginimą, už kurį gali nusipirkti ką nori. Jeigu jūsų paminėtas vaikinas dirbtų padavėju Vilniuje ir matytų, kas jam lieka, greičiausiai jis rinktųsi tėvų siūlomą aukštąją mokyklą. Baigusi studijas aš taip pat buvau išvykusi į užsienį. Po metų grįžau, nes pajutau, kad netobulėju, trypčioju vietoje. Pinigai - ne viskas. Žmogui reikia siekti didesnių tikslų, eiti į priekį. Ne visiems tie siekiai duoti. Daugumą ten užvaldo vienintelė mintis, kaip gera turėti pinigų, tampa nebesvarbu, ką dirbi, kuo tave laiko kiti. Kai tik man pasiūlė darbą buvusioje mokykloje, negalvojau, kad daug mažiau uždirbsiu. Labai svarbu buvo, kad tas darbas mokykloje, kurioje pati mokiausi.

- Anglijoje jums teko mokyti lietuvių vaikus, kurie jau nebesupranta gimtosios tėvų kalbos. Ar jiems ta kalba ir Lietuva ką nors reiškia?

- Lietuvių kalbos mokyklėlė, manau, buvo ne vaikų noras. Vaikams tos mokyklos tikrai nereikėjo. Tėvams - šiek tiek, kaip pasiteisinimo juos puolantiems giminaičiams, kodėl vaikų nemoko savo gimtosios kalbos, nes jie, atvažiavę į Lietuvą, nesugebės su seneliais susikalbėti. Labai sunku buvo vaikus sudominti kalbomis apie Lietuvą. Jų gyvenimas, jų darželis, mokykla, draugai ten, o Lietuva - kažkur. Jokiu būdu dėl to negali kaltinti vaikų. Yra šeimų, kurios vaikams įkala, kad peržengus namų slenkstį privaloma kalbėti tik lietuviškai. Paėmus visumą, su kuria man teko susidurti, kai kurie tėvai, be kitų stumtelėjimo, neleistų savo vaiko mokytis lietuviškai. Ne vienas galvoja, tegul tik vaikas mokosi angliškai, mums padės, už mus banke, ligoninėje susikalbės. Tiesa ta, kad daugelis ten gyvenančių lietuvių anglų kalbą moka vidutiniškai arba blogai. Nenoriu įžeisti tų tėvų, kuriems tebėra svarbu, kad jų vaikai lietuviškai mokėtų. Jie nori, kad jų vaikai žinotų Lietuvos istoriją, kalbą. Bet ką tu gali vienas per kelias valandas padaryti? Jeigu tėvai vaikams įskiepys, kad Lietuva graži, kad ten gyvena močiutė, senelis, gal ir tas susidomėjimas atsirastų. Ar jie grįš? Greičiausiai ne. Manau, kad emigracijoje gimusių vaikų tėvams gimtinė nelabai rūpi. Aš labai džiaugiuosi, kad grįžau, nes čia - mano namai, mano mama. Per vieną gimtadienį aš mamos atsiprašiau, kad drįsau ją vieną palikti. Nors čia buvo ir draugai, giminės, bet motinai vaikų niekas neatstos. Nesakau, kad man buvo lengva pradėti dirbti mokykloje. Dirbau daug, bet negalėjau daug sau leisti. Trūkumus atpirko kiti dalykai, mokinių dėkingumas, pasitikėjimas.

- Vienas kyšį paėmęs sučiuptas politikas prieš keletą metų pareiškė, kad už 5 tūkst. litų (apie 1,5 tūkst. eurų) valstybinį darbą dirba tik kvailiai ir vagys. Ar mūsų politikai suvokia, kas ir už kiek dirba Lietuvoje ir kaip išgyvena?

- Nesu linkusi politikuoti, bet viliuosi, kad supranta. Kaip gali nesuprasti, juk gyvena čia, bet kai atsiduria vietoje, kur pinigai ateina lengvai, viršų ima egoizmas. Tada išmoksti nebegalvoti apie kitus. Mano mama uždirba tik minimumą, ir aš labai dažnai pagalvoju, kaip ji išgyvena, kaip jai sunku. Lygiai taip pat ir politikai turėtų suprasti. Juk ir mes, ir jie vienodai žinome pinigo vertę. Išgyvena Lietuvoje žmonės ir už minimumą, kas jiems lieka?

- Lietuva nuo pat įstojimo į ES investuoja ne į žmones, o į kelius ir šaligatvius. Tą pajuto ir mokytojai, nes jiems teko didesnes algas išmušti streikuose. Ar tokios priemonės nekenkia mokytojų, dėstytojų vardui?

- Kai vyko streikai, pati susidurdavau su mokinių replikomis, kodėl nevažiuoju streikuoti, o einu į pamokas. Nuleisdavau tas užuominas juokais. Kad tokios priemonės menkina mokytojo prestižą, tas tiesa. Kita vertus, kokia gali būti negarbė ginti savo teises?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s